Niekas nedrįstų nė ginčytis, kad popiežius Pranciškus tikrai įeis į istoriją kaip vienas didžiausių Romos katalikų Bažnyčios reformatorių. Ne taip jau seniai jis išplatino savo apaštališkąjį paraginimą „Amoris Laetitia“ („Meilės džiaugsmas“), kuriame pirmą kartą naujai pažvelgė į galimybę išsiskyrusiems ir naują santuoką sudariusiems katalikams priimti komuniją. Pasak jo, oficiali doktrina sako, kad tai yra draudžiama, tačiau patys kunigai vietiniu lygiu gali priimti sprendimą leisti tokiems parapijiečiams leisti tai padaryti.
O kas toliau? Kadangi Vatikane dar praėjusį mėnesį įvyko svarbi trijų dienų konferencija šiais klausimais, galima bandyti spėti, kad kita popiežiaus reformų sritis bus karo ir taikos reikalai.
Konferencijos, kurią organizavo Popiežiškoji taryba teisingumo ir taikos klausimais bei katalikų taikos organizacija „Pax Christi“, dalyviai ragino popiežių išleisti encikliką ar kitą autoritetingą mokomąjį dokumentą, kuriame patartų katalikams naudoti ilgametę Bažnyčios „teisingo karo“ doktriną analizuojant tarptautinius santykius. Labai dažnai teisingo karo tradicija buvo naudojama pateisinti smurtą, kalbėjo konferencijos dalyviai, alternatyva siūlydami Jėzaus Kristaus nesmurtinio kelio etiką, kuria remiantis turėtų būti žiūrima į karinius konfliktus.
Tai yra ypatingas poslinkis ir dar vienas akivaizdus požymis, kaip dramatiškai viskas pasikeitė Vatikane po to, kai į Šventojo Petro sostą atsisėdo popiežius Pranciškus. Nors atsitraukimas nuo teisingo karo doktrinos nebūtinai sukeltų dogmatines ar doktrinos problemas Bažnyčios viduje, tai pademonstruotų ne tik ryškų atotrūkį nuo logiško proto diktuojamo Jono Pauliaus II ir Benedikto XVI valdymo, bet ir nuo galingos ir įtakingos minties tradicijos, kuri katalikų bažnyčioje siekia dar Šv. Augustino mokymus V amžiuje.
Teisingo karo idėja yra nevienareikšmė. Ko gero, daug sunkiau pamatyti akivaizdžią tokio mąstymo problematiką, sprendžiant, kada yra priimtina inicijuoti karinį konfliktą (jus ad bellum). Tačiau kita šios idėjos dalis, pagal nustatytus kriterijus vertinanti elgesį jau vykstančio karo metu (jus in bello), neginčytinai turėjo teigiamos įtakos tam, kaip armijos (įskaitant ir JAV karines pajėgas) elgiasi mūšio metu. Teisingo karo idėjai ir jos svarstymams mes turime būti dėkingi už tai, kad dabar mūsų pasaulyje savaime suprantamas yra lūkestis, kad kariuomenė nenaudos daugiau jėgos negu reikia tikslui pasiekti ir sąmoningai nežudys civilių.
Tačiau šios doktrinos svarstymams, kada morališkai pateisinama pradėti karą, įtakos turėjo kur kas mažiau sveikintini faktoriai. Štai šeši kriterijai, kuriuos privalo atitikti karas, kad būtų laikomas teisingu karu: karo turi būti imamasi su siekiu sukurti teisingą taiką; jis turi būti gynybinis; jis turi būti skirtas apginti nekaltuosius nuo neteisingos agresijos; jis turi turėti pagrįstą šansą būti sėkmingu; jį turi vykdyti kompetentingas valdantysis autoritetas; jo turi būti imamasi kaip paskutinės priemonės.
O dabar paklauskite savęs: ar yra koks nors realus scenarijus, pagal kurį XXI-jo amžiaus Jungtinės Valstijos pradėtų karą, neatitinkantį šių kriterijų? Nejau mes kada nors neturėjome moralinių argumentų imtis karinių veiksmų? Ar mes ne visada savo veiksmus laikome gynybiniais ir skirtais apsaugoti nekaltuosius? Ar mes ne visada manome, kad karas baigsis sėkme? Ar mes ne visada laikome save kompetentingu autoritetu? Ar mes kada nors nepareiškėme, kad laukėme, kiek galėjome, o kariniai veiksmai yra paskutinė priemonė?
Faktas yra tas, kad ad bellum svarstymai iš esmės suteikia moralinę ir teologinę priedangą veiksmams, kurių Jungtinės Valstijos ir kitos Vakarų galios bet kokiu atveju būtų linkusios imtis. Galbūt šie kriterijai kažkaip sugėdintų mus, jei būtume Vladimiro Putino Rusija ir paprasčiausiai aneksuotume kitų šalių teritorijas kaip tik įsigeistume. Kita vertus, mes iš Rusijos propagandos puikiai matome, kad Putinas gali papasakoti labai jaudinančią ir įtikinamą istoriją apie tai, kodėl jo veiksmai Ukrainoje yra pateisinami – ta istorija nebūtinai turi mus įtikinti, tačiau ji mažų mažiausiai sudrumsčia moralinius vandenis.
Štai čia slypi pagrindinė problema: žmonės yra labai prasti savo pačių veiksmų teisėjai, jie yra linkę perdėti savo teisuoliškumą ir meluoja sau (bei apgaudinėja kitus), kad jų motyvai ir ketinimai yra tyri, net tada, kai pagrindinė jų veiksmų varomoji jėga yra ambicijos ir išdidumas. Tai reiškia, kad ad bellum svarstymai karinius veiksmus planuojančiai šaliai greičiau pasitarnauja kaip paskatinimas veikti, o ne paragina susivaldyti.
Vatikano konferencijos dalyviai labai teisingai pabrėžia šį moralinį teisingo karo tradicijos trūkumą. Savo oficialiame kreipimesi į popiežių jie sako, kad tai „buvo ir tebėra per dažnai naudojama skatinti karą, o ne užkirsti jam kelią ar jį apriboti“. Jie taip pat labai teisingai pastebi, kad Jėzus Kristus buvo nesmurtinių metodų, romumo ir nuolankumo mokytojas, mokęs mus mylėti savo artimą, atsukti kitą skruostą, atleisti priešams jų prasižengimus ir mums padarytas skriaudas, o taip pat susilaikyti (su visa derama pagarba Donaldui Trumpui) nuo reagavimo į išpuolį, remiantis požiūriu „akis už akį“.
Vatikano konferencija ne tik skatina naujai ir kritiškai pažvelgti į teisingo karo idėją, bet žengia dar toliau ir vaizduoja Kristaus pacifizmą kaip efektyvesnį būdą paversti pasaulį geresne vieta nei teisingo karo doktrina. Pasak konferencijos dalyvės Marie Dennis iš „Pax Christi International“, „tol, kol mes sakome, kad galime sustabdyti agresorius karine jėga, mes neinvestuosime kūrybinės energijos, gilaus mąstymo, finansinių ir žmogiškųjų resursų, kad sukurtume ar identifikuotume alternatyvas, kurios iš tiesų gali kažką pakeisti“. Tokia pozicija atitinka konferencijos baigiamojo dokumento nuostatą, kuriame teisingo karo ideologija yra kaltinama užkertanti kelią „moraliniam imperatyvui vystyti įrankius ir gebėjimus, reikalingus konfliktų transformavimui į nesmurtines formas“.
Pasak konferencijos dalyvės Marie Dennis iš „Pax Christi International“, „tol, kol mes sakome, kad galime sustabdyti agresorius karine jėga, mes neinvestuosime kūrybinės energijos, gilaus mąstymo, finansinių ir žmogiškųjų resursų, kad sukurtume ar identifikuotume alternatyvas, kurios iš tiesų gali kažką pakeisti“.
Kad ir kaip gražiai šis požiūris atrodo ant popieriaus, tačiau radikalus sprendimas palikti teisingo karo ideologiją praeityje ir nuo šiol remtis tik pacifizmu iškelia mažiausiai dvi problemas.
Pirmoji – toks požiūris nėra šimtaprocentinė tiesa. Pacifizmas nėra panacėja, norint „pakeisti pasaulį“. Ši strategija kai kuriais atvejais iš tiesų gali būti labai veiksminga – ypač tokiais atvejais, kai ją praktikuoja silpnesnė konflikto pusė, o stipresnioji pusė turi sąžinę. Ryškiausi to pavyzdžiai – Gandžio vadovaujami protestai prieš britų valdžią Indijoje ir Martino Lutherio Kingo jaunesniojo judėjimas už pilietines afroamerikiečių teises. Kai kurie tarptautinių santykių ekspertai net laikosi pozicijos, kad Palestina būtų kur kas efektyviau kovojusi su Izraelio okupacija Vakarų Krante, jei ji būtų ėmusis nesmurtinės rezistencijos, o ne griebusis terorizmo.
Tačiau absoliučia dauguma tarptautinių (neretai – ir vidinių) konfliktų atvejų – pradedant Sąjungininkų ir Ašies kova Antrojo pasaulinio karo metais ir įvairiais Šaltojo karo laikų susidūrimais tarp Jungtinių Valstijų ir Sovietų Sąjungos, bei baigiant daugybe frontų tebevykstančia (kai kurių nuomone – vis intensyvėjančia) Vakarų kova su radikaliuoju islamu – pacifizmas nėra išeitis, kuri galėtų pakeisti situaciją į gera. Kai kuriais atvejais (jei ne dauguma jų) pacifizmas situaciją tik pablogintų.
Ir čia prieiname prie antrosios problemos: Kristus nebuvo pirmosios pasaulyje humanitarinės nevyriausybinės organizacijos galva ir jis nesakė, kad pacifizmas yra garantuotai veikiantis metodas tarptautiniams konfliktams spręsti. Jis skleidė besąlygiškos meilės evangeliją, kuri yra priešprieša puolusiam ir susiskaldžiusiam pasauliui. Tikras krikščionis seka Kristaus pacifizmo pavyzdžiu ne todėl, kad tai yra „efektyvu“, o todėl, kad jis tiki, kad Dievas nori, jog mes taip gyventume, kad ir kokios to pasekmės būtų realiame gyvenime.
Pacifizmas yra kankinio kelias – kankinio, kuris yra verčiau pasirengęs mirti nei atsakyti į neteisybę remiantis sau (ir savo išgyvenimui bei gerovei) naudinga logika, kuri šiaip jau vyrauja žmonių gyvenime su nepermaldaujamu nuoseklumu. Kviesti žmogų laikytis tokio kelio yra prašyti labai daug, kur kas daugiau nei dauguma žmonių yra pasirengę (ar kada nors galėtų) padaryti. Tačiau tikėtis, kad ištisos tautos imtų aukotis kaip Kristus? Tai grynų gryniausia kvailystė.
Be abejo, reikia tikėtis, kad popiežius Pranciškus atsies Katalikų Bažnyčią nuo blogiausių teisingo karo ideologijos aspektų. Tačiau jei vietoj to bus iškeltas pacifizmas, tai bažnyčia tuo pat metu taps ir politiškai neatsakinga, ir pademonstruos savo negebėjimą racionaliai funkcionuoti realaus gyvenimo sąlygomis. Tikėkimės, popiežius, eidamas reformų keliu, sustos laiku ir vietoje.
