„Labai svarbu, kad mes, krikščionys, gerai suprastume šventųjų Mišių vertę ir prasmę, nes tik taip įmanoma gyventi palaikant ryšį su Dievu“, – sakė popiežius Pranciškus pradėdamas naujas bendrųjų audiencijų katechezes apie krikščionių bendruomenės švenčiamą Mišių auką.
„Negalime užmiršti, – sakė Pranciškus, – kad daug krikščionių visame pasaulyje per du tūkstančius istorijos metų paaukojo gyvybę gindami Mišias, kad ir šiandien daug jų rizikuoja gyvybe, kad galėtų dalyvauti sekmadienio Mišiose.“
Popiežius priminė vienos Afrikos krikščionių bendruomenės atvejį 304 m. Imperatoriaus Diokleciano persekiojimų laikais grupė krikščionių buvo užklupta Mišių metu ir visi buvo suimti. Romos prokonsulo tardomi, kodėl jie dalyvavo Mišiose, žinodami, kad tai griežtai draudžiama, krikščionys atsakė: „Be sekmadienio mes negalime gyventi.“
„Šis liudijimas, – sakė popiežius, – beldžiasi į visų mūsų sąžines. „Jėzus pasakė savo mokiniams: „Iš tiesų sakau jums: jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės! Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną“ (Jn 6,53- 54). Ar mes ieškome šio „gyvojo vandens“ šaltinio? Vienas pagrindinių Vatikano II Susirinkimo tikslų buvo padėti krikščionims geriau suprasti tikėjimo didingumą ir susitikimo su Kristumi grožį. Susirinkimo tėvai nurodė, kad viena svarbiausių atsinaujinimo priemonių turi būti tikinčiųjų liturginė formacija. Toks bus, – sakė popiežius, – šių katechezių tikslas – kad žmonės geriau susipažintų su didžiąja Dievo dovana, kurią Jis mums suteikia Eucharistijoje. Eucharistija – tai ypatingas įvykis, kuriame Jėzus Kristus yra su mumis. Viešpats pas mus ateina, yra su mumis. O mes kaip kartais elgiamės per Mišias? Kunigas celebruoja, o mes šnekučiuojamės, žvalgomės. Mes nedalyvaujame aukoje, o juk Viešpats yra čia pat, su mumis! „Bet, tėve, Mišios nuobodžios...“ – „Ką tu sakai, Viešpats tau nuobodus?!“ – „Ne, ne Mišios nuobodžios, bet būdas, kaip kunigai jas aukoja.“ – „Jei kunigas nuobodžiai aukoja, tai kunigui reikia atsiversti, o tu neužmiršk, kad Viešpats yra čia pat!“ Dalyvauti Mišiose – tai dalyvauti išganingoje Viešpaties kančioje ir mirtyje. Būsimose katechezėse bandysime atsakyti į paprastus klausimus. Kodėl Mišios pradedamos kryžiaus ženklu ir atgailos aktu? Kam reikalingi Šventojo Rašto skaitiniai? Kodėl Mišiose sekmadienį yra trys skaitiniai, o šiokiadienį – du? Kodėl tam tikru metu kunigas taria: „Aukštyn širdis“? Beje, kunigas nesako: „Aukštyn mobiliuosius telefonus, fotografuokite!“ Tai iš tiesų labai nevykęs įprotis. Sakau jums, – pridūrė popiežius, – kad man tikrai liūdna, kai aukodamas Mišias bazilikoje ar aikštėje matau daugybę iškeltų mobiliųjų telefonų, kad tai daro ne tik Mišių dalyviai, taip pat kunigai ir vyskupai. Būkite malonūs taip nedaryti! Mišios – tai ne spektaklis, bet prisilietimas prie Viešpaties kančios ir prisikėlimo. Dėl to kunigas sako: „Aukštyn širdis.“ Labai svarbu sugrįžti prie pamatų, iš naujo atrasti tai, kas svarbiausia, tai, ką matome ir prie ko prisiliečiame švęsdami sakramentus. Šiomis katechezėmis, – sakė popiežius, – norėčiau kartu su jums atskleisti Eucharistijos aukoje glūdintį grožį, kuris, jei atskleistas, suteikia gyvenimui prasmę. Švenčiausioji Mergelė mus telydi šioje mūsų kelionės dalyje.
Bernardinai.lt
