Net ir kandidatai į prezidentus nėra apsaugoti nuo kvailų pareiškimų. Priešingai – kartais jie sugeba taip pakalbėti, kad priverčia eilinį pilietį paraudonuoti iš gėdos. Šiame rinkiminiame sezone tokių pasisakymų taip pat netrūksta, o bet koks taktas yra nustumiamas į šoną.
Kita vertus, mes matome, kad būtent to nori rinkėjų bazė, ypač iš respublikonų pusės. Rinkėjai iš savo kandidatų nori aistros, o šie yra pasirengę ją duoti pagal pačias geriausias Trumpo tradicijas – t.y. apšaukiant savo varžovus melagiais, niekšais, žemaūgiais, apgailėtinais, penktos kategorijos nevykėliais su bjauriais susisukusiais veidais.
Tačiau, kaip žinome, pergalė ne visada būna garsiausiai rėkiančiojo pusėje (tiksliau, niekada). Kol kas tikrų pasekmių už savo žodžius kandidatai nejaučia, tad ir šneka kvailystes: kartais pareiškimai gali prasilenkti su tiesa, kartais – logika, kartais – skoniu. Bet blogiausia, kai tie pareiškimai yra kvaili politiškai – kaip tik tada jų pasekmės būna skaudžiausios.
Štai Benas Carsonas, kuris į reitingų viršų užsiropštė tik savo malonaus santūrumo dėka, čia gali neužsilaikyti dėl daugybės, švelniai tariant, keistų pareiškimų, tarp kurių yra ir jo „asmeninė teorija“, kad Egipto piramidės buvo pastatytos kaip grūdų sandėliai. Išrinkome penkis politiškai kvailiausius kandidatų pareiškimus – pažiūrėkime, ką jie gali reikšti kandidatų kampanijų likimui.
Bernie Sandersas: „Amerikiečiams nusibodo klausytis apie tuos prakeiktus elektroninius laiškus“. Pareikalauti nebeminėti Clinton skandalo buvo labai elegantiškas ir galantiškas žingsnis debatuose. Tačiau nors tame pareiškime ir galėjo glūdėti tam tikras politinis pagrindimas (pvz., supriešinti savo autentiškumą ir tikrumą su Clinton rinkodariniu dirbtinumu), tačiau kaip politinė strategija tai nepasiteisino: po debatų rinkiminė dinamika pasisuko Clinton naudai, galbūt nesugrąžinamai.
Aišku, gal tai nėra vien Sanderso nuopelnas: Clinton tuo metu jau baigė atsitiesti nuo skandalo ir atgauti buvusias pozicijas (pirmiausia dėl to, kad žiniasklaidai elektroninių laiškų tema nusibodo ir jie atrado įdomesnių istorijų persipildžiusiame ir spalvingame respublikonų kandidatų būryje). Tačiau kad ir kiek garsiai Bernį palaikytų koledžo studentai, dabartinėmis sąlygomis jis vis tiek lieka tik kieta, ekscentriška ir kaprizinga Clinton priešprieša. Vienintelis kelias į jo sėkmę – tai Clinton populiarumo sumažinimas. O tai šiuo metu nevyksta.
Donaldas Trumpas: „Jie yra prievartautojai“. Gali nuskambėti nelogiškai, tačiau štai kvailas kandidato pasakymas, kuris jam išėjo į naudą (nors labiausiai tikėtina, kad ilgalaikėje perspektyvoje atsisuks prieš jį). „Kai Meksika čia siunčia žmones, ji nesiunčia savo geriausiųjų, – sakė Trumpas miniai rėmėjų Niujorke, pradėdamas savo kampaniją. – Ji siunčia žmones, kurie turi daugybę problemų ir jas čia atsineša. Jie atneša narkotikus. Jie atneša nusikalstamumą. Jie yra prievartautojai.“
Šis teiginys, ką labai greitai pasauliui įrodė būriai faktų tikrintojų, yra melagingas ir muy estupido, kaip patikino šalyje vis stipresnes pozicijas užimanti ispanakalbė žiniasklaida. Taip, šis teiginys greitai pavertė Trumpą ryškiausiu jo partijos imigracijos reformos priešininku ir sektinu įnoringo politinio korektiškumo nepaisymo pavyzdžiu.
Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje tai yra tikra tragedija: išmintingesni respublikonų atstovai jau seniai supranta, kad ispanakalbiai yra sparčiausiai auganti demografinė grupė lemiamose valstijose, o lotynoamerikiečių parama respublikonams prieš ketverius metus buvo nukritusi iki 27 procentų, nuo 40 procentų aukštumų 2004-aisiais. Lotynoamerikiečiai yra labai įvairi ir skirtingas pažiūras turinti grupė (kai kurie yra atviri diskusijai apie imigrantų iš pietinės sienos srautų ribojimą), tačiau jie yra labai jautrūs kalbėjimo tonui – tuo 2012 metais puikiai įsitikino Mittas Romney, paraginęs meksikiečius „savanoriškai deportuotis“. O Trumpo tonas toli pranoksta abejingą Romney komentarą. Nesvarbu, ar jis bus nominuotas – šį jo teiginį demokratai visuotiniuose rinkimuose kartos kaip prisukti.
Hillary Clinton: „Kaip? Gal su skudurėliu?“. Paimkime kandidatę, kuri garsėja kaip alergiška tiesai (bent jau toks jos įvaizdis yra susiformavęs), pridėkime visų dėmesį prikausčiusį elektroninių laiškų skandalą, ir viską papuoškime ne laiku ir ne vietoje nuskambėjusiu pajuokavimu. Būtent tai įvyko rugpjūčio 15-ąją, kai žurnalistas paklausė jos, ar tiesa yra pasirodę pranešimai, kad ji visiškai išvalė savo serverį nuo informacijos. Jos atsakymas apie „skudurėlį“ ir tolimesnis pareiškimas „aš išvis nežinau, kaip tie skaitmeniniai dalykai veikia“ privertė jos kampanijos darbuotojus rimtai susigūžti.
Jos bandymas apsimesti nieko neįtariančia naivuole nepasiteisino: visi puikiai žino, kad Clinton ne tik labai greitai viską išmoksta, bet ir iki smulkiausių detalių kontroliuoja viską, kas vyksta jos administracijoje. Kol kas elektroninių laiškų skandalas nurimo, tačiau ateityje jai tikrai dar atsirūgs tai, kaip atsainiai ji žiūri į klausimus apie jos sąžiningumą (kaip ir tai, kad ji pateikia tik tiek faktų, kiek pati nori).
Benas Carsonas: Rinkitės, kas jums labiau prie širdies: „Egipto piramidės – grūdų sandėliai/ jei būtų turėję teisę į ginklą, nacistinės Vokietijos žydai būtų sustabdę Holokaustą/ kalėjimas žmones paverčia homoseksualais/ joks musulmonas negali būti prezidentas“. Operuodamas, Benas Carsonas yra medicinos žinių ir meistriškumo genijus, demonstruojantis plieninius nervus ir kitiems mirtingiesiems nebūdingą talentą. Aprenkite jį kostiumu ir pastatykite į tribūną... Net sunku ką pakomentuoti.
Vos per kelis pirmuosius savo kandidatūros mėnesius Carsonas pateikė visą krūvą, švelniai tariant, abejotinų teiginių; Pulicerio premija apdovanota svetainė „PolitiFact“ įvertino 17 Carsono teiginių ir paaiškėjo, kad nė vienas iš jų nėra nė maža dalimi tiesa. O tokia statistika nesuteikia patikimumo jokiam kandidatui. O pastaruoju metu jo teiginius prieš jį naudoja ir jo varžovai. „Panaudosiu tai savo repertuare, kai kalbėsiu apie Beną , – apie piramidžių klausimą sakė Trumpas. – Na ir keistuolis.“
Jebas Bushas: „Yra labai daug šaunių dalykų, kuriuos galiu padaryti...“. Taip, tai ištrauka iš jo visiškai logiško pasisakymo per debatus, kai jis ragino žaisti pagal taisykles: „Jei šių rinkimų tikslas tėra peštis ir nieko nenuveikti, tai aš nenoriu būti to dalimi, – praėjusį mėnesį Pietų Karolinoje sakė Bushas. – Nenoriu būti išrinktas prezidentu ir stebėti, kaip aklavietės tampa mūsų gyvenimo dominantėmis. Tai nėra mano motyvacija. Yra labai daug šaunių dalykų, kuriuos galiu padaryti vietoj to, kad nieko neveikdamas sėdėčiau ir nelaimingas klausyčiau, kaip kiti mane demonizuoja ir jausčiau pareigą demonizuoti juos. Tai kvailystė. Jei to norite, rinkite Trumpą.“
Jei tai būtų pasakęs kitas kandidatas (toks, kurio brolio karjera mums nekliūna), niekam šie žodžiai nebūtų užkliuvę, pelnytai ar ne, tačiau šis teiginys daugelio akyse pavertė Bushą verksniu, kuris jaučiasi esantis aukščiau tikros ir nuožmios kovos dėl svarbiausio posto šalyje. Šis teiginys gali tapti jo politine epitafija.
