Noriu pristatyti Lietuvos visuomenei  ir Amerikos lietuvių bendruomenei planuojamą išleisti knygą  „Raudonos aguonos tarp bėgių. Gedimino Klimavičiaus prisiminimai“. Laikraštis „Draugas“ (redaktorė Ramunė Lapas) išspausdino birželio mėn. 12 dieną (2021 m. nr. 46 ) mano rašytą straipsnį ir pavadino „Iš tremties vagonų matė ir raudonas aguonas.  Dar negirdėti tremtinio liudijimai“.  Esu labai dėkinga redakcijai. 

Praėjo  septyniasdešimt vieneri metai nuo to, kai tolimajame  Sibire,  Irkutsko krašte mirė Gediminas Klimavičius, Nepriklausomos Lietuvos armijos karys, poetas, tremtinys. Jis žuvo bedirbdamas sunkius miško darbus.  

Negalime ateiti prie žemės kauburėlio nulenkti galvas, pamąstyti apie žmogaus likimą, pagerbti lietuvių tautos ąžuolo. Galime  tik suprasti kaip skaudžių prisiminimų ir prasmingu gyvenimu žydėjusio dvasinės šilumos žiedais, žmogaus gyvenimas buvo nutrauktas pačioje  brandžioje jaunystėje. Šitas žemės kauburėlis su mediniu kryžiumi liko supiltas Zimos miesto kapinėse ten toli Irkutske. Ant Gedimino Klimavičiaus kapo visada žydėjo raudonos aguonos. Jos buvo matomos ir važiuojant pro traukinio langą. Jos stiebėsi aukštyn, žydėjo kaip lietuvių ašaros ar nužudytųjų kraujas, kaip skausmo ir ilgesio lašai, varvantys per prekinių vagonų lentas. Žmonėms važiuojant į tremtį, į nežinomybę atrodė, kad jų skausmas, netektis, prievartinis išvežimas ir nežinoma ateitis įsikūnija į tas žydinčias pakelėje raudonas aguonas ir duoda mažytę viltį, kad iškentės, išgyvens, kad bus stiprūs ir vėl grįš į Tėvynę.  

Išlikę Gedimino Klimavičiaus prisiminimai, laiškai, poezija, apsakymai lai tampa dideliu dvasiniu paminklu Klimavičių šeimai, visoms tremtinių šeimoms bei lietuvių tautai.  

2017 metais Lemonte Socialinių reikalų skyriuje, vadovaujamo Rimanto Dirvonio, susitikimo metu su „Misija. Sibiras“ ekspedicijos dalyviais, į mano rankas pateko Klimavičių šeimos archyvas. Vytautas Bagdonas pagarsino, kad jis turi savo dėdės Gedimino Klimavičiaus ranka rašytus prisiminimus, jo sukurtus eilėraščius, poemas bei apsakymus ir iš Sibiro siųstus laiškus į Lietuvą. Perskaičiusi Gedimino Klimavičiaus rašytus dienoraščius supratau, kad tai labai reikšmingi karo metu rašyti prisiminimai. Gražiai, aiškiai ir nepaprastai smulkiomis raidėmis rašyti įvairaus dydžio sąsiuviniai ir knygutės man užėmė dvejus metus laiko kol viską išskaičiau ir atspausdinau. Dabar jau daug kas suformuota ir sudaryta elektroninė knyga. Tačiau dėl pilno minėtos knygos parengimo ir išleidimo turiu įdėti dar daug darbo. Be to lieka svarbiausias klausimas – surinkti lėšų ir išspausdinti knygą. 

Gediminas Klimavičius gimė 1918 metais lapkričio mėnesio 22 dieną Digrių kaime, Kauno apskrityje, netoli mažo miestelio pavadinimu Ežerėlis. Jo tėvai Antanas ir Petronėlė toje vietoje turėjo 10 hektarų žemės. Ūkininkavo, augino gyvulius, pragyveno iš savo ūkio. Ūkininkai Klimavičiai turėjo 6 vaikus, tris sūnus (Juozas, Gediminas, Albinas) ir tris dukteris (Anelė, Anastasija ir Elena). Duktė Anastazija buvo ištekėjusi ir gyveno Kaune. Verstis ir pragyventi iš dešimt hektarų žemės šeimai nebuvo lengva. Visi sutartinai dirbo ūkyje. Vis dėlto tėvai labai rūpinosi vaikų išsilavinimu. Visi vaikai ėjo į mokyklas ir baigė po keletą gimnazijos skyrių. Gediminas Klimavičius buvo apsiskaitęs, išsilavinęs ir raštingas žmogus (ranka rašytuose prisiminimuose – taisyklinga gramatika). Vyriausias jo brolis Juozas žuvo karo metu, nušautas mūšio lauke prie Ilmenio ežero. Jo kapas nesurastas.  

1940 m. kovo 1 d. Gediminas Klimavičius įstojo į Lietuvos armijos gretas. Vėliau, Tarybinei Armijai okupavus Lietuvą, batalionai buvo performuotas į kitokius dalinius. Dar vėliau, jau vokiečiams užėmus Lietuvos teritoriją G.Klimavičius buvo suimtas į nelaisvę. Karui baigiantis jis pabėgo iš vokiečių kariuomenės ir eilę mėnesių slėpėsi gimtinėje, bunkeryje... Gedimino Klimavičiaus tarnystė Lietuvos, rusų, vokiečių kariuomenėse užima didžiausią jo prisiminimų – dienoraščių dalį. Kita medžiaga, jo sukurti eilėraščiai, apsakymai ir laiškai rašyti iš Sibiro giminėms Lietuvoje. 

1948 metais gegužės mėn. 22 dieną į Klimavičių sodybą atvyko ginkluoti rusų kareiviai, paskyrė vieną valandą susirinkti daiktus. Suėmė tėvą Antaną, tėvo brolį Povilą, du Antano sūnus: Gediminą ir Albiną. Dvi seserys ir jų mama Petronėlė, buvusios laukuose, išgirdusios didelį triukšmą, neįprastus garsus sklindančius iš sodybos, pasislėpė netoliese esančiame miške. Taip Petronėlė Klimavičienė ir dvi jos dukterys išvengė tremties, nors buvo trėmimų sąrašuose. Slėpėsi ilgai, miške išbuvo apie dešimt dienų šaltu gegužės mėnesio oru. Vėliau tai labai atsiliepė jų sveikatai. Kai pajuto, kad nurimo trėmimų bumas, motina Petronėle su dukromis grįžo į savo namus gyventi. Klimavičių šeimos vyrai buvo ištremti į Sibirą, Irkutsko sritį. Gediminas ir kiti šeimos nariai dažnai rašė laiškus likusiems giminėms į Lietuvą. Ne visi laiškai pasiekdavo ir vienus, ir kitus. Gediminas buvo  kūrybingas žmogus. Tremtyje rašė ir kūrė eilėraščius. Suėjus tremties metinėms sukūrė eilėraštį. Suėjus ištrėmimo dviem metams, sukūrė poemą „Du metai“.  Matyt, nujausdamas neilgą savo gyvenimą, autorius šią poemą užrašė ant beržo tošies (keturiolikos puslapių knygutė). Čia poetas savo ranka užrašė gražiausius žodžius Lietuvai, jos žmonėms. Tai nepaprastai brangi dovana ateinančioms kartoms...

Gediminas Klimavičius žuvo 1950 m rugpjūčio mėn. 9 dieną. Kaip paprastai, Gediminas buvo pasiųstas dirbti medienos paruošimo darbus. Tą dieną reikėjo sutvarkyti didžiules rastų krūvas. Rastai buvo traukiami iš vandens ir kraunami į dideles rietuves. Išmirkę ir šlapi rastai nuo viršaus pradėjo riedėti žemyn, patraukė kartu su savimi ir Gediminą. Sunkiai sužeistas ir vežant į ligoninę jis mirė (yra išlikęs laiškas, kur pranešama apie Gedimino mirtį giminėms Lietuvoje). Taip mirė jaunas, kūrybingas žmogus. Likimas jam buvo nedėkingas... Sibire mirė ir jo tėvas – Antanas  Klimavičius, ir tėvo brolis Povilas. Į Tėvynę iš tremties grįžo tik Gedimino brolis Albinas Klimavičius. Albinas, grįždamas į Lietuvą, su savimi pasiėmė brolio Gedimino parašytus, sukurtus poezijos posmus. Klimavičių šeima išsaugojo paliktus prisiminimų dienoraščius, apsakymus ir laiškus rašytus iš Irkutsko. Taip susikaupė šeimos archyvas.

Prisilieti prie praeities ir pagalvoji, kad negali atidėti gerų darbų, kad autentiški prisiminimai gali išsitrinti iš atminties, kad ranka rašytus dienoraščius laikas gali sunaikinti, kad turi sukurti paminklą, rašytinį – viską sudėti į knygą. Klimavičių šeimos archyvui, atsidūrus mano rankose, nutariau viską pagarsinti sudarytoje knygoje „Raudonos aguonos tarp bėgių. Gedimino Klimavičiaus prisiminimai“. 

Marija Boharevičienė, LUMA ( Lietuvos Universitetų Moterų Asociacija) narė