Aleksandras Flemingas (angl. Alexander Fleming, 1881 m. rugpjūčio 6 d. Lochfildas, Škotija – 1955 m. kovo 11 d. Londonas, Anglija) – britų biologas ir farmakologas, išgarsėjęs kaip penicilino atradėjas (1928 m.), už tai gavo Nobelio premiją 1945 m.
Jeigu tektų sudaryti mokslininkų „laimės kūdikių“ sąrašą, A.Flemingas jame užimtų labai aukštą vietą. Jis gimė gausioje šeimoje, gilioje Škotijos provincijoje. 1900 m., kai jam sukako 19 metų ir reikėjo rinktis būsimą gyvenimo kelią, prasidėjo būrų-britų karas ir Aleksandras įstojo į kariuomenę. Karui baigiantis mirė Flemingų dėdė, palikęs sūnėnams po tais laikais nemažą 250 svarų palikimą. Pinigus Aleksandras skyrė medicinos studijoms St.Mary koledže Londone, daugiausiai dėl to, kad buvo žaidęs prieš šios mokyklos komandą vandensvydį. Sėkmingai baigęs studijas, jaunas vyras susirado darbą St.Mary ligoninėje, vakcinacijos skyriuje, kur išdirbo visą likusį gyvenimą.
1909 m. vokiečių chemikas ir gydytojas Paulas Erlichas sukūrė cheminius vaistus nuo sifilio - salvarsaną. Naujovė pasiekė ir Londoną, kur Flemingas tapo vienu iš nedaugelio gydytojų, įsisavinusių gana sudėtingą gydymo salvarsanu procedūrą. Kilus Pirmajam pasauliniam karui daugelis bakteriologinės laboratorijos darbuotojų buvo komandiruoti į karo lauko ligonines Prancūzijoje. Čia jie pamatė, kiek daug kareivių miršta nuo paprasčiausių infekcijų. Flemingas juto, kad turėtų egzistuoti kažkokia į salvarsaną panaši medžiaga, galinti padėti apsaugoti žaizdas nuo mikrobinės infekcijos. Po karo Flemingas tęsė efektyvaus antiseptiko paieškas. Keletą tokių medžiagų jam pavyko aptikti, bet jos buvo bejėgės prieš stipresnes infekcijas. Jis ieškojo toliau. Laboratorijoje vienu metu buvo daroma tiek daug įvairių bandymų, kad ten viešpatavo visiška betvarkė. Bet būtent dėl jos ir atėjo tikroji sėkmė.
1928 m. rugpjūtį ar rugsėjį Flemingas ruošėsi sutvarkyti prie kriauklės susikaupusią kupetą petri lėkštelių, kuriose buvo auginamos įvairios bakterijų kultūros. Prieš plaudamas lėkšteles jis kiekvieną atidarė ir apžiūrėjo. Viena lėkštelė moklsininkui pasirodė keista. Jos kraštai jau buvo apaugę pelėsiu (tai nebuvo keista), bet aplink pelėsį visos užaugintos stafilokoko bakterijos buvo žuvusios. Jis ištyrė pelėsius ir rado, kad jie priklauso penicillium šeimai. 1929 m. jis aprašė savo atrastąjį peniciliną moksliniame žurnale. Įdomu tai, kad straipsnyje Flemingas pats pareiškė abejones dėl savojo atradimo ateities, nes manė, kad penicilino gamyba yra per daug sudėtinga ir todėl jo niekad nepavyks panaudoti gydymui. Pats Flemingas, kiek bebandė, antrą kartą išgauti penicilino taip ir neįstengė. Jo darbą toliau tęsė kiti chemikai.
Dėmesys penicilinui ypač sustiprėjo artėjant Antrajam pasauliniam karui. 1938 m. Oksfordo universiteto grupė, vadovaujama australo Howardo Florey ir vokiečio Ernsto Chaino, padarė keletą svarbių atradimų. Iki 1940 m. mokslininkai jau buvo padarę žymią pažangą.
1941 m. vasario mėnesį pirmąkart išbandytas penicilino poveikis žmogui. Policininkas, užsikrėtęs stafilokokine infekcija, buvo penkias dienas, kol užteko vaistų, gydomas penicilinu. Vos pradėjus procedūras paciento būklė iškart pagerėjo. Nors policininkas vėliau mirė, tapo aišku, kad penicilinu galima gydyti net ir labai toli pažengusias infekcijas. Taip pat paaiškėjo, kaip svarbu kuo greičiau sukurti masinį penicilino gamybos būdą. Tais pat metais grupė nutarė gydyti penicilinu vaikus, kuriems reikėjo mažesnių šio vaisto dozių. Penkiems vaikams, kuriems nebepadėjo jokie kiti vaistai, buvo leidžiamas penicilinas. Tik vienas iš vaikų mirė, ir tai dėl visai kitos priežasties.
Laboratorijoje vienu metu buvo daroma tiek daug įvairių bandymų, kad ten viešpatavo visiška betvarkė. Bet būtent dėl jos ir atėjo tikroji sėkmė.
Dar tais pačiais metais geriausi Anglijos ir JAV specialistai buvo suburti į vieną komandą, kuriai greitai pavyko išmokti gaminti naujuosius vaistus ne tik petri lėkštelėse, bet ir dideliuose gamykliniuose rezervuaruose. Iki karo pabaigos penicilino jau buvo pagaminama tiek, kad jo užteko ne tik kariškiams, bet ir masinei prekybai. Kai vaisto atsirado daugiau, klinikiniai bandymai parodė jo tikrąją galią. Stafilokokinės infekcijos atveju mirtingumas nuo 100 procentų sumažėjo net iki keturiasdešimties.
Spauda netruko pagarsinti penicilino sukūrimo istorijos, o viešumą mėgęs Flemingas tapo nacionaliniu didvyriu. Tiesa, mokslo visuomenė įvertino visus tris penicilino kūrėjus: Flemingas, Florey ir Chainas už savo darbus 1945 m. buvo apdovanoti Nobelio premija.
