Įšokti į Čilės vulkano kraterį, išsisukti nuo buliaus rago Pamplonoje, atsidurti bekraštėse baltose Jakutijos platybėse, paglostyti tigrą Tailando džiunglėse... Kam tik nesiryžta aštrių pojūčių mėgėjai, norėdami išmėginti jėgas! Tie, kas meta iššūkį gamtai, pirmiausia pasitikrina savo tvirtumą, kaip britas keliautojas ir naujo Disscovery Channel projekto pagrindinis herojus Edas Stafordas (Ed Stafford). E.Stafordas lankėsi įvairiose vietose: ten, kur karšta ir kur šalta, kur nėra ko valgyti ir kur nori suvalgyti tave, ten, kur nuo žmonių nepasislėpsi, ir ten, kur aplinkui - nė gyvos dvasios. Supažindiname su penkiomis ekstremaliausiomis planetos vietomis, kuriose galima pasijusti tikru tyrinėtoju.

Balta Oimiakono tyla

Jakutijos Oimiakono gyvenvietėje mašinų varikliai neišjungiami mėnesius, o mokyklos neuždaromos net esant minus 40 laipsnių. Oimiakonas įeina į šalčiausių vietų Žemėje sąrašą ir garsėja kaip šalčio ašigalis (nors oficialiai šis titulas priklauso kaimyniniam Verchojanskui, kelio rodyklė „šalčio ašigalis“ stovi prie įvažiavimo į Oimiakoną). Rusas geologas Sergejus Obručevas tvirtino, kad kartą kaime užfiksavo minus 71,2 laipsnio pagal Celsijų temperatūrą, bet oficialiai tai nėra patvirtinta. Vasarą temperatūra Oimiakone gali pakilti iki plius 30 laipsnių, o žiemą nukrenta iki minus 50 ir žemiau. Gyventi tokiomis atšiauriomis sąlygomis yra sunku, bet jakutai prisitaiko: laibiausiai jie bijo ne šalčio, o kuro ir elektros energijos tiekimo sutrikimų. Rengiamasi čia penkiais drabužių sluoksniais, o maži vaikai vežiojami rogutėmis - taip apmūturiuoti mažyliai vaikščioti nepajėgia. Visa tai - minimalios atsargumo priemonės, kitaip žiemą neišgyvensi. Būtų galima manyti, kad norinčiųjų išmėginti šiaurės egzotiką atsiras nedaug, bet kelionės į Oimiakoną yra populiarios. Kartą čia apsilankė net garsus britų aktorius Tomas Hardis (Tom Hardy). Be tradicinių žiemos pramogų, vietos gidai svečiams siūlo apsilankyti ledo galerijoje po žeme, pasimatuoti elnių augintojo kailinius drabužius, perskelti kopūsto galvą, nukasti pusnį rankšluosčiu ir įkalti vinį žuvimi.

Kalnų „mirties kelias“

Vingiuota kalnų trasa Nort Jungas prasideda Bolivijos sostinėje La Pase daugiau kaip 3,5 km virš jūros lygio, kalnuose pakyla iki 4,5 km ir pabaigoje, netoli Koroiko miesto, nusileidžia iki 1,2 km aukščio. 2007 m. buvo nutiestas aplinkkelis, bet daugybę metų Bolivijos gyventojai rizikuodavo važinėti šiuo keliu net keleiviniais autobusais, nors kasmet ten žūdavo dešimtys žmonių: rūke mašinos nuriedėdavo į bedugnę.

Tikru keliu senąjį Nort Jungą pavadinti sunku: retas asfalto saleles keičia akmenuotas, purvu ir nuošliaužų moliu dengtas gruntinis kelias, o ypač siaurose vietose mašinos net netelpa. Ekstremaliausia iš jų - status nuolydis, kuriame kalnų dviratininkas gali išvystyti iki 80 km/val. greitį. Vietos gyventojai kelią iš La Paso į Koroiką praminė „mirties keliu“, bet kokios ekskursijos juo yra draudžiamos. Tačiau aštrių pojūčių mėgėjai dažnai ieško gidų, kurie sutiktų juos lydėti būtent šiuo maršrutu, ir tokių palydovų randa. Žinoma, visi turistai yra įspėjami, kad tokia išvyka gali baigtis liūdnai, bet norinčių pakutenti sau nervus dėl to nesumažėja.

Černobylio zona

Vykti į vietą, kuri vos netapo visos šalies žūties priežastimi, gali tik labai drąsus žmogus. Černobylio atominės elektrinės reaktorius sprogo 1986 m. balandžio 26-ąją, ir dabar Černobylio ir Pripetės miestai atrodo tarsi kadrai iš filmų apie apokalipsę. Negyvenamoje zonoje aplink Černobylį galima sutikti tik gyvūnų, senukų, kurie grįžo namo jau paskutiniajame XX a. dešimtmetyje, avarijos likviduotojų ir turistų iš viso pasaulio, kuriuos traukia draudžiamoji zona. Kasmet į Pripetę ir Černobylį atvyksta apie 10 tūkst. žmonių, ir kiekvienas pats prisiima atsakomybę dėl galimybės gauti radiacijos dozę.

Užkrėstoje teritorijoje iki šiol negalima būti atvirais drabužiais, bet ką liesti, sėstis ant žemės, valgyti ir gerti. Kiekvienas išeinantis tikrinamas dozimetru: jeigu radiacijos lygis viršija leidžiamą, daiktai atimami, nors oficialiai Pripetės ir Černobylio radiacinis fonas jau pripažintas nepavojingu. Iš esmės tokia ekskursija nėra tokia ekstremali, kaip kitose mūsų aprašomose vietose: kiekvieną minutę čia nerizikuojama, nors būtent riziką trokšta patirti čia atvažiuojantys kompiuterinių žaidimų ir knygų gerbėjai, save vadinantys „stalkeriais“. Iš tiesų kelionė į užkrėstą Černobylio zoną yra galimybė suprasti, kiek gamta yra stipresnė už žmogų, ir susimąstyti, ar verta jai mesti iššūkį.

Troliai ant Skjegedalio kalno

Netoli Odos miestelio Norvegijoje yra Ringedalsvatneto ežeras, virš kurio maždaug 350 m aukštyje pakibo uola. Ji yra vadinama Troltunga - „Trolio liežuvis“. Kaip „liežuvis“ laikosi ir kodėl nenukrenta, neaišku, bet kasmet atsiranda nemažai narsuolių, norinčių išmėginti iškyšos tvirtumą ir pasidaryti nepamirštamą nuotrauką. Norvegai labai didžiuojasi įžymybe, nors ji ir išgarsėjo atsitiktinai, kai vienas turistas ant jos nusifotografavo ir įkėlė nuotrauką į internetą. Suprantama, Troltunga nėra nepavojinga - ji gali atitrūkti bet kada, tad tie, kurie nuo kalno nusileidžia gyvi ir sveiki, gali save laikyti laimės kūdikiais, juk daugybė turistų ne tik stovi ant akmeninio iškyšulio, bet ant jo ir šokinėja, kai kada būriu, o tai įrodo daugybė nuotraukų socialiniuose tinkluose. Norinčiųjų parodyti liežuvį gamtai yra nemažai, nors kelias iki Troltungos yra nelengvas: 10 km nuo Odos iki Skjegedalio kalno, kopimas aukštyn, kuris nepasirengusiems keliautojams gali būti labai pavojingas, ir kilometriniai laiptai aukštyn baigiamajame kelio etape. Beje, Norvegijoje yra ir „trolių laiptai“ - vienas populiariausių turistinių maršrutų šalyje tarp Ondalsneso ir Valdalo miestų.

Amazonės pabaisos

Tradicinis safaris jau seniai nebelaikomas ekstremalia pramoga. Tiems, kas nori pademonstruoti savo drąsą, geriau vykti į Amazonės džiungles, kur veisiasi tokios būtybės, palyginti su kuriomis liūtai pasirodytų naminiai kačiukai. Viena tokių pabaisų - juodasis kaimanas, kuris puola viską, kas juda, įskaitant žmones, besikeliančius per Amazonę valtimis. Susitikimas su juoduoju kaimanu tampa lemtingu net stambiems Amazonės baseino grobuonims, ką jau kalbėti apie žmogų.

Amazonė - vandeningiausia pasaulio upė - teka per Braziliją, Boliviją, Peru, Ekvadorą ir Kolumbiją, jos baseine taip pat sutinkama devynių metrų ilgio anakonda, milžiniška plėšri žuvis arapaima, kurios žvynų neperkanda net piranijos, elektriniai unguriai ir bukasnukiai rykliai, kurie dažnai apsigyvena netoli kaimų ir terorizuoja vietos gyventojus. Amazonės vandenyse gyvena žuvų, kurių kūnus, atrodo, sudaro vien uodega ir žiomenys, pilni aštrių dantų. Beje, šiose vietose bijoti reikia ne tik faunos: per upę nėra nė vieno transportui tinkamo tilto, kasmet ji ištvinsta, sudarydama didžiules pelkes, ir prasibrauti per džiungles, kuriose knibžda plėšrūnų, tampa neįtikėtinai sunku. Pirmasis pasaulyje žmogus, nužygiavęs daugiau kaip 7 tūkstančius kilometrų palei Amazonę, yra Edas Stafordas (Edd Stafford) - britas tyrinėtojas šį atstumą įveikė per 2,5 metų.