Sodų rišimo tradicija[/caption]
Šių metų gruodžio 14-sios vakarą Mažojoje Lietuvos nacionalinio kultūros centro salėje nutiko didelis ir mūsų kultūrai labai svarbus dalykas – buvo patvirtinti pirmieji nacionalinio Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvado reiškiniai. Tai – Kurtuvėnų Užgavėnės, Kupiškėnų vestuvės, Senovinis stintelių ir seliavų gaudymas žiemą sukant „bobas“ Mindūnų kaime ant Baltųjų Lakajų ežero, Jūžintų krašto keptinis alus, Pietinių (šilinių) dzūkų dainavimo tradicija Žiūrų kaime, Kryžių lankymas Griškabūdžio apylinkėse, Sodų rišimo tradicija, Lopšinių ir vaikų migdymo tradicijos Lietuvoje, Polka Lietuvoje ir Kūčios.
Po ne vienerius metus trukusio, nutrūkusio ir vėl atnaujinto darbo visuomenei atveriamas ne tik formalus nematerialaus kultūros paveldo, arba, kaip Lietuvoje įvardijama, tradicinės kultūros, reiškinių sąrašas, bet ir sukurtos prielaidos geresniam savos kultūros pažinimui, išsaugojimui, perdavimui ateinančioms kartoms. Visuomenės dėmesys savo kultūros šaknims neabejotinai brandina ir ją pačią – kelia savivertę, stiprina ryšį su savo gimtine, aplinka, žmonėmis, buria ir turtina bendruomenes, žmogui suteikia darnos su pačiu savimi jausmą, palaiko vertybinę pusiausvyrą. Tai – ir priemonė mums, Lietuvos žmonėms, apie save su pasididžiavimu kalbėti pasauliui.
Pirmuoju teikimu Lietuvos nacionalinis kultūros centras – jam pavestas minėto sąvado kūrimas – gavo 17 paraiškų, kurias teikė Jurbarko, Kaišiadorių, Klaipėdos, Kupiškio rajonų, Marijampolės miesto, Molėtų, Šakių, Šiaulių, Šilutės, Ukmergės, Rokiškio, Varėnos rajonų ir Vilniaus miesto savivaldybių administracijos, kultūros įstaigos, bendruomenės.
Paraiškas svarstė šiam tikslui sudaryta ekspertų komisija, kurios sudėtyje – žymūs mūsų šalies kultūros tradicijas tyrinėjantys, saugantys ir plėtojantys asmenys: kraštotyrininkė, etninės kultūros tyrinėtoja Irena Seliukaitė, menotyrininkė dr. Teresė Jurkuvienė, etnologės dr. Elvyda Lazauskaitė, Gražina Kadžytė, Nijolė Marcinkevičienė, etnomuzikologai prof. Daiva Vyčinienė, dr. Gaila Kirdienė, dr. Gvidas Vilys, dr. Loreta Sungailienė, Kultūros ministerijos Regionų kultūros skyriaus specialistė Irena Kezienė, Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos sekretoriato Kultūros programų vadovė Milda Valančiauskienė ir Lietuvos nacionalinio kultūros centro Etninės kultūros skyriaus vedėja Vida Šatkauskienė.
Ne visos paraiškose pristatytos tradicijos ir reiškiniai buvo įtraukti į Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą – atkreipę dėmesį į ekspertų pastabas, teikėjai jas galės siūlyti kitais metais. Sąvado kūrimas yra ilgalaikis procesas ir teikti jo turinį atitinkančias vertybes bus galima kasmet. Tai daryti kviečiami visi, o ypač – vienas ar kitas kultūros paveldo sritis – amatus, papročius, dainavimo, muzikavimo, šokio tradicijas, tautos išsiugdytus gebėjimus, sukauptas žinias apie žmogų, jo psichinę ir fizinę sveikatą, aplinką ir panašias – išsaugojusias ir puoselėjančias bendruomenes. Įrašymą į Sąvadą liudijančius sertifikatus planuojama iškilmingai įteikti kitų metų sausio pabaigoje.
Panašius registrus kuria daugelis Europos ir pasaulio šalių, vertinančių savo kultūrinę tapatybę, tradicijas, aplinką ir dėka to pasiekusių visuomenės gerovės ar ekonominio proveržio. Tarp jų – Japonija, Kinija, Šveicarija, Belgija, Prancūzija, Italija, Kroatija, netolimos kaimynės – Čekija, Estija, Latvija, Lenkija, Norvegija, Slovakija, Vengrija ir t. t.
Šis sąvadas yra valstybės įsipareigojimo 2004 m. Lietuvai ratifikavus UNESCO nematerialaus kultūros paveldo apsaugos konvenciją išraiška ir šios tarptautinės organizacijos skelbiamų pasaulio nematerialaus kultūros paveldo sąrašų analogas. UNESCO Reprezentatyviajame sąraše jau yra Kryždirbystė ir kryžių simbolika Lietuvoje, lietuvių polifoninės dainos – sutartinės, Dainų ir šokių švenčių tradicija Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje.
