Žmonės nedrąsiai planuoja atostogas, avialinijos kovoja dėl išlikimo, oro uostai ruošiasi naujiems suvaržymams. Kaip visada – mūsų pačių saugumui ir labui. Bus tikrinama temperatūra, žmones terminaluose skirs reglamentuoti atstumai ir pertvaros: visa tai, tikima, padės apsisaugoti nuo šito ir visų kitų virusų.
Civilinės aviacijos laukia nauji keisti laikai, o mes šiandien primename įdomią keleivių patikros ir saugumo oro uostuose įstoriją. Ar žinojote, kad tarp 1968 ir 1972 metų nusikaltėliai grobdavo lėktuvus po kelis kartus per mėnesį? Vien JAV per 1969 užgrobta net keturios dešimtys lėktuvų ar bandyta tai padaryti, tačiau avialinijos ilgai nepritarė idėjai individualiai keleivių patikrai.
Tais laikais nebuvo netgi reikalaujama asmens dokumento – panašiai kaip lipant į autobusą ar traukinį. Tiesa, bilietų tikrintojams pavesta įvertinti keleivių išvaizdą, elgesį, o pastebėjus įtartinų požymių (akių kontakto vengimas, nervingumas, pertekliniai klausimai apie bagažą) – patikrinti juos magneto aparatu. Tačiau tik pusė procento keleivių būdavo patikrinama.
1973 metais buvo įvesta bagažo ir keleivių patikra, tačiau iki pat 2001 rugsėjo 11 išpuolių tikrintojai tai darė ganėtinai atsainiai, kaip formalumą, naudodami kelių dešimtmečių senumo techniką.
Keleiviams vis dar leista atvykti į oro uostą likus pusvalandžiui iki skrydžio, šeima ir draugai galėdavo lydėti keliautoją iki vartų. Buvo tikrinamas rankinis bagažas ir patys keleiviai, tačiau įregistruoti lagaminai peršviečiami tik retkarčiais – ir tik tarptautiniuose skrydžiuose.
Po teroro aktų viskas pasikeitė. Patikros tapo tikros, įvesti papildomi reikalavimai. Pradėta reikalauti į oro uostą atvykti prieš kelias valandas iki skrydžio, o prieš skenavimą metalo detektoriumi – nusiimti švarką, nusiauti batus, išsijuosti diržą.
Dar labiau viskas sugriežtinta 2006 metais, kai CŽV atskleidė du planuojamus teroro aktus lėktuvuose sumaišius skysčius sprogmenims pasigaminti. Tais metais uždrausta į išvykimo terminalą neštis vandenį, draudimas (su retomis išimtimis) visame pasaulyje galioja iki šiol.
Po kelerių metų pradėti tikrinti biometriniai duomenys: pirštų antspaudai; didesniuose oro uostuose atsirado specialūs skenavimo aparatai, kuriuose žmogus peršviečiamas kaip popieriaus lapas. Kitais aparatais atsitiktine tvarka tikrinamas rankinis bagažas ieškant sprogmenų pėdsakų – štai kodėl jus kartais pasišaukia į šalį ir kažkokiais šepetėliais brauko po rankinės skyrius.
Visuotinio įtarumo, nerimo ir patikros laikais vis dar išlieka vietų, kurių permainos nepalietė. Viena tokių – Naujosios Zelandijos Taupo miestelio ir kiti mažesni oro uostai, kur tereikia parodyti bilietą su pasu – ir gali lipti į lėktuvą be kokios patikros. Arba – Madagaskaro oro uostai, kuriuose nėra nei skenerių, nei kitų aparatų, todėl keleivius bei jų bagažą tikrina pačiupinėdami. Prieš tai, žinoma, mandagiai atsiprašę už nepatogumus.
