Pradėjome gavėnią – pasiruošimo metą Velykoms. Daugelyje kalbų gavėnia ir pasninkas yra tas pats žodis (pvz., vokiškai Fasten). Ar žinote, koks seniausias Dievo įsakymas? Tai – pasninkas. Juk pirmiesiems tėvams Adomui ir Ievai rojuje Dievas liepė nevalgyti vaisių nuo vieno medžio. Turbūt šitas juokų klausimas sugalvotas lietuvių ar lenkų, kur būtent nevalgymas kokio nors valgio laikomas pasninku. Kitur tai vadinama abstinencija.
Pasninko esmė – suvaržyti kūniškumą kaip dvasios priešą. Todėl visada atliekamas pasninkas prieš imantis dvasinių dalykų: Mozė prieš susitikimą su Dievu, Jėzus prieš savo veiklą, pranašai prieš kalbėdami žmonėms. Labai prasmingi pasninkai prieš šventes, atlaidus, šventimus ir t. t. Tikras pasninkas apima 3 dalykus: 1) kokį nors maisto, gėrimo apribojimą; 2) savanoriškumą; 3) tikslą.
Jei trūksta nors vieno iš tų dalykų, pasninko nėra. Pavyzdžiui, kalėjime, kai neduoda valgyti. Tai tik badavimas. Ir namie: pavyzdžiui, mama neduoda mėsos, o vis dėlto kitų valgių privalgai, prisikemši. Čia nėra jokio pasninko, nes trūksta visų trijų pasninkui reikalingų dalykų: ir tikslo, ir apvaldymo savęs, ir savanoriškumo. Taip pat vargu ar galima laikyti pasninku, jei kas nors nevalgo dėl sveikatos ar negali ko nors valgyti, pavyzdžiui, dėl alergijos. Tikram pasninkui turi būti koks nors dvasinis tikslas. Net ir savęs apvaldymas pasninkaujant yra tik pirmas žingsnis. Yra ištirta, ką gi reiškia visiškas pasninkas ilgesnį laiką, kokios to pasninko pasekmės. Iš pradžių mintis, fantazija vis krypsta į valgį, didėja alkis, irzlumas. Bet vėliau apima džiaugsmas, kad save nugali, kyla nugalėjimo, laisvumo jausmai, pakilumas, sumažėja lytinis jaudinimas.
Taigi religinis pasninkas visų pirma žmoguje atkuria tvarką, savęs valdymą; tampa daug lengviau įgyvendinami pasiryžimai, ypač dvasiniai dalykai. Per pasninką apvaldydamas save, žmogus atiduoda pirmenybę dvasiai, o ne kūnui. Tai galima vadinti dvasios treniruote. Juk visos žmogaus silpnybės yra dėl nesusivaldymo. Tai didžioji ypač modernių laikų liga. Rusų rašytojas Levas Tolstojus rašo: „Ir krikščionis, ir pagonis, jei nori tobulėti, turi pradėti nuo susilaikymo, kitaip sakant, nuo ėdrumo, tinginystės, geidulingumo suvaldymo. Ir šiose srityse nuolat reikia praktikuotis. Kitaip, be savitvardos jokioje srityje nieko nepasiekiama.“
Yra žmonių, kurie negali taip pasninkauti, kaip Bažnyčios įsakyta. Galima pasirinkti kitokia forma: susilaikyti nuo kokio nors mėgstamo dalyko. Labai prasmingas pasninkas per gavėnią atsisakyti saldumynų, kavutės, ypač pagirtina nuo tabako, alkoholio. Pasninko esmei taip pat labai brangūs geri darbai: ligonį aplankyti, laišką parašyti, pasveikinti su švente, bent jau telefonu nuoširdžiai pasikalbėti…
Pasninkas per gavėnią yra tik pagalbinė priemonė. Juk gavėnia skirta pasiruošti Velykoms, visų mūsų dvasiniam prisikėlimui. Pasninku apvaldžius save, būtina permąstyti savo gyvenimą, nugalėti ydas ir tapti tiesiog kitu, nuolat šventėjančiu žmogumi. Todėl per gavėnią įprastai atliekamos rekolekcijos, išpažintis. Man dar yra tekę tokių rekolekcijų metu valandų valandas klausyti išpažinčių. Koks džiaugsmas apima kunigą, matant ilgiausias eiles prie klausyklos! Kartais ir nuovargį jauti, ir galvą skauda, bet viską viršija džiaugsmas: tiems žmonėms pasiryžus, jau skamba prisikėlimo jausmai!
O ligonių gyvenimas, galima sakyti, kad yra nuolatinė gavėnia. Ypač, jeigu jie gyvena malda, savo kančios nuoširdžiu priėmimu. Ligoniai yra Dievui patys brangiausi žmonės, nes jie savo kentėjimais tokie artimi kenčiančiam Jėzui. Man dirbant parapijose ligoniai buvo mano didžiausi pagalbininkai. Stengiausi juos lankyti kas mėnesį. Daugelis dejuodavo, kad nebegali nukeliauti į bažnyčią. Aš guosdavau: „Jūsų malda gulint lovelėje brangesnė, negu kitų patogiai sėdint bažnyčioje.“ Jie savo kančios auka ir maldomis padėjo išspręsti daugelį problemų. Atšalusios parapijos jų dėka pasidarydavo tiesiog gyvos.
Kaip norėtųsi, kad dabartinės pandemijos sunkumus visi žmonės priimtų kaip gavėnios atgailą, kad visi atsisuktų į Dievą, grįžtų į tikėjimą. Juk tada įvyktų visų dvasinis prisikėlimas. O, su kokiu ilgesiu laukiu aš tokių Velykų! Tikiu, tvirtai tikiu, kad tada Dievas sustabdytų tą daugelį žmonių žudančią pandemiją.
Tegul prisikėlęs Jėzus ateina į kiekvieno žmogaus gyvenimą, paliečia kiekvieną širdį. Tegul kiekvienoje širdyje skamba nuostabioji Velykų giesmė: „Linksma diena mums nušvito“. Man taip norisi, nuėjus prie kiekvieno namo, giedoti tą nepaprastai linksmą „Aleliuja“. Norisi sustabdyti kiekvieną praeivį ir jam tarti: „Sustok, žmogau. Kristus prisikėlė! Ar tu prisikėlei?“
Juk prisikėlimas – mūsų, lietuvių, ženklas, mūsų ypatinga savybė. Joks okupantas nepajėgė mūsų sunaikinti – vis prisikeldavome. Nugalėjome kryžiuočių galybę, įveikėme carinę priespaudą, net rašto draudimą ir kruvinąjį komunistų siautėjimą.
Todėl ir per šią gavėnią visi prisikelkime. Ir visam pasauliui parodykime, kad mes, lietuviai, nenugalimi.
Vysk. Jonas Kauneckas
