Pasaulio lietuvių centras (PLC) – 35 lietuviškas organizacijas burianti vieta. Čia lietuvišką meną, sportą ir tradicinius amatus gali atrasti ne tik kiekvienas Čikagos lietuvis, tačiau ir amerikietis, užsukęs pasižvalgyti po PLC. Išskirtinė galimybė artimiau susipažinti su Pasaulio lietuvių centru teko ir „Čikagos Aido“ korespondentei Rūtai Taraškevičiūtei. Susitikę su centro vadovu Artūru Žiliu, vykdomojo komiteto prezidentu Linu Gyliu ir lėšų telkimo koordinatore Diana Aleknaite klaidžiojome po Pasaulio lietuvių centro koridorius ir kalbėjomės apie centro istoriją, naujoves ir ateities planus.
1964 m. pastatyto Pasaulio lietuvių centro pastato rėmėjas buvo inžinierius Arthur Schmit. Pradžioje pastatas naudotas katalikų seminarijai, kurioje ne tik mokėsi vaikai, turėję tapti kunigais, tačiau buvo apgyvendinti kunigai bei vienuoliai. 9 dešimtmetyje seminarija dėl lėšų stygiaus ėmė bankrutuoti. Tuo pačiu metu dėl sociodemografinių pokyčių Market Park rajone tapo nesaugu ir dauguma ten gyvenusių lietuvių persikėlė į pietinius Čikagos priemiesčius. Ieškodama naujos susibūrimo vietos, 1988 m. lietuvių bendruomenė nusipirko jau bankrutavusį gimnazijos pastatą ir jame įkūrė Pasaulio lietuvių centrą.
Tik įvažiavus į PLC aikštelę, akis užkliūna už simbolinio kryžių kalnelio, kiek primenančio kryžių kalną Šiauliuose. Jo įkūrėjas ir puoselėtojas - dr. Romas Povilaitis. Pagal profesiją stomatologas, tačiau jau 10 metų laisvu laiku kuriantis medinius kryžius, paklaustas, kodėl pasirinko tokį pomėgį, vyras teigė, jog tai darbas rankomis ir su medžiu, kas jam labai patinka. Anksčiau meistrui sukurti vieną kryžių trukdavo savaitę, dabar, kaip pats sako, paseno – tempas sulėtėjo, todėl kryžių sumeistrauti trunka jau dvi savaites. 63 kryžių kalnelio istorija byloja, kad jis atsirado natūraliai – įrengiant sporto salę susikaupusios žemės perteklius buvo supiltas netoli PLC įėjimo - taip atsirado kalnelis, kuris vėliau apaugo piktžolėmis. Lietuvių savanorių pastangomis, aplinka buvo sutvarkyta, kiek vėliau atsirado ir p. Romo kryželiai. Geriausia medžiaga kryžiams – drebulė, ąžuolas, tačiau tokių rūšių kaip Lietuvoje nėra. Romas Povilaitis, pasakodamas apie savo savanoriavimą PLC, apgailestavo, kad idėjų vis dar turi, tačiau neturi pakankamai laiko jas įgyvendinti ir, kas svarbiausia, – įpėdinio, kuriam galėtų perteikti žinias ir gebėjimus tęsti šį darbą.
Neįmanoma nepastebėti ir pagrindinių PLC įėjimo durų, padovanotų lietuvių drožėjo, kurios dekoruotos įv. Lietuvos vietų ir PLC ženklo raižiniu. Pravėrus jas, akys nukrypsta į didingą religinę šventovę – Palaimintojo Jurgio Matulaičio misiją. Pasak misijos raštinės administratorės Dainos Čyvienės, misija įsikūrė prieš 27 metus, ji priklauso Čikagos archivyskupijai, o tai reiškia, jog čia suteikiami krikšto, pirmosios Komunijos, santuokos, laidotuvių sakramentai. Misiją aptarnauja jėzuitai iš Lietuvos. Dabartinis misijos direktorius - tėvas Algis Baniulis SJ, kuris jau 2,5 metų tarnauja ir dar 2 metus tarnaus Palaimintojo Jurgio Mačiulaičio Lietuvių Katalikų misijoje. Šv. Mišios šiokiadieniais lietuvių kalba vyksta 8 val. ryto, o pagrindinės Šv. Mišios vyksta sekmadieniais 9, 11 ir 18 val. Anksčiau į pamaldas misijinė parapija surinkdavo kiek daugiau žmonių, dabar skaičius siekia apie 600. Šv. Kalėdų ir Šv. Velykų dienomis bažnyčioje susirenka iki 2 tūkst. žmonių.
Įdomu tai, jog 150 tūkst. kv. pėdų pastatas pastatytas ant 18 akrų žemės ir turi net 2 futbolo aikštes. Pastatas yra remontuojamas ir atnaujinamas kasmet. PLC turi 17 privačių butų, kurie buvo įrengti pardavus dalį pastato, norint grąžinti jo pirkimo paskolą. Įrengti butus norėta ir dėl lengvesnio vyresnio amžiaus žmonių mobilumo – dauguma anksčiau į Ameriką atvykusių lietuvių aktyviai norėjo dalyvauti lietuvių bendruomenės gyvenime. Taigi įkurti butai leido jiems ne tik gyventi tarp lietuvių bendruomenės Amerikoje, bet ir įsitraukti į PLC organizacijų vykdomas veiklas.
Po PLC stogu šiandien glaudžiasi 35 lietuviškos organizacijos. Tai ir apie 15 tūkst. nuolat atnaujinamų leidinių turinti lietuviška biblioteka, skautų būreliai, krepšinio klubas, taip pat mažųjų grupės - Pipirų ratelis (6 mėn. – 2 m.), Montesori darželis „Žiburėlis“, Maironio lituanistinė mokykla. Pastaroji naujus mokslo metus šiais metais pradėjo rugsėjo 9-10 dienomis. Mokslo metams besiruošiančią aptikome ir mokyklos direktorę Godą Misiūnienę. Moteris trumpai papasakojo apie Maironio mokyklą lankančius vaikus, užsiėmimus ir norą mokytis: „Mūsų mokyklą, be abejonės, daugiau lanko jau Amerikoje gimę lietuvių vaikai, tačiau, nors ir mažas procentas, yra ir neseniai atvykusių vaikų iš Lietuvos. Dabar turime dvi pamainas – penktadieninę, kurioje mokosi apie 150 vaikų, ir šeštadieninę, kurioje - apie 500 mokinių. Ar vaikai noriai eina į mokyklą? Labai daug kas priklauso nuo tėvų požiūrio, todėl negalima sakyti, jog taip arba ne. Labai nemažai baigusių mokyklą noriai grįžta dirbti čia. Taip pat turime ir savanorių, kuriems užskaitome amerikiečių mokyklose privalomąjį savanoriavimą. Iki pradinės klasės mes mokome ir Lietuvos istorijos, ir geografijos, ir kultūros pažinimo, ir, žinoma, lietuvių kalbos.“
Keliaujant toliau, PLC vadovas aprodo ir pasakoja apie pokylių sales, kurios paskutiniais metais buvo kruopščiai atnaujintos: „Kadangi PLC centrą išlaikyti kasmet kainuoja per 800 tūkst. dolerių, vienas iš pajamų šaltinių yra atnaujintų salių nuoma. Pagrindinėje pokylių salėje, talpinančioje 370 žmonių, trečiadieniais organizuojame Bingo, kuris taip pat yra vienas iš PLC lėšų šaltinių. Salė buvo kruopščiai atnaujinta, todėl dabar pastaroji savaitgaliais jau užsakyta metams į priekį – ji nuomojama vestuvėms, krikštynoms, įvairiems kitiems renginiams. Kas svarbu – esame lankstūs, leidžiame organizuojamose šventėse maistu pasirūpinti patiems organizatoriams. Tuo skiriamės nuo įprastų pokylių salių, kur dažnai nuomos kainos pateikiamos labai aukštos, į nuomos kaina įtraukiant ir maistą.“
Po PLC stogu šiandien glaudžiasi 35 lietuviškos organizacijos. Tai ir apie 15 tūkst. nuolat atnaujinamų leidinių turinti lietuviška biblioteka, skautų būreliai, krepšinio klubas, taip pat mažųjų grupės - Pipirų ratelis (6 mėn. – 2 m.), Montesori darželis „Žiburėlis“, Maironio lituanistinė mokykla.
Visos organizacijos, esančios PLC, moka patalpų naudojimo mokestį – tai yra dar vienas centro pajamų šaltinis. Taip pat yra organizacijų, kurios ne tik moka mokesčius, tačiau ir, savanoriškai prisidėdamos prie PLC veiklos, kasmet rengia lėšų telkimo vakarus.
Trumpam apžvelgę futbolo aikštes, keliaujame link sporto salių. Pašnekovai, paklausti, kaip noriai lietuviai sportuoja, pradeda pasakoti apie PLC besitreniruojančias komandas: „Turime „Lituanicos“ futbolo klubą, kuriame dabar 30-mečių ir 40-mečių komandos. Jos dalyvauja Čikagos lygoje, kurios rungtynės vyksta ir PLC futbolo aikštėse. Turime ir didžiąją sporto salę, kurioje vyksta ne tik Čikagos krepšinio, tinklinio stalo teniso lyga, bet organizuojami ir įvairūs renginiai – Kaziuko, Kalėdinės mugės bei kiti. Mažesne sporto sale šeštadieniais naudojasi Maironio mokykla, kur taip pat vyksta įvairūs sporto renginais, treniruotės. Turime patalpą, kurią vadiname „valgykla“. Ja naudojasi dauguma šokių grupių, „Suktinis“, „Grandis“, „Spindulys“, „Vyčiai“, taip pat stalo teniso komanda. Čia taip pat repetuodavo vaikų choras „Vyturys“, „Dainava“.“
Kaip PLC vadovai minėjo, meno mėgėjai greitai galės apsilankyti naują sezoną pradėsiančioje galerijoje „Siela“. Galerija kartu su tautodailės galerija ir medžio drožinių muziejumi jungiasi į vieną - Lietuvių dailės muziejų. Čia vyksta įvairios išeivijoje gyvenančių menininkų parodos, meno vakarai, o šiais metais galerija siūlys ir naujus dailės užsiėmimus vaikams. Pakeliui į medžio drožinių ekspozicijų salę galima išvysti sieną puošiantį didžiulį medžio drožinį. Jame - emigrantų atrastos Amerikos vaizdiniai. Drožinių ekspoziciją, kaip ir visą muziejų, galima aplankyti muziejaus darbo valandomis šeštadienį ir sekmadienį, arba tiesiogiai kreipiantis į PLC administraciją. Tautodailės institutas – vienas iš unikaliausių PLC aplankyti vertų vietų. Jame galima išvysti ne tik senovines audimo stakles, tačiau ir pasimokyti audimo meno paslapčių bei išmokti tradicinės kiaušinių marginimo technikos.
Pasak lietuvių bendruomenės centro direktoriaus, pagal žmonių skaičių, pastato dydį ir organizacijų skaičių, PLC – pats didžiausias išeivijoje centras, didesnio tokio nėra.
- Kas slypi po pavadinimu – Pasaulio lietuvių centras?
Artūras Žilys: Pavadinimą sugalvojo pačio centro įkūrėjai. Tuo metu, kai buvo kuriamas centras, Lietuva buvo Sovietų Sąjungos sudėtyje, taigi buvo okupuota. Viena iš idėjų buvo sukurti tokį kultūrinį centrą, kuriame rinktųsi visi pasaulio lietuviai, dalyvautų renginiuose, bendrautų. Kai tik buvo įkurtas centras, jis turėjo ir idėją padėti Lietuvai, buvo įkurtos organizacijos „Hot line“, „Mercylift“, kurios šiuo klausimu nuosekliai dirbo. Žmonės dalyvaudavo kongresuose, rengdavo įvairiausius susitikimus, kalbino senatorius, rinkdavo ir siųsdavo siuntas į Lietuvą. Dabar, kai Lietuva atgavo savo nepriklausomybę, šis pavadinimas neteko prasmės, liko tik dėl to, jog toks buvo pirminis pavadinimo variantas. Šiandien Pasaulio lietuvių centras turėtų vadintis Lietuvių kultūros centru. Čia gausu organizacijų, kurios apima lietuvių kultūrą, žinoma, yra ir sporto organizacijų, tačiau daugiau orientuojamasi į lietuvių tradicinę kultūrą. Jis neturi nieko bendro su anksčiau turėta centro misija – padėti atgauti nepriklausomybę ar paremti ekonomiškai. Šiandienai PLC organizacijos, tokios kaip „Saulutė“, „Vaiko vartai į mokslą“, remia ivairius labdaros projektus Lietuvoje. Dabar tai centras, kuris vienija čia esančius ir naujai atvykusius lietuvius.
- Tik įsikūrus Pasaulio lietuvių centrui, jo tikslas buvo padėti Lietuvai. Koks dabar pagrindinis PLC tikslas?
Linas Gylys: Dabar tai daugiau kultūrinis centras, kuris traukia lietuvius, ne tik naujai atvykusius, bet ir tuos, kurie turi lietuviškų šaknų, tačiau nieko nebuvo žinoję apie Lietuvą. Centre organizuojamos suaugusiųjų lietuvių kalbos paskaitos, taip pat žmonės ateina, domisi Lietuvos kultūra, istorija. Šis centras apjungia ne tik visas organizacijas, tačiau ir lietuvius, nes tie, kas nori dainuoti – lanko chorus, kas nori šokti – šokio būrelius, kas mėgsta sportuoti – renkasi krepšinį, stalo tenisą ir panašiai. Dauguma pamaldžių žmonių lankosi sekmadieninėse mišiose. Kai tik kūrėsi šis centras, aš šiame procese asmeniškai dalyvavau. Galiu pasakyti, jog dauguma žmonių tą kartą galvojo, „ką mes veiksime tokio dydžio pastate“, o dabar kiekviena organizacija tiesiog kovoja dėl vietos – perpildytos mokyklos klasės, organizacijos, nuolatos besipildančios naujais nariais, tik ir prašo papildomos vietos. Deja, jos nebeturime.
Artūras Žilys: Šiandien PLC galima būtų priskirti dvi misijas – viena, tai padėti neseniai iš Lietuvos atvykusiems integruotis į amerikietišką kultūrą ir tuo pačiu padėti išlaikyti lietuvišką kultūrą suteikiant visoms lietuviškoms organizacijoms patalpas. PLC apima 35 ne pelno siekiančias lietuviškas organizacijas, tokias kaip lietuviška bažnyčia, šokių, dainų chorai, lietuviška mokykla ir daugelis kitų. Pastarųjų veikla buria lietuvių bendruomenės narius, leidžia jiems bendrauti. Sakykime, sekmadienį po mišių žmonės dar neskuba namo, o mielai keliauja į didžiąją pokylių salę, kur vaišinasi kava, skanėstais, taip vyksta nuolatinis bendravimas. Centras – tai ta vieta, kur, jei nori, tikrai gali sutikti lietuvį, palaikyti lietuvybę. Dar norėčiau pataisyti, jog kai centras kūrėsi, tikslas nebuvo vien tik padėti Lietuvai, bet ir įkurti lietuvių susibūrimo vietą, kad lietuviai turėtų savo namus, savo bažnyčią. Ši bažnyčia nepriklauso archivyskupijai, dalinai jie atskaitingi archyviskupijai, tačiau jei ji ir subankrutuotų, pačio pastato niekas neatimtų. Pavyzdžiui, yra tikrai nemažai bažnyčių, kurios dėl lėšų stygiaus archivyskupijos nuosprendžiu buvo uždarytos, o jų pastatai atiduoti ar parduoti.
Linas Gylys: Mūsų, kaip PLC administracijos tikslas, yra išlaikyti šitą pastatą, taip pat rasti ~800 tūkst. dolerių per metus lėšų (tiek kainuoja PLC pastato išlaikymas – red. past.) yra nemažas darbas. Kadangi pastatas senas, turime nemažai problemų su byrančiomis sienomis, stogu ir panašiai, vienas iš sunkumų taip pat yra kylančios komunalinių paslaugų kainos. Gaila, jog neturime stambių rėmėjų, tačiau yra žmonių, remiančių nors po kelis dolerius. Iki šiol mes išsilaikome, tačiau jei turime atliekamų pinigų, visi paskirstomi remonto darbams.
Tęsinys – kitame „Čikagos Aido“ numeryje.
„Čikagos Aido“ korespondentė Rūta Taraškevičiūtė
