Klientų kamavimo ir baudimo klausimu kino teatrų požiūris yra toks pat kaip ir oro linijų bendrovių. Kaip kad oro linijų bendrovių prezidentai neskraido biudžetiniais skrydžiais, taip kino teatrų prezidentai panašu nesilanko dieniniuose filmų seansuose.

Tame ir slypi priežastis, dėl kurios kino teatrų savininkai pastoviai nesugeba suprasti savo klientų auditorijos. Tarp didžiausių jų klaidų yra mažėjančios kino salės, kurių ekranai yra tik šiek tiek didesni nei klientų namuose, didėjančios bilietų kainos nesuprantant, kodėl kasmet mažėja lankytojų skaičius, tvarkos prižiūrėtojų panaikinimas ir svarstymas, kodėl žmonės nenori pirkti bilietų, kad galėtų pasiklausyti, apie ką kalbasi kiti lankytojai.

Vienintelis geras dalykas per paskutinius 40 metų įvykęs kino teatrų raidoje buvo puodelio laikiklis. Visa kita – didesni ekranai, daugiau vietos kojoms, atsilenkiantys krėslai – buvo tik bandymas atitaisyti daug didesnę žalą.

Suaugę žmonės nori didelio ekrano, patogios vietos atsisėsti ir jokių dėmesį blaškančių veiksnių. Jeigu kino teatrų vadyba lankytųsi seansuose, tai žinotų, jog prieš filmo pradžią išjungiamos šviesos. Tai daroma ne tam, kad šauliams būtų sunkiau nusitaikyti į lankytojus, o tam, kad būtų apriboti dėmesį blaškantys veiksniai. Kodėl kino teatrų vadyba yra įsitikinusi, kad sėkmės paslaptis slypi dėmesio blaškymo skatinime?

„AMC Theaters“ atveju atsakyti į šį klausimą gali pačio prezidento praeitis. Anksčiau Adamas Aronas dirbo „Starwood Hotels“ įmonėje. Šios kompanijos filmų verslo dalis susidarė iš bandymų kuo brangiau apmokestinti kabelinę pornografiją.

Pirmas Arono sprendimas tapus „AMC“ prezidentu buvo leisti susirašinėti žinutėmis „tam tikruose“ teatruose. Tai tas pats, kas leisti rūkyti „tam tikrose“ eilėse. Aronas beveik neturėjo laiko pasidžiaugti tokio sprendimo šlove, kai sukilo visa „AMC“ klientų bazė. Pasiūlymas labai greitai buvo atmestas, tačiau dauguma ėmė svarstyti kokia bus kita „šviesi“ Arono idėja. Dabar tai žinome.

Aronas planuoja „AMC“ teatrus paversti į milžiniškas valgyklas, kuriose rodomi filmai. Lankytojai su ašara akyje prisimins laikus, kai labiausiai juos erzindavo celofano traškesys ar ant žemės išsitaškęs „M&M“ pakelis.

Jeigu Aronui pavyks, lankytojai galės šlamšti „sultingą vištienos sumuštinį su vafliais“ ar „labai aštrų pietvakarių dešrainį, dėl kurio verta mirti.“ Audringas čepsėjimas „AMC“ teatruose pakeis ovacijas.

Jeigu galvojate, kad pietų metu prasmirsta visa „American Airlines“ ekonominės klasės kabina, palaukite, kol nueisite į kino teatrą. Galiu lažintis, kad nesulaukiate, kol galėsite sėdėti šalia „gurmano“ kemšančio aštrius dešrainius su sūriu ir papildomais svogūnais.

Teatrų vadyboms reikėjo padidinti garsą iki kurtinančio lygio, kad būtų užgožtas nesusiprantančių idiotų tauškėjimas. Ar jie panašiai turės padaryti ir su oro kondicionieriais, kad būtų pašalinta visa smarvė?

Lėktuve valgyti sunku net tada, kai įjungta šviesa. Kas bus kai „AMC“ teatruose žmonėms teks valgyti tamsoje? Kiek maisto atsidurs lankytojams ant kelių? Žmonės nebedėvės lietpalčių, kad apsisaugotų nuo lietaus, juos teks dėvėti lankantis kino teatre.

O kaip šiukšlės? Ar pietautojas turės akylai prižiūrėti maisto liekanas iki filmo pabaigos? Nė velnio. Jis arba kelis kartus atsistos ir trukdys žiūrėti filmą keliaudamas iki šiukšliadėžės arba maisto likučiai atsidurs ant grindų. Iš to kyla dar vienas klausimas – kaip Aronas tikisi išvalyti kino salę tarp seansų?

Buvo užtektinai blogai, kai dėl prispjaudytos kramtomos gumos negalėjai pakelti prie grindų prilipusių kojų. Tą dieną, kai man teks atsisėti į dešrainio išėdas, „AMC“ praras klientą ir gaus riebią sąskaitą iš valyklos.