Politiniai pokyčiai Maroke, Tunise, Egipte ir Turkijoje reiškia, kad su Musulmonų brolija susijusios partijos išgyvena krizę. Praėjus dešimtmečiui po Arabų pavasario, į šių valstybių politiką įsigilinę asmenys teigia, kad atėjo laikas „perkrauti“ politinį islamą.
Praėjusią savaitę partija, anksčiau turėjusi daugumą Maroko parlamente, patyrė triuškinantį pralaimėjimą. Praėjusį trečiadienį vykusiuose šalies federaliniuose rinkimuose Teisingumo ir vystymosi partija (sutrumpintai vadinama PJD) prarado 113 iš 125 vietų, kurias buvo iškovojusi ankstesniuose rinkimuose.
Ankstesniuose 2016 ir 2011 metų balsavimuose PJD buvo užsitikrinusi daugumą 395 vietų asamblėjoje. Tačiau dabar su Musulmonų brolija – judėjimu, kuris savo politikoje ir socialinėje veikloje į pirmą vietą iškelia islamą – glaudžiai susijusiai partijai pavyko išlaikyti vos 13 mandatų.
„Partijos populiarumo smukimas atspindi populiarią visuomenėje nuomonę, kad Maroko centrinei biurokratijai derinant veiksmus su karališkaisiais rūmais, geriau pavyksta valdyti ekonomiką, įveikti krizes ir skatinti darbo vietų augimą“, – sako Austrijos saugumo politikos instituto mokslininkas ir Vašingtone įsikūrusio Artimųjų Rytų instituto neetatitnis mokslinis bendradarbis Michaelas Tanchumas.
PJD pralaimėjimas sutapo ir su kitų su Musulmonų brolija siejamų politinių partijų, kurių dauguma į valdžią regione taip pat atėjo 2011 m. po vadinamojo Arabų pavasario, nesėkmėmis, nors ir patirtomis skirtingomis aplinkybėmis.
Praradusios valdžią ir pasmerktos?
Tunise pagrindinė islamistų partija „Ennahda“ buvo išstumta iš valdžios po to, kai liepą prezidentas Kaisas Saiedas paleido šalies parlamentą.
Egipte musulmonų brolijos kandidatas Mohamedas Morsi laimėjo 2012 m. vykusius pirmuosius šios šalies rinkimus po Arabų pavasario. Tačiau 2013 m., Egipto kariuomenei įvykdžius perversmą, Morsi Vyriausybė buvo nuversta, o naujoji autoritarinė vadovybė suėmė ir nužudė ne vieną judėjimo narį.
Tūkstančiai ištremtų Egipto Musulmonų brolijos narių prisiglaudė Turkijoje. Dar palyginti neseniai Turkijos Vyriausybė juos rėmė, ir tai gerokai atšaldė Egipto ir Turkijos diplomatinius santykius.
Tačiau praėjusių metų pradžioje reikalai pasikeitė – Turkijos valdžia ėmėsi tokių veiksmų, kaip antai draudimas šalyje veikiančioms Egipto opozicijos palydovinėms stotims transliuoti Egipto režimą kritikuojančias laidas.
Kaip šių metų kovą rašė Vašingtono Artimųjų Rytų politikos instituto analitikai, tokius Turkijos požiūrio pokyčius lėmė keli veiksniai, įskaitant Jungtinių Valstijų administracijos pasikeitimą ir jos mažėjantį įsitraukimą į šio regiono reikalus, pablogėjusius Turkijos santykius su kitomis Persijos įlankos šalimis, tokiomis kaip Saudo Arabija ir Jungtiniai Arabų Emyratai, ir ekonomines pačios šalies bėdas.
„Atrodo, kad jis [Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas] pasirinko paaukoti Musulmonų broliją, siekiant geresnių santykių su Kairu ir Rijadu […], tikintis susirasti naujų draugų regione“, – teigė jie.
Ilgalaikis išlikimas
Tokie Musulmonų brolijos įkvėptų grupių likimo posūkiai skatina manyti, kad tai, kas buvo vadinama neo-islamizmu, jau baigėsi.
Visgi yra nemažai tokių, kurie tokią kategorišką nuomonę atmeta. Galų gale, tai ne pirmas kartas, kai garsiai prabilstama apie „Musulmonų brolijos“ ir su ja siejamų grupių žlugimą.
Galas joms „buvo prognozuojama šeštajame, septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje“, – sako Šiaurės Afrikos politikoje besispecializuojantis Oklahomos miesto universiteto profesorius Mohamedas Daadaoui.
„Tačiau jos vis grįžta. Islamistai turi neįtikėtinų gebėjimų atrasti save iš naujo ir prisikelti, – sako jis. – Šiuo metu jie gal nėra pačios geriausios formos, ypač Maroke, bet jie niekur nedingo. Jie nepaprastai ištvermingi.“
Musulmonų brolija yra sunitų musulmonų organizacija, kurią 1928 m. įkūrė mokytojas iš Egipto Hassanas al-Banna. Jis tikėjo, kad islamas turėtų tapti kultūros, socialinių papročių ir galiausiai politikos pagrindu.
Pačioje pradžioje judėjimas priešinosi tiek to meto Egipto administracijai, tiek britų kolonializmo įtakai.
Skirtingos hierarchijos
Nors Musulmonų brolija, arabų kalba dažnai vadinama „Ikhwan“ arba tiesiog „Broliais“, savo veiklą pradėjo labiau kaip apolitiškas judėjimas, daugiausia dėmesio skyręs labdarai ir religinėmis reformomis, su laiku jis virto vienu įtakingiausių islamo politinių judėjimų pasaulyje.
Jis tapo įkvėpimu įvairioms politinėms grupėms ir partijoms visame Artimųjų Rytų regione, įskaitant Jordaniją, Bahreiną, Siriją, Sudaną, Libiją, Palestiną ir Alžyrą. Dalis tose šalyse susiformavusių judėjimų vis dar atvirai save sieja su pirmine organizacija, kiti jau nebe.
Kadangi šios grupės gali sutelkti labai stiprią opoziciją, šalių, pasižyminčių autokratine valdymo forma, lyderiai bijo galimo jų iššūkio. Saudo Arabija, Egiptas, Jungtiniai Arabų Emyratai ir Rusija Musulmonų broliją priskiria teroristinėms organizacijoms.
Tačiau, nepaisant daugybės Musulmonų brolijos pakilimų ir nuosmukių, ji niekada nebuvo visiškai išnykusi.
Taip bent iš dalies yra dėl judėjimo „horizontalios“, o ne hierarchinės struktūros, sako Jungtinės Karalystės Sautamptono universiteto politikos ir tarptautinių santykių dėstytoja Gillian Kennedy. Ji išsamiai studijavo Egipto musulmonų broliją ir jos ištremtus narius.
Administracinė nekompetencija
Ji kalba apie tūkstančius „mažų grupelių“ visame pasaulyje. „Kiekvieną jų sudaro nuo 5 iki 15 narių, paprastai vyrų, – aiškina Kennedy. – Ir kiekviena jų turi pasirinkusi tam tikrą veiklos sferą, pavyzdžiui, švietimą ar socialinę globą.“
Anot jos, kai kurios „Brolijos“ grupės susidūrė su finansinėmis problemomis, kai kurioms net teko uždaryti dalį žiniasklaidos priemonių. „Tačiau sunaikinti tuos tinklus būtų praktiškai neįmanoma, – sako Kennedy. – Tai stipri ideologija, turinti gilias kultūrines šaknis visame regione.“
Kennedy pažymi, kad dauguma ištremtų Musulmonų brolijos narių gyvena Turkijoje, Katare ar JK. Nors Turkijos Vyriausybė jau nebe taip atvirai remia jų bendruomenes, ji vis dar jas toleruoja.
Tarptautinių santykių ekspertė mano, kad pagrindinė problema, su kuria susiduria neo-islamistų politinės partijos, yra tai, kad joms taip ir nepavyko įrodyti, jog jos gali valdyti šalį.
„Jos taip ilgai buvo opozicijoje“ ir yra „labai priklausomos nuo ideologijos“, aiškina ji. „Vyresni broliai musulmonai dažnai tiesiog sako: „Islamas yra išeitis“. Tačiau jie nežinojo, kaip valdyti“, – priduria Kennedy.
Anot Kennedy, judėjimo rėmėjai pripažįsta, kad nors šios partijos valdžioje jau aštuonerius ar devynerius metus, problemos išlieka.
Naujoji karta
Būdamos opozicijoje ir turėdamos tinklus bendruomenėse, Musulmonų brolijos stiliaus organizacijos „anksčiau buvo žmonių partijos, – sako Kennedy. – Bet dabar jos tapo valstybės partijomis.“
„Atsirado priešprieša“, – pažymi ji.
Viena iš priežasčių, kodėl PJD praeitą savaitę rinkimuose pasirodė taip prastai, yra ta, kad ji sąmoningai ir spaudžiant Maroko monarchijai, pritarė nepopuliariai valstybės politikai, pavyzdžiui, santykių su Izraeliu normalizavimui.
Pasak Kennedy, Musulmonų brolija ir su ja siejamos grupės šiuo metu yra atsidūrusios „politiniuose tyrlaukiuose“, tačiau, anot ekspertės, tai galbūt laikinas momentas, savirefleksijai skirtas laikas.
„Šiose partijose yra ir jaunesnioji karta, besikalbanti skirtingomis temomis, bandanti rasti pragmatiškus tokių problemų kaip jaunimo nedarbas, korupcija, mokesčiai ir net klimato kaita, sprendimus. Ir jie užduoda sau klausimą, kas yra politinis islamas 2.0?“
