Taip, aš puikiai suprantu, kad ši analogija yra nuvalkiota – tačiau, nepaisant viso, ji yra labai tiksli (išskyrus vieną niuansą, kurį aptarsiu straipsnio pabaigoje). Ir tai iš principo yra viskas, ką mums reikia žinoti apie Rusijos opozicijos lyderį (kabutes galima dėti pagal poreikį) Aleksejų Navalną. Nors, galima prisiminti ir jau klasika tapusius jo pasisakymus: ir apie tai, kad Sudetai – tai ne sumuštinis, kad būtų galima dalinti jį tai vieniems, tai kitiems („nors mes ir surengsime ten sąžiningą referendumą, kurio rezultatų čekai vis tiek nepripažins“), ir apie tai, kad iš karto po Gleiwitzo incidento reikėjo „raketomis apšaudyti“ lenkiūkščių generalinį štabą, o drauge „ištaškyti smegenis“ Lenkijos atstovui Nacijų Lygoje. O štai jo frazėje „įdomu, jei į Kazachstaną ištrėmus ne visus čekus, o tik atrinktus „visuomenės atstovus“, ar tai būtų laikoma genocidu?“ net nereikia nieko keisti – tiesiog „čekais“ Navalnas pavadino čečėnus. Ir ne kokius nors teroristus, kaip galėtų pamanyti koks nors racionalus žmogus, o čečėnų inteligentijos atstovus ir vietinius (Rusijai lojalius) politikus, paraginusius Rusiją perkelti savo „tėvynės gynėjo“ dieną iš vasario 23-osios į kokią nors kitą datą, nesutampančia su Stalino inicijuotų čečėnų tautos trėmimų pradžia. Tokiu pasiūlymu „čiučmėkai“ (šis terminas irgi iš Navalno leksikono) pasikėsino į šventą reikalą – Raudonosios Armijos (kuriai ši data, tiesa, taip pat yra absoliučiai gėdinga) dieną, kaip galima kažką panašaus pakęsti! Patriotinio įsiūčio pagautas sovietinių „šventenybių“ saugotojas Navalnas kažkaip net pamiršo, kad ir Kazachstanas jau yra „ne mūsų“. O gal jis nepamiršo, o nurodė šaliai naują tikslą?
Na, gerai, pasakys jo šalininkai, nėra ko kapstytis po tai, ką jis kalbėjo prieš daug metų. Tačiau tie jo pasisakymai, kuriuos pacitavau pačioje pradžioje (tik tiek, kad pakeičiau vardus, žinoma, – jis kalbėjo atitinkamai apie Girkiną, Putiną ir Medvedevą), yra patys naujausi. Šis „nuostabiosios Rusijos“ kūrėjas ne kadaise, o dabar mums žada, kad patys kraugeriškiausi išsigimėliai, prieš kuriuos nublanksta bet koks serijinis žudikas maniakas, keliaus ne į kartuves (kaip, beje, reikėjo daryti ir po pergalės prieš nacizmą Vokietijoje) ir net ne į kalėjimą (pagal dabartines bedantes europines normas), o į rinkimus į parlamentą. Denacifikacija? Liustracija? Teisingumas? Ne, apie tokius dalykus nesame girdėję.
Pirmoji Navalno versija, dėl ko jis palaiko debatus ir derybas su Girkinu – neva, reikia iš jo atimti jo elektoratą. Vėliau, matyt, jau pats Navalnas susivokė, kaip visuomenės akyse atrodo asmuo ir politikas, siekiantis TOKIO elektorato (tikrų pabaisų, kuriems net Putinas yra „išdavikas, apleidęs Naujarusiją“), ir tuomet griebėsi kito pasiteisinimo – „aš toks demokratiškas, kad esu pasirengęs diskutuoti ir derėtis su visais!“ Aleksejau, brangusis, su žmogžudžiais nediskutuojama. Jie yra patraukiami baudžiamojon atsakomybėn, teisiami ir pagal įstatymą nubaudžiami. Dabar nėra tokios galimybės? Bet juk tu net ir atėjęs į valdžią to daryti neketini!
Maža to, sunku net suprasti, ko Navalno daugiažodžiavime yra daugiau – demagogijos, nežinojimo ar atviro melo. Savo oponentus, priekaištaujančius jam dėl noro diskutuoti su karo nusikaltėliu, Navalnas kaltina tuo, kad jie, mat, karo nusikaltėliu vadina Girkiną, bet ne Putiną (na, bent jau, „ne taip dažnai“). Atsipeikėk, Aleksejau! Apie tai, kad Putinas yra pats šlykščiausias šiuolaikinio pasaulio karo nusikaltėlis, mes kalbame ir rašome nuolat – tikrai kur kas dažniau nei apie kažkokį ten Girkiną. (Taip, šiuo metu yra kitų diktatorių ir tironų, nuo Kimo iki Assado, nužudžiusių daugiau nekaltų žmonių nei Putinas, tačiau iš čia išvardintųjų tik Rusijos pseudofiureris leido sau demonstruoti agresiją prieš kitas šalis ir užimti jų teritorijas.) Čia ne mes, o tu nori pagrindiniam nusikaltėliui suteikti imunitetą nuo bausmės už visas jo piktadarystes, perkeldamas visą savaime suprantamą savo (ir savo gerbėjų) pyktį ant niekingo ir nereikšmingo Medvedevo! Taip, Medvedevą teisti reikia, tačiau jį teisti reikia išimtinai už korupciją, o ne už, pavyzdžiui, karą Gruzijoje (priminsiu, kad šį karą Navalnas ne tik aistringai palaikė tuomet, kai jis vyko, bet palaiko iki šiol: „Na, taip, pavadinau gruzinus „graužikais“, dėl to apgailestauju. Po visais kitais savo tuomet parašytais teiginiais galiu drąsiai pasirašyti.“) Beje, Goeringas iš tiesų garsėjo savo korumpuotumu, tačiau nuteistas, vis dėlto, galiausiai jis buvo ne už tai. (O su kovos su korupcija lozungu, kaip visai teisingai mums primena ekonomistas Andrejus Ilarionovas, į valdžią atėjo daugybė diktatorių – nuo Mao Dzedungo iki Aleksandro Lukašenkos. Šis lozungas tarp populistų, nusitaikiusių į šalies vadovo postą, yra ypatingai populiarus.)
O štai buvusiose Jugoslavijos šalyse, moko mus toliau Navalnas, pusė politikos elito yra pripažinti karo nusikaltėliai, ir ką? Ir tą, kad sveikinu tave, Aleksejau, tavo melavimo įgūdžiai vis tobulėja. Karo nusikaltėliai buvusios Jugoslavijos šalyse keliavo ne į parlamentą ar prezidentūrą, o į teismą. Kai kurie buvo medžiojami ilgus metus. Kai kurie buvo išteisinti, taip irgi būna (tokių atvejų buvo ir Niurnbergo tribunole, nepaisant jo labai akivaizdaus tendencingumo). Kai kurie spėjo numirti nuosprendžio taip ir nesulaukę. Kone vienintelė išimtis yra buvęs Kroatijos prezidentas Franjo Tudžmanas, už akių Hagos tribunolo pripažintas kaltu dėl dalyvavimo nusikalstamame sąmoksle su Bosnijos kroatų lyderiais dėl etninių valymų toje šalyje, tačiau prezidento poste išbuvęs iki pat savo mirties 1999-aisiais. Europoje jis buvo persona non grata, beveik niekas neatvyko į jo laidotuves. Eurointegracijos galimybė Kroatijai suteikta tik po jo mirties.
Labai daug pasakanti yra Navalno – ir ne tik jo, o praktiškai visos taip vadinamos rusų opozicijos – reakcija į absurdo spektaklį pavadinimu „Nemcovo žudikų teismas“. Ne, „nenumaldomi kovotojai su režimu“, be abejo, yra pasipiktinę, kad nėra įvardijamas nusikaltimo užsakovas (tai žinoma!), o organizatoriumi paskelbtas kažkoks neaiškus pasprukęs vairuotojas – jie puikiai supranta, kad tai visiškas melas. Tačiau tuo pat metu jie besąlygiškai tiki, kad pats tyrimas ir teismas teisingai įvardijo nusikaltimo vykdytojus – nors šios bylos galai visiškai nesueina (Aleksandras Ilarionovas labai puikiai paaiškina, kodėl teismo sprendimas šioje byloje nėra teisingas, savo atvirame laiške Žanai Nemcovai). Na, ir teisingai, ko čia su tais čečėnais terliotis? O pats Navalnas išpūtęs akis aiškina: „Netikiu, kad Putinas dėl to kaltas! Gal prie to prisidėjo kažkokie veikėjai, norėję jam pakenkti, bet tik ne pats Putinas!“ Bajorai blogi, o caras geras! Ta prasme, taip, jis yra karo nusikaltėlis, tačiau tikrai neįmanoma, kad jis būtų įsakęs ką nors nužudyti!
Mums nuolat kartojama, kad reikia užmerkti akis prieš menkus Navalno trūkumus, nes juk svarbiausia, kad jis klibina ir ardo režimą! O jūs tikri, kad ši apsimestinė kova tą režimą tikrai klibina? O svarbiausia – dėl ko ir kam tas režimas yra klibinamas?
O dabar apie tą anksčiau pažadėtą niuansą, skiriantį nacistinę Rusiją nuo nacistinės Vokietijos. Vokietijai tai buvo laikinas proto aptemimas, o Rusijai – vienintelė įmanoma būsena, ką įrodo visa jos istorija ir praktiškai visa jos „opozicija“. „Nuostabioji ateities Vokietija“ iš esmės yra sukurta (tegu ir turinti rimtų trūkumų). O „nuostabioji ateities Rusija“ yra toks pats oksimoronas kaip „nuostabus ateities gulagas“ ar „nuostabusis ateities pragaras“. Reikia susitaikyti su tuo, kad kai kurie daiktavardžiai su žodžiu „nuostabus“ yra paprasčiausiai nesuderinami. Asmeniškai aš įsivaizduoju tik vieną įmanomą „nuostabios Rusijos“ formą – gamtos draustinį, kuriame vieninteliai dvikojai padarai yra paukščiai. O jei toje teritorijoje gyvens žmonės, tai turi būti daug skirtingų valstybių, iš kurių nė viena nesivadina Rusija ir neneša šio prakeikto palikimo naštos. Bet kas, kas kovoja ne už Blogio imperijos dezintegraciją, o už jos išsaugojimą ir atgimimą kokiu tik nori „nuostabiu“ pavidalu (dar viena „šviesi ateitis“; tiems, kas gyveno sovietmečiu, tai labai girdėta) – nėra civilizacijos ir laisvės sąjungininkas, o tikras jų priešas.
Jurijus Nesterenka
