1919 metų birželio pabaigoje įkurta Lietuvos šaulių sąjunga buvo keista organizacija. Joje galėjo veikti mažažemis žemdirbys ir prakutęs verslininkas, tautininkas ir valstietis liaudininkas, žurnalistas ir karininkas, mažaraštis ir profesorius. Per savo veiklos iki 1940 metų birželio laikotarpį LŠS sutelkė įvairių profesijų, socialinės padėties, amžiaus, lyties ir politinio nusistatymo žmones. Būtent todėl kyla keblumų siekiant trumpai apibūdinti, koks gi buvo tarpukario Lietuvos šaulys.

Atsakymo paieškos nuveda prie organizacijos įkūrimo ištakų, į laikotarpį prieš daugiau nei 100 metų. Antra vertus, ar įmanoma nusakyti, koks buvo Lietuvos šaulys, jei valstybė, kurioje jis veikė ir net ją kūrė, per du dešimtmečius pasikeitė neatpažįstamai. Nuo Rusijos ar Vokietijos imperijos provincijos iki ambicingus modernios Lietuvos planus puoselėjančios tautinės valstybės. Be to, keitėsi Lietuvos politinis fonas, nuo demokratijos 1926 metų pabaigoje pereita prie autoritarizmo, tokie valstybės pokyčiai negalėjo nuošalėje palikti šaulių.

[…] 1918 metų vasario 16-ąją popieriuje atkūrus Lietuvos valstybę realių politinių pokyčių teko palaukti. Tik tų pačių metų pabaigoje baigėsi Pirmasis pasaulinis karas ir buvo pradėtos kurti Lietuvos valdžios institucijos: vyriausybė, ministerijos, kiek vėliau įkurta prezidento institucija. Valstybė stojosi ant kojų. Tačiau šie veiksmai nesutapo su to meto geopolitine situacija. Jau 1918 metų pabaigoje į Lietuvos teritoriją ėmėsi veržtis Rusijoje neseniai valdžią užėmę bolševikai, kiek vėliau jų pavyzdžiu pasekė lenkai ir bermontininkai. Prasidėjo nepriklausomybės karas.

Vasario 16-osios akto nuostatas turėjo įtvirtinti Lietuvos kariuomenė, bet tai padarė įvairiose Lietuvos vietose chaotiškai besikuriantys, bendrai vadovybei menkai paklūstantys vietinių žmonių ginkluoti būriai, kurie imti vadinti partizanais. Būtent nepriklausomybės kare ir verta ieškoti šaulių veikimo Lietuvoje pradžios. Tada 1918 metų pabaigoje–1919 metų pirmoje pusėje Lietuvoje ėmėsi formuotis dvi atskiros, viena su kita kontakto neturinčios grupės, siekiančios suformuoti paramilitarinius junginius, galinčius paremti Lietuvos kariuomenės dalinius ginant nepriklausomybę. Bet šių grupių asmenys siekė išsaugoti civilio asmens statusą, nes suprato, kad kiekvienas išeiti į frontą negali, mat turi būti atlikti ir kiti valstybei reikalingi darbai.

Pirmoji grupė koncentravosi Spaudos biure aplink Matą Šalčių. Pirminėje grupėje buvo kartu viename kabinete besidarbavę kolegos: Antanas Dėdelė, Adolfas Klimas, Stasys Čečūnas, Levinas, Edvardas Šukevičius ir Antanas Žukauskas (Vienuolis). Juos labai sukrėtė 1919 metų birželio 20-21 dienų įvykiai Šiauliuose, kurių metu vokiečių kareiviai užpuolė Lietuvos karius (žuvo 14, sužeista 18 karių). Tokia situacija vertė nerimauti dėl saugumo Kaune, todėl aktyviai imta diskutuoti apie galimybę išmokti valdyti ginklą ir reikalui esant pasipriešinti į Kauną atkeliausiantiems bet kuriems priešams. Tad buvo imtasi organizacinių veiksmų telkiant savo aplinkos žmones.

Daugeliui žinomas faktas, kad LŠS buvo įkurta per susirinkimą, kuris vyko 1919 m. birželio 27 d., tačiau retas žino, jog tai buvo ne pirmas, o trečias susirinkimas. Pirmas vyko birželio 21-ąją, antras – 22 arba 23 dieną, kiekviename iš jų dalyvių skaičius augo. Trečiasis susirinkimas buvo lemiamas neatsitiktinai, prieš jį buvo žengtas svarbus žingsnis – užmegzti ryšiai su paramilitarinės organizacijos kūrimo nuotaikomis gyvenusiu Tiekimo ir maitinimo ministerijos Bendrųjų reikalų departamento direktoriumi Vladu Putvinskiu. Jis jau tuo metu, priešingai nei palyginti jaunas Matas Šalčius, turėjo nemenką autoritetą, nes buvo aktyvus tautinių procesų dalyvis nuo XIX amžiaus pabaigos.

Prieš birželio 27 dienos susirinkimą buvo išeita į viešumą, Mato Šalčiaus redaguotame „Saulėtekio“ laikraštyje pasirodė tokio turinio žinutė: „Įstaigų tarnautojų tarpe yra plačiai pasklidusi mintis, kad tarnautojams būtinai reikia mokytis karinio muštro. Tuo tikslu Kauno įstaigų tarnautojai mano sudaryti tam tikrą laisvanorių „Plieno batalijoną“, kuris būtų karinių instruktorių nuolatai mankštinamas. Batalijonas veiktų tiktai Kaune.“ Šie du veiksniai lėmė, kad į trečiąjį susirinkimą atvyko 25 asmenys, kurie buvo tiek M. Šalčiaus, tiek ir V. Putvinskio (Antanas Žmuidzinavičius, Tadas Ivanauskas) aplinkos žmonės.

Kuriant paramilitarinę organizaciją buvo veikiama apdairiai, todėl LŠS buvo įkurta ne kaip atskira organizacija, bet kaip šaulių (šaudymo) skyrius, kaip priklausantis Lietuvos sporto sąjungai. Tokia situacija buvo nulemta kelių veiksnių. Pirma ir tikriausiai svarbiausia – siekta nuslėpti savo veiklos pobūdį nuo vis dar Lietuvoje ir Kaune esančių vokiečių karinių dalinių.

Antra, didžioji kuriamos organizacijos narių dalis buvo valstybinių įstaigų tarnautojai, todėl siekė reglamentuoti savo veikimą ir gauti valstybės pritarimą bei karinius instruktorius, nes neįteisintos organizacijos nariai paprasčiausiai negalėjo gauti paramos.

Trečia, buvo siekiama organizacijos veiklą išplėsti visoje šalies teritorijoje, imant vienyti partizanų junginius. Tai padaryti be oficialaus statuso būtų buvę sunku.

Ketvirta, Lietuvoje egzistavo karo padėtis, todėl sukarintos organizacijos steigimas galėjo būti suprastas kaip antivalstybinė veikla. „Tapimas“ Lietuvos sporto sąjungos dalimi buvo pereinamasis variantas. Taip gauta laiko informuoti Lietuvos politinę ir karinę valdžią apie tokios organizacijos kūrimą ir sužinoti jų poziciją. Taigi nevertėtų Lietuvos sporto sąjungos laikyti LŠS pirmtake ar steigėja, nes ji viso labo buvo pirminė šaulių veiklos priedanga.

Vladas Putvinskis šiame procese buvo neatsitiktinis keleivis. Jis jau kurį laiką puoselėjo tikslą suformuoti ginkluotą junginį ir šia savo idėja noriai dalydavosi su savo šeima bei artimiausiais draugais. Pirmojo pasaulinio karo metu jis apmaudžiai laiškuose žmonai Emilijai apgailestavo, jog lietuviai, priešingai nei lenkai, niekaip nesudaro savo legionų. 1919 metų birželio pradžioje jis skundėsi, kad niekaip „nepavyksta sudaryti partizanų būrio“.

Jo svainio A. Žmuidzinavičiaus liudijimu, Putvinskis dar iki oficialaus LŠS įkūrimo paprašė jo ir T. Ivanausko parengti sukarintos organizacijos įstatus. Kadangi jie tuomet Kaune gyveno drauge, Vladas tiesiog atakavo jį tik mintyse tuomet buvusios organizacijos vaizdiniais: „Ar tu matai tokį paveikslą: Mūsų tauta pasiryžusi ir pasiruošusi gintis. Užeina stiprus priešas. Susiremia su mūsų kariuomene. Pakol mūsų kariuomenė grumiasi su užpuolikais, visa tauta visais būdais jai padeda.“

Galima matyti, kad bent jau minimaliai V. Putvinskis buvo susipažinęs ir su užsienyje veikusiomis paramilitarinėmis organizacijomis. Pats ne kartą prisiminimuose yra pabrėžęs čekų, šveicarų, suomių ir lenkų pavyzdžius. Tačiau lietuviškojo paramilitarizmo idėja nebuvo unikali, iki tol niekur negirdėta. Šauliškumas imtas formuoti kaip dalis europietiškojo paramilitarizmo. Čekoslovakijoje jau veikusi Sokol, Suomijoje – Suojeluskunta organizacijos buvo kelrodės žvaigždės LŠS. Bet paramilitarizmo žavesys tas, kad dažnu atveju tuo pačiu metu vykę procesai tarpusavyje kontaktų neturėjo. Mat panašiu metu, kaip ir šauliai Lietuvoje, kūrėsi sukarintos struktūros Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje.

Taigi V. Putvinskis į Spaudos biuro vyrų susirinkimą buvo pakviestas neatsitiktinai. Bet, nepaisant bendros idėjos, kad civiliai asmenys turi tapti ginkluotais civiliais, tarp šių dviejų vyrų (Putvinskio ir Šalčiaus) daug kas skyrėsi. Visų pirma jie skirtingai įsivaizdavo organizacijos veikimo geografiją. M. Šalčius laikėsi nuostatos, kad esminis dalykas yra apginti Kauną, tai yra veikti lokaliai, o Putvinskis nevengė piešti vizijos, kad organizacijos nariai veikia visoje Lietuvoje. Galima teigti, kad V. Putvinskis buvo išsamiau apgalvojęs organizacijos veikimą, mat siekė veikti ne tik karinėje srityje, o Spaudos biuro darbuotojų veiksmai buvo išprovokuoti staiga ir aiškesnės vizijos stokota.

Tai, kad tarp šių dviejų vyrų ir jų aplinkos vyko savotiška konkurencija, iliustruoja Vlado Putvinskio laiškas žmonai liepos 9 dieną, kuriame triumfuojama: „Aha!, o visgi mano viršus, sudarėme pradžią Lietuvos šaulių sąjungos. Tai pusiau sportivinė, pusiau politininiai-kariškai-partizanų organizacija.“ Vis dėlto tikėtina, kad konkurencija buvo sveika, nes nebuvo jokio skilimo dar besikuriančioje organizacijoje. Putvinskis ėmėsi vadovauti LŠS kūrimui. Aštresnė kova dėl organizacijos kūrimo nuopelnų kilo jau vėliau, apie 1925 metus.

Organizacijos kūrimas buvo sunkus procesas. Reikėjo išplatinti žinią apie šaulių susikūrimą bei pritraukti kuo daugiau jų į savo gretas. Visa tai vyko pasitelkiant asmeninius socialinius ryšius, mat tarp pirmųjų šaulių atsitiktinių beveik nebūta. Antra problema buvo diktuojama organizacinio veikimo užmojo – būti ginkluota organizacija. Ginklų nebuvo, jų turėjo tik pavieniai asmenys, kurie iš anksto buvo pasirūpinę minimaliu arsenalu. Ginklų legaliam veikimui gauti buvo galima tik susitarus su valdžia. O tai buvo sudėtinga, nes totali ginkluotų pajėgų kontrolė buvo opi problema, netrūko skeptiško požiūrio.

Tai iliustruoja M. Šalčiaus prisiminimai apie gautus pirmuosius ginklus: „Atleisti seni 1870 m. modelio vokiečių šautuvai, stovėję be naudojimo Valstybės turtų skyriaus raštinėje.“ Nepaisant to, veiksmas prasidėjo, pirmieji mokymai vyko Vytauto kalne, jie ilgam išliko dalyvavusių atmintyje, ypač V. Putvinskio: „Vakar surengėme pirmąjį miklinimą. Turbūt juokingai atrodė, kai ketvertas desėtkų departamentų direktorių ir panašių vargšų stovėjo eilėje, o karininkas šūkavo komandos žodžius.“ Ar vaizdas buvo juokingas, nežinia, bet organizacijos kūrimo procesas tikrai žygiavo į priekį.

Rugpjūčio 20 dieną buvo suformuota pirmoji organizacijos Centro valdyba (CV), kuri iš esmės ir buvo beveik visa organizacija. Jai teko ne tik telkti narius, bet ir derėtis su politine ir karine Lietuvos valdžia dėl veiklos leidimo. Oficialus teisinis pagrindas veikti nebe Lietuvos sporto sąjungos Šaulių skyriui, o atskirai organizacijai – Lietuvos šaulių sąjungai – buvo suteiktas 1919 metų rugsėjo 15 dieną, kai krašto apsaugos ministras Povilas Žadeikis, gavęs kariuomenės vado gen. S. Žukausko sutikimą, patvirtino naujos organizacijos įstatus.

Juose, atsižvelgiant į organizacijos kūrimo priežastis, buvo numatyta, kad LŠS tikslas yra „ginti Lietuvos Nepriklausomybę visomis jėgomis“, tam reikalui pabrėžta, kad Sąjunga „imasi ginklo prieš visus aktyvinius priešininkus, kurie ardo Lietuvos valstybės nepriklausomybę“. Tai tapo svarbiu veiklos suaktyvinimo akstinu, visoje Lietuvoje ėmėsi kurtis šaulių grupės arba jau iki tol veikę partizanų junginiai ėmėsi telktis po šaulių vėliava. Spalio mėnesį CV patvirtino 13 skyrių ir 11 būrių, organizacinis darbas vyko toliau.

Vis dėlto šaulių veiklos pradžia nebuvo tik euforijos apimta. Iš karto iškilo dvi problemos, su kuriomis nebuvo iki galo susidorota per visą LŠS veiklos laiką. Pirma, skeptiškas ir dažnai netgi priešiškas KAM ir Lietuvos kariuomenės požiūris, nepaisant oficialaus veiklos leidimo. Tai lėmė dvi aplinkybės: pirma, kariškiams buvo sunku suvokti, kodėl civiliai asmenys dalyvauja tokioje specifinėje veikloje. Be to, ginkluoto civilio statusas buvo šiokia tokia karo naujovė, tad abejota dėl visiško paklusimo karinei vadovybei.

Antra, pradėjus burtis šaulių junginiams, netrūko neteisėto elgesio, įgaliojimų viršijimo, veiksmų nederinimo su kariuomene. Antroji iškilusi problema buvo susijusi su organizacijos nariais. Trūko supratimo apie organizaciją, nebuvo aiškūs administraciniai ir pavaldumo santykiai. Skyrėsi net organizacijos lyderių požiūriai, pavyzdžiui, Rapolas Skipitis siūlė LŠS padaryti daugiau sportine organizacija, kurioje karui būtų rengiami piliečiai. O Kazimieras Ralys manė, kad sportas turi būti tik viena iš priemonių.

Daug svarbesniu uždaviniu jis regėjo pilietinę veiklą, per kurią turėjo būti suformuotas išskirtinis šaulio statusas. Tai puikiai iliustruoja pirmasis skyrių atstovų suvažiavimas, vykęs 1920 metų vasario 15 dieną. Kukliai tariant, jis buvo nesėkmingas, nes jame savo atstovus iš tuo metu egzistavusių 19 skyrių atsiuntė tik 5 skyriai, iš viso dalyvavo tik 10 asmenų. Taip pat į suvažiavimą atvyko keturi šauliai, atstovavę savo būriams (vienas iš jų atvyko tik kitą dieną), ir CV nariai. Tai lėmė, kad suvažiavimas buvo pripažintas tik patariamuoju. Nesusirinkęs kvorumas rodo, kad 1920 metų pradžioje ryšiai tarp organizacijos centro ir jos padalinių buvo labai menki, o didesnė dalis šaulių nematė reikalo dalyvauti suvažiavime arba informacija jų nepasiekė laiku.

Nepaisant menko šaulių aktyvumo, suvažiavimas darbavosi, daug dėmesio skirdamas įstatymų projektui. Iš esmės čia buvo padėtas pagrindas visuomeniškosios LŠS ateičiai. Aktyviausiai diskutuota 3 klausimais:

Sąjungos veiklos kryptys;

Ginklų klausimas;

Šaulių būrių veikimas karo metu.

Suvažiavime kilusiose diskusijoje itin aktyvus buvo M. Šalčius. Jo manymu, šauliai turėjo veikti trijose srityse: karo, sporto ir kultūros. Šis jo siūlymas tapo pagrindu svarstyti visus įstatus. Kultūros kryptis nebuvo suprantama Vincui Kvieskai, kuris siūlė vietoje kultūros geriau užsiimti švietimu. Nors šios sritys yra tikrai giminingos ir savo veikla susijusios, kilusios diskusijos rodo, kad tuo metu šios sritys buvo traktuojamos skirtingai.

Vis dėlto kiti suvažiavime dalyvavę šauliai, ypač K. Ralys, Kipras Bielinis (knygnešio Jurgio Bielinio sūnus – red. pastaba) ir M. Šalčius, gynė reikalingumą puoselėti kultūros kryptį. Sekdama Sokol tradicija, Honorata Ivanauskienė (gamtininko Tado Ivanausko žmona – red. pastaba) siūlė daugiau dėmesio skirti sportui, būtent gimnastikai. Jos manymu, šauliai turėjo rengti šios sporto šakos instruktorius mokykloms. Tačiau toks pasiūlymas buvo traktuotas kaip Lietuvos sporto sąjungos veiklos perėmimas, todėl siekta išvengti galimo veiklos dubliavimo. Taigi, nepaisant nepavykusio suvažiavimo, jis buvo naudingas dėl galimybės ieškoti bendros ateities organizacijos vizijos.

Aptariant LŠS kūrimosi aplinkybes negalima apeiti simbolinių klausimų, tokių kaip pavadinimas ir simbolis. Jau minėtame 1919 metų birželio mėnesį pasirodžiusiame M. Šalčiaus parengtame kvietime jungtis į sukarintą organizaciją buvo paminėtas būsimos organizacijos pavadinimas „Plieno batalionas“. Tačiau birželio 27 dienos susirinkime buvo patvirtintas Šaulių pavadinimas. Kodėl jis buvo pakeistas? Šaulių vardas (tikriausiai M. Šalčiaus siūlymu) pasirinktas nusprendus steigti ne atskirą organizaciją, o kurtis šalia tuo metu jau veikusios Lietuvos sporto sąjungos. Faktiškai manyta, kad tai yra tarpinis variantas ir, nusprendus dėl organizacijos ateities, pavadinimą bus galima pakeisti. Tačiau pasitvirtino taisyklė, kad nėra nieko ilgaamžiškiau už laikiną, ir štai jau 100 metų, kai egzistuoja Lietuvos šauliai. Nors, tiesa, būta bandymų keisti pavadinimą.

1920 metais, pirmame LŠS skyrių atstovų suvažiavime, V. Putvinskis iškėlė klausimą dėl organizacijos pavadinimo, nes, anot jo, Sąjungos vardas nebuvo patogus, buvo maišomas su miesto pavadinimu ir „duoda siaurą apie Sąjungą supratimą“. Įsitraukdamas į diskusiją A. Žmuidzinavičius šauliams siūlė pasivadinti „Arais“, tačiau A. Žukauskas-Vienuolis replikavo, kad tai nėra lietuviškas žodis, todėl geriau pasivadinti „Areliais“ [Ereliais – aut. pastaba]. Išties kalbiškai organizacijos pavadinimas yra netinkamas, nes tariant žodį netyčia ištartas minkštumo ženklas rodo ne organizacinę, o geografinę nuorodą. Žodis „šaulys“ greitai tapo bendriniu žodžiu, kuriuo buvo apibūdinami ir kitų užsienio paramilitarinių organizacijų nariai, nors tik Lenkijoje veikė organizacija tokiu pat pavadinimu.

Iki šių dienų LŠS yra išlaikiusi pirminį organizacijos ženklą – Vyčio Kryžių, pavaizduotą skyde (ženklo dizainas yra keistas ne kartą). Sunku pasakyti, kada tiksliai ir kokiais argumentais remiantis buvo nuspręsta savo idėjas atspindėti šiuo simboliu. Neatsitiktinai organizacijos nariams instrukcijomis ir įsakymais buvo įsakyta ne šaulių veikloje arba veikloje, kuri galėjo diskredituoti šaulio vardą (politinė veikla, dalyvavimas profsąjungose ir pan.), nedėvėti šaulio uniformos, taip pat nesegėti šaulio ženklo.

Jau pirmame CV posėdyje 1919 metų rugsėjo 20 dieną buvo patvirtintas organizacijos antspaudas – „du šautuvai kryžiumi, viršui Vytis“. Tačiau tai netapo LŠS simboliu, nors tam tikri elementai ir buvo perimti (sukryžiuoti šautuvai). LŠS ženklo autoriumi laikyti galima to meto lietuviškos dailės vieną iš lyderių Antaną Žmuidzinavičių. Jo projektas (Vyties kryžius, pavaizduotas skyde) 1919 metų gruodžio 22 dieną buvo patvirtintas LŠS ženklu. 1920 metų rugpjūčio mėnesį buvo patikslinta, kad ženklas – „senovės stiliškas skydas su kryžiumi, prisegamas „grafka“. Raidės L.Š.S. ir Nr. užpakalyje“.

Motyvai, kodėl šaulių ženklu buvo pasirinktas dvigubas kryžius, CV posėdžių protokoluose užfiksuoti nebuvo. Gali būti, kad įtakos turėjo dar 1919 metų gegužės mėnesį vykusios diskusijos ir konkursas kariniam ordinui sukurti. Jame buvo pateikta įvairių variantų, iš kurių vienas buvo paimtas kaip pagrindas tolesniems apdovanojimams (Vyčio kryžiui), sukurtas J. Taubės. Vienas iš komisijos narių buvo A. Žmuidzinavičius. Todėl neatmestina, kad konkursui pateikti darbai galėjo įkvėpti pasirinkti būtent tokį simbolį.

Susispieskit krūvon,

Lietuvos sakalėliai

Išblaškykit miglas jūs galingais sparnais,

Ir stovėkit tvirtai, kaip jauni ąžuolėliai,

Kovą skelbkit audrom, ir sunkiausiais laikais

Kraštui būkit sargais!

Tokiomis eilutėmis Justinas Zubrickis skatino lietuvius prisijungti prie Lietuvos. Išties taikliai pasirinktas vaizdinys. Juk šauliai po Vyčio kryžiaus skydu susibūrė iš visos Lietuvos, nepaisant skirtingų ateities vizijų, bet turėdami bendrą tikslą, vedami kovinės idėjos – apginti 1918 metų vasario 16 dieną atkurtą Lietuvos valstybę. Tai byloja apie pilietinį ir politinį sąmoningumą, bet kartu šiame straipsnyje aptarti aspektai rodo, kad LŠS kelias į oficialių Lietuvos gynėjų statusą nebuvo vien minkštai klotas. Pasitinkant jubiliejinius LŠS šimtmečio metus, viliuosi, kad daugelį metų užmarštyje arba netinkamai įsivaizduojant dūlėję šaulių istorijos epizodai ras vietą šaulių ir „Trimito“ skaitytojų galvoje. Tad padiskutuoti šauliškos istorijos klausimais dar tikrai bus progų!

Mindaugas Nefas, Lietuvos šaulių žurnalas „Trimitas“