Vasario pabaiga Ukrainoje – Maidano šaudynių metinės. Šis įvykis yra vienas dramatiškiausių šiuolaikinės šios šalies istorijos momentų. Maidanu pavadintose protesto akcijose dalyvavo daugiau nei 4 milijonai žmonių. Šios akcijos palietė visus Ukrainos regionus. Nebuvo nė vieno regioninio šalies miesto, kuriame nebūtų susibūręs savas vietinis Maidanas. Ištisus mėnesius trunkant pilietiniam sukilimui, kurį lydėjo bandymai jį slopinti ir išvaikyti protestuotojus, o taip pat aktyvistų pagrobimai, grasinimai ir areštai, šalies prezidentas Viktoras Janukovyčius paspruko į Maskvą. Jo partija, kartu su Maidaną palaikiusiomis politinėmis jėgomis, balsavimu nušalino jį nuo valdžios. Tai buvo ne pirmoji masinė akcija Ukrainoje. Tačiau pirmą kartą šalies valdžia su tauta nusprendė kalbėti kulkomis, o ne argumentais. Per vasario 18-20 dienomis vykusias minios šaudynes Kijevo centre žuvo daugiau nei 100 žmonių.
Ekspertai nesutaria, kas galėjo tapti Maidano atsiradimo priežastimi. Vieni tvirtina, kad Maidanas yra sėkminga technologija, kuri, paleista tinkamu metu, it per piltuvėlį į save sutraukė visuomenę. Kiti yra įsitikinę, kad Maidanas yra spontaniškas visuomenėje susikaupusios sukiliminės energijos sprogimas. Tačiau juk sukiliminė energija, t.y. nepasitenkinimas, stipriausiai slopinamas totalitarinių režimų valdomose šalyse. Tad kodėl tuomet vienose šalyse prasiveržia protestai, o kitose visuomenė yra linkusi solidarizuotis su lyderiu ir sukurti jo kultą? O svarbiausia, ką iš Maidano gavo tauta? Ar išvis ką nors gavo? Atsakymas į šiuos klausimus slypi minios psichologijos plotmėje. Tačiau tam, kad jį būtų galima atrasti, privalu suvokti, kas vyko Ukrainoje prieš 2013 metų pabaigoje prasidedant Maidanui. O tam reikės kiek giliau žvilgtelėti į istoriją.
2013 metų birželio 30 dieną Nikolajevsko srities Vradijevkos kaime įvyko tai, ką visas būrys Ukrainos politologų laiko Euromaidano prologu. Vradijevkoje protestai kilo po to, kai vietinė milicija ir prokuratūra kelias dienas bandė dengti milicijos kapitoną ir vyriausiąjį leitenantą bei jų bendrininką vietos taksistą, kurie naktį iš 2013 metų birželio 26-osios į 27-ąją išprievartavo vietinę gyventoją, o tada bandė moterį nužudyti. Be to, Vradijevkos ligoninės vadovybė bandė sufalsifikuoti aukos pirminės medicininės apžiūros rezultatus. Jaunos moters grupinis išprievartavimas ir žiaurus sumušimas nebuvo pirmasis panašaus pobūdžio nusikaltimas šiame kaime. Ankstesnės aukos neišgyveno. Už jų išprievartavimus ir nužudymus buvo nuteisti vietiniai gyventojai, kurie visi vienbalsiai tikino, kad jų prisipažinimai buvo išgauti kankinant.
Deja, tokių incidentų pasitaiko bet kokioje šalyje. Teisėsaugos organų pareigūnai ne visada pasižymi nepriekaištingu sąžiningumu ir krištolo skaidrumo sąžine. Kartais jų nusikaltimus privengia vietiniai „bosai“. Taip irgi pasitaiko, ypač, jei kalba eina apie nedidelę gyvenvietę. Tačiau šįkart situacija buvo kur kas rimtesnė. Teismo ir milicijos atsisakymas areštuoti pagrindinį įtariamąjį rajono centre išprovokavo masines pilietinio nepaklusnumo akcijas. Vietos gyventojai nebeslėpė pasipiktinimo. Naktį iš liepos 1-osios į 2-ąją buvo šturmuotas vietos milicijos skyrius, kuriame tuo metu slėpėsi aukos atpažinti milicininkai. Po to į Vradijevką atvyko tuometinis vidaus reikalų ministras Vitalijus Zacharenko. Įtariamieji buvo areštuoti. Tada protesto akcijos prasidėjo visoje šalyje.
2013 metų liepos 18 dieną įvyko mitingas po Ukrainos Vidaus reikalų ministerijos pastato langais Kijeve. Su protestuotojais, reikalaujančiais kruopščiai ištirti ankstesnius nužudymus ir nubausti tuos, kurie bandė sufalsifikuoti bylą, susitiko Vidaus reikalų ministerijos vadovas Zacharčenko. O vėlų tos pačios dienos vakarą specialiosios pajėgos „Berkut“ išvaikė Nepriklausomybės Maidane protestuotojų palapinių stovyklą. Protestuotojų išvaikymas truko apie 40 minučių. Buvo sunaikintos dvi palapinės, nukentėjo ne tik akcijos dalyviai, bet ir žurnalistai. 2013 metų liepos 26 dieną Kijevo apylinkės administracinis teismas priėmė sprendimą uždrausti „Vradijevkos procesų“ dalyviams surengti taikų susibūrimą. Tuomet protestus pavyko numalšinti. Tačiau jau po pusmečio analogiškai žiaurus studentų akcijos išvaikymas į gatves išvedė milijonus ukrainiečių. Tad kodėl Maidano pirmtake vis dėlto laikoma Vradijevka?
Viskas labai paprasta. Nepasitenkinimas, kuris kaupiasi visuomenėje dėl interesų pusiausvyros išsiderinimo, kurį laiką neprasiveržia, nes žiauri autoritarinė valdžia atrodo nenugalima ir visagalė. Matome akivaizdų prieštaravimą. Viena vertus, visuomenė yra įsitikinusi, kad valdžią uzurpavo tam tikra grupė, kuri rūpinasi vien savo interesais, tačiau, kita vertus, toji grupė, dėl jos rankose sutelktų finansų, įtakos ir valdžios svertų, atrodo grandiozinė. Tokiu atveju kolektyvinėje sąmonėje atsiranda įsitikinimas, kad tie, kas provokuoja masių nepasitenkinimą, yra stiprūs, įtakingi, valdo milžiniškus resursus. Jie yra laikomi praktiškai pusdieviais, kurie tam, kad išgyventų, panaudos visą jėgą, t.y. jie yra pasiryžę bet kokiems veiksmams, kad tik apsaugotų „savus“. Ir štai tuomet įvykiai kažkokioj ten Vradijevkoj parodo visuomenei, kaip tos visagalės neapykantos grupės atstovas naudojasi visais savo turimais svertais, kad apsaugotų kaimo majorą ir seržantą. Grupė, kuri atrodė nenugalima, staiga praranda visą savo grandioziškumą. Juk tie „savi“, kuriuos ji gina – ypatingai abejotini personažai. Nuo to momento tampa aišku, kad tai tik laiko klausimas, kada prasiverš visuomenės protestinis aktyvumas. Totalitarinėje sistemoje, vos užgimęs nepasitenkinimas tuoj pat yra slopinamas totaline kontrole, kuriai pavaldūs yra visi, išskyrus vadą. Po to, kai autoritarinė sistema netenka savo didybės masto, jos išgelbėti nebegali niekas.
2013-2014 metų Maidanas buvo įvykis, kuris visagalybę perdavė tautai. Kad ir kaip patosiškai tai skambėtų, šiandien Ukrainoje mažai kas abejoja tautos galybe. Ko gero, tai yra pagrindinis reguliariai šalį supurtančių Maidanų rezultatas. Evoliucija nuo totalitarinės sovietinės sistemos, kurioje jėga priklauso vadui, prie vėlyvosios sovietinės, kurioje jėga asocijuojasi su vyriausybe apsimetančia valdančiąja viršūne, paskui - prie vyriausybę imituojančios grupės, ir štai, jėgą simboliškai perima piliečiai. Išgyvenę apšaudymus, dalies teritorijos okupaciją, suformavę savanoriškus karinius ir pilietinius judėjimus, ukrainiečiai įsitikino, kad yra pajėgūs laimėti net ir nelygiavertėje kovoje, jei tik susivienija. Neblogas rezultatas. Ypač turint galvoje tai, kad autoritarinėje ir totalitarinėje sistemoje žmonės yra įsitikinę savo bejėgiškumu. Šiandien, praėjus keliems Maidanams, – Granito revoliucijai, Oranžinei revoliucijai ir Nuopelnų revoliucijai – galime konstatuoti, kad ukrainiečiai kaip tauta (kolektyvinė bendruomenė) savo tapatybės evoliucijos kelyje toli nužingsniavo nuo tų, kurie prieš 25 metus stebėjo nepriklausomos šalies užgimimą.
Jėga, apie kurią mes kalbame – tai gebėjimas daryti įtaką priimamiems raktiniams sprendimams. Jei posovietinis pilietis buvo tvirtai įsitikinęs, kad nuo jo niekas nepriklauso, o grupė, kuriai jis priklauso – visada engiama, tai šiandieniniai ukrainiečiai, jausdamiesi esą engiami, piktinasi tuo, kad valdžios atstovai su jais nesiskaito. Maidano lozungas „Mes E“, t.y. mes – Ukraina – esame Europos valstybė, šiandien įgauna naują prasmę. Jis transformavosi į visuomeninį pareiškimą ir reikalavimą „mes esame“. Kitaip tariant, mes – ukrainiečiai – esame duotybė, skaitykitės su mumis, gerbkite mus. Turint galvoje, kad „e“ ukrainiečių kalba reiškia „yra“, „būti“, atsiveria tas simbolinis kelias nuo Maidano lozungo iki pomaidaninės realybės.
Šiandien yra didžiulis „Maidano partijos“ politinio atstovavimo poreikis. Pasitikėjimas valdančiuoju elitu nukrito iki nulio. Maidanas, suburtas idant būtų pakeista valdančioji klasė ir įvestos naujos taisyklės bei principai, kurie išlaisvintų kiekvieno piliečio ekonominį, kūrybinį ir politinį potencialą, savo tikslo nepasiekė. Taip yra todėl, kad jis ir negalėjo jo pasiekti. Nes kūrimo procesas nevyksta aikštėse po kulkų lietumi. Naujos vyriausybės ir naujos valstybės – pamato, ant kurio bus kuriama ateitis – sukūrimas reikalauja laiko ir atkaklaus darbo.
Kas toliau? O toliau su visa šia naujai įgyta jėga teks kažką daryti. Arba ir vėl nukreipti ją destrukcijos kryptimi (juk interesų disbalansas ir priešprieša niekur nedingo), arba savo subjektyvumu tvirtai įsitikinusiai tautai teks deleguoti savo jėgą į valdžią. Tai, kas bet kokios išsivysčiusios šalies piliečiams yra savaime suprantama ir aišku – kad masių jėga privalo pildyti valdžios institutus, politines praktikas ir bet kokią reprezentaciją – ukrainiečiams kol kas nesuprantama. Jie tiesiog nežino, kaip tai įmanoma. Juk ankstesnė ukrainiečių patirtis jiems byloja apie tai, kad valdžia visada yra priešiška, kad atstovaujamoji demokratija tėra fikcija, skirta rinkėjų mulkinimui. Ukrainiečiams teks įgyvendinti visiškai naujas politines praktikas: išsisluoksniuoti į socialines klases, suvokti ir įvardinti savo interesus, sudaryti partijas, užsitikrinti atstovavimą valdžioje. Jiems teks subręsti tiek politiškai, tiek pilietiškai.
Larisa Vološina,
Kijevas, Ukraina
