Projekto „Nuo baroko iki roko“ kūrybinis potencialas, nusidriekęs nuo Lietuvos iki Čikagos, subūrė muzikos profesionalus, nežemiškais ryšiais sujungė du kontinentus į vieną, o muzikos kalboje suderino nesuderinama. Lapkričio 6 dieną, 4:00 valandą po pietų, Lemont High School Performing Arts Center, adresu 800 Porter St. Lemont, IL 60439, klasikinės muzikos ir roko sintezės fone, projektas „Nuo baroko iki roko“ sujungs roko grandus, operos primadoną ir eksperimentinio užsidegimo vediną chorą.

Koncerto programa – tikra šventė ne tik roko muzikos gerbėjams, bet ir tiems, kurie mėgsta gerą ir kokybišką muziką. JAV Lietuvių Bendruomenės Kultūros Tarybos kvietimu, Čikagos padangėje išvysite vieną garsiausių roko vokalistų Jeronimą Milių iš Lietuvos, operos solistę Nidą Grigalavičiūtę iš Čikagos, Lietuvos gitaristus Tomą Varnagirį ir Audrių Piragį, kartu su žaviu ir labai mėgstamu meno kolektyvu „Dainava“ iš Čikagos. Šis puikus profesionalų desantas atliks daugelį jau legenda tapusių kūrinių, roko baladžių ir hitų, roko operų fragmentų ir miuziklų.

Artėjant koncertui, kalbinu svečius iš Lietuvos, vokalistą Jeronimą Milių ir gitaristą Tomą Varnagirį.

Jeronimas Milius - visada pasiruošęs naujiems iššūkiams

Vokalistas ir aktorius Jeronimas Milius, unikalaus balso savininkas, gali atlikti įvairaus žanro kūrinius – nuo roko iki operos arijų. Vokalisto pedagogai - žymūs Lietuvos roko ir operos solistai: Česlovas Gabalis, Povilas Meškėla, prof. Vytautas Juozapaitis, prof. Vladimiras Prudnikovas, prof. Sigutė Stonytė, Edmundas Seilius. Šis dainininkas yra Kauno valstybinio muzikinio teatro solistas, taip pat atlieka vaidmenis Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, Daugpilio dramos teatre (Latvijoje).

Būdamas 31-erių metų, jis jau sukūrė 20 vaidmenų įvairiuose miuzikluose (iš jų 7 pagrindiniuose vaidmenyse) tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Solistas taip pat yra „Vilnius City Opera“ priklausančios „Bohemiečių“ trupės narys. Jeronimas Milius ne tik nuolat darbuojasi teatrų scenose ir klasikinės muzikos bei tarpžanriniuose koncertuose, bet ir nuo 2013 metų yra grupės su Tomu Varnagiriu, Audriumi Piragiu, Pauliumi Zdanavičiumi lyderis ir kartu su grupe koncertuoja įvairiuose roko festivaliuose Lietuvoje ir svetur.

- Jeronimai, Jūsų muzikinė karjera yra tikrai įspūdinga, papasakokite plačiau apie save, kada pradėjote muzikuoti ir kaip muzika atsirado Jūsų gyvenime?

- Man atrodo, kad mano karjera tik įsibėgėja (juokiasi). Neišgirsite standartinės istorijos, kaip dainuodavau nenutildamas nuo mažų dienų, kaip baigiau muzikos mokyklą, bei kaip nuo mažens žinojau, kad būsiu muzikantas, o juo labiau – dainininkas.

Į pirmąją vokalo pamoką nuėjau būdamas 19-kos metų, nes reikėjo apsispręsti: išmesti bet kokias muzikos užuomazgas iš gyvenimo ar investuoti į jas savo laiką bei pastangas. 19-kos jau dirbau dviejuose darbuose, studijavau dieniniame skyriuje, bei smagiai leidau laiką su grupe (kuri vėliau ir tapo „Soul Stealer“), grojant bet ką, kas mus tuo metu „vežė“. Krūvis buvo ryškiai per didelis, nes sugebėdavau užmigti troleibuse, net jeigu reikėjo pavažiuoti tik vieną stotelę (juokiasi). Pasidarė aišku, jog kažką teks išimti iš mano dienotvarkės, ir muzika tapo vienu pirmųjų taikinių, nes draugavome visai neilgai ir sentimentali ilgalaikė draugystė dar nebuvo užsimezgusi (juokiasi).

Kaip ir pačioje muzikos pradžioje, taip ir visą besitęsiančią muzikinę karjerą „puošia“ itin daug atsitiktinių nutikimų su pavadinimu „reikiamu laiku, reikiamoje vietoje“. Dainuoti grupėje pradėjau, nes atsitiktinai nuėjau į draugų repeticiją mokyklos mažojoje salėje ir tik dėl to, kad mokėjau atmintinai vieno „Metallica“ kūrinio tekstą geriau, nei draugas vokalistas, buvau juokais pakviestas „parodyti, kaip reikia“. 12-toje klasėje išėjau iš grupės, nes norėjau gerai baigti mokyklą, pavyko, bet be muzikos atsivėrė kažkokia savirealizacijos tuštuma, kurios nesugebėjau niekuo kitu užpildyti... Taigi, susibūrėme vėl į grupę, pradėjau privačiai mokytis vokalo paslapčių ir kuo toliau, tuo dažniau gyvenimas suvesdavo su teisingais, įdomiais, mano asmenybę formavusiais žmonėmis, padedant stebuklingam sugebėjimui atsidurti tinkamoje vietoje. Pasitikėjau savo nuojauta, daug kartų atsisakiau pasiūlymų, kurie būtų padėję išgarsėti greituoju būdu, tačiau man toks būdas atrodė nekokybišku. Tad štai – viskas tik geryn, ir aš esu čia, kur esu dabar (juokiasi).

- Esate unikalaus balso savininkas bei atliekate įvairaus žanro kūrinius, tačiau, Jums pačiam, kas artimiausia ir mieliausia?

- Jau daug metų darau tik tai, kas man patinka, dainuoju tuos kūrinius, kurie man prie širdies. Vyresnieji sako, kad kažkada tai baigsis ir teks pasidaryti „nuolankesniam“, bet aš šypsodamasis atšaunu, kad tokiu atveju aš mėgausiuosi šiuo laikotarpiu kuo ilgiau (juokiasi). Mano karjera prasidėjo nuo roko/metalo muzikos, tad ši subkultūra man niekada nebetaps svetima. Miuziklai sulaukia didžiausios mano koncentracijos dabar, nes teatro scena mane varo iš proto (juokiasi). Gal būtų paprasčiau išskirti, kokios muzikos fanas aš nesu – tai elektroninė/šokių muzika, beveik visa kita muzika man yra priimtina.

- Kaip įsijungėte į projektą „Nuo baroko iki roko“?

- Į šį projektą mane už rankos įtraukė Tomas Varnagiris, kuriam dabar dėkoju viešai (juokiasi). Man visada labai smagu dalintis su Tomu ir jo komanda scena, nes su tokio lygio profesionalais visada jautiesi užtikrintai ir priverstas pasitempti. Šią vasarą Tomo pagalba iš arčiau susipažinau su Nida Grigalavičiūte, nors kartu mums jau buvo tekę stovėti vienoje scenoje, jie ir pasiūlė idealų būdą praleisti didžiąją dalį lapkričio mėnesio, bei pažadėjo nuskraidinti mane per Atlantą (juokiasi), o sumaišyti klasiką su roku aš tiesiog dievinu, esu jau tai daręs, tad mielai pasirašiau naujam projektui, ypač kai sužinojau, jog viskas bus tikrai kokybiška ir profesionalu.

- Ar koncertas Čikagoje bus pirmasis, ar jau yra tekę čia atvykti?

- Nesu dar buvęs šioje pasaulio pusėje, todėl kelionė tikrai intriguoja, bei verčia nekantrauti. Mielai apvažiuočiau visą žemyną motociklu, bet šį kartą nepavyks, tad tai liks ateities planams.

- Sukūrei begales scenos vaidmenų ir dar koncertuoji su grupe, kada viskam užtenka laiko ir kaip neapleidžia kūrybinės jėgos?

- Žinot, aš pavargstu... kartais netgi stipriai. Buvo keletas vaidmenų, kurie, atrodė, išgręžė paskutines jėgas... Bet praeina savaitė po premjerų ir aš jau vėl laukiu, kada bus naujo spektaklio pastatymas ar koncertai. Aš negaliu ilgai sėdėti be darbo, jau po trečio laisvadienio iš eilės man būtina imtis kažkokios veiklos, išskyrus tuos atvejus, kai atostogauju ir esu psichologiškai save nuteikęs, kad tinginiausiu visą savaitę (kvatoja). Aš myliu savo „darbą“, net „darbu“ jį vadinti liežuvis nesiverčia... Nuo tos dienos, kai išėjau iš visų „standartinių“ darbų bei tapau laisvai samdomas artistas – aš laimingiausias per visą savo gyvenimą, nes žinau, ko noriu, ir siekiu to, bei mėgaujuosi kiekviena diena.

- Koks iki šiol jums pats artimiausias Jeronimui Miliui sukurtas vaidmuo?

- Vieno išskirti tikrai negaliu, bet trejetukas mano mylimiausių yra toks: Edmonas Dantesas miuzikle „Grafas Montekristas“, Klaidas Barou miuzikle „Boni ir Klaidas“, bei Radvila Juodasis miuzikle „Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legenda“.

- O koks dar tik mintyse, bet su begaliniu noru atlikti?

- Aš su begaliniu noru laukiu darbų su visais reikliais, žinančiais, ko nori, unikaliais, tikrais režisieriais, nes nuo režisieriaus priklauso, kiek aš įstengsiu patobulėti, išmokti, bei atiduoti savęs, net jei vaidinsiu tik trečią krūmą iš dešinės.

- Kokį Jus pamatys Čikagos publika?

- Tikrą, nemokantį apsimetinėti (juokiasi).

Pirmąsias gitaras Tomas Varnagiris bandė gaminti pats

Charizmatiškas rokeris ir vienas garsiausių Lietuvos gitaristų, dainų žodžių ir muzikos autorius, aranžuotojas ir buvęs legendinės roko grupės „Rojaus tūzai“ narys, kartu su kitais aranžavęs projekto „Nuo baroko iki roko“ programos numerius, klasiką perkeldamas į pašėlusio roko erdvę. Šis projektas atlikėjui jau toks ne pirmas, jis yra pristatęs kompaktinį albumą „Vivaldi In Rock“, kartu su „bohemiečiais“, kaip muzikos direktorius ir aranžuotojas, įsijungė į projektą „VCO Rock“. Be to, Tomas Varnagiris bendradarbiauja su įvairiais Lietuvos muzikos grandais, jį neretai galima išvysti televiziniuose projektuose ir įvairiuose renginiuose.

- Tikėjomės, jog pristatysite savo projektą „Vivaldi In Rock“, pagal A. Vivaldi „Metų laikus“, tačiau atvykstate su visai kita misija?

- Atvykstu ne vienas, o su pačiais geriausiais muzikantais. Scenoje būsiu su tais žmonėmis, kuriais pasitikiu ir žinau, kad tai, ką jie daro, jie padaro tobulai. Programą „Nuo baroko iki roko“ sudarys labai įvairi muzika. Tai bus tarsi visų praėjusių projektų įspūdingiausi momentai. Ketvirtadalis šios programos ir bus „Vivaldi In Rock“ projekto dalis, kurį pristačius iš karto kilo mintis, jog reikia judėti toliau. Klausytojui klausytis vien instrumentinės muzikos viso koncerto metu būtų gal kiek nuobodoka, todėl labai džiaugiuosi, jog bus proga stovėti vienoje scenoje su Nida Grigalavičiūte ir Jeronimu Miliumi, o pats didžiausias iššūkis ir garbė - kartu koncertuoti su Dariaus Polikaičio vadovaujamu meno ansambliu „Dainava“.

- Kaip gimė projektas „Nuo baroko iki roko“ ir kaip Jūs sutikote jame dalyvauti?

- Tai buvo labai natūralus ir savaiminis procesas. Visada jaučiau silpnybę neoklasikiniam rokui. Juk ir „Vivaldi In Rock“ gimė dėl to, jog negalėjau rasti tinkamos klausymui muzikos. Kai nerandi to, ko nori pasiklausyti, imi pats tai kurti. 2013 metais Vilniaus koncertų ir sporto rūmuose Dalia Ibelhauptaitė pristatė projektą „VCO Rock“. Buvau šio projekto muzikinis direktorius. Pats šiam projektui padariau didelę dalį aranžuočių. Šiame projekte klasikinės operų arijos buvo aranžuotos roko grupei. Todėl „Nuo baroko iki roko“ tapo kitu žingsniu. Reikėjo tik iniciatoriaus, kuris suburtų visam šitam reikalui. JAV LB Kultūros Taryba pasiūlė projektą, o Nida Grigalavičiūtė ir Darius Polikaitis buvo tie žmonės, kurie ir sujungė tai, ką mes darėme anksčiau, su tuo, ką pamatysite Čikagoje.

- Ar išgirsime solinių pasirodymų?

- Jau minėjau, kad programoje bus fragmentų iš „Vivaldi In Rock“, be to, kartu su Audriumi Piragiu roko stiliumi sugrosim W. A. Mocarto „Turkų maršą“.

- Esate puikiai žinomas Lietuvos muzikos padangėje, tačiau Amerikoje gyvenantiems tautiečiams Jus pristatau kaip buvusį legendinės roko grupės „Rojaus tūzai” gitaristą. Kas sekė po rojaus toliau?

- Lietuvos muzikinė rinka yra miniatiūrinė. Tam, kad muzikantas galėtų gyventi tik iš muzikos, jis turi suktis nesustodamas. Dirbti tik su vienu kolektyvu galima, bet tuomet be muzikos reikia turėti dar kelias skirtingas profesijas. „Rojaus tūzai“ - sena, ilgą istoriją turinti grupė. Aš buvau tik nedidelė šios istorijos dalis. Kaip ir kiekvienas, aš taip pat turiu savų sumanymų ir idėjų, ką veikti toliau, bet tarpe iki to tikslo tenka užsiimti papildomais darbais, dirbti televiziniuose projektuose, akomponuoti įvairiems Lietuvos dainininkams, dalyvauti įvairiausiuose muzikiniuose projektuose.

- Ar teko studijuoti muziką ir kokiais keliais gitara pateko į Jūsų rankas?

- Taip, esu baigęs Vilniaus meno ir muzikos akademiją, gitaros klasę. Gitara mano gyvenime buvo visada, net ir tada, kai jos nebuvo (juokiasi). Vaikystėje man gitarą pakeisdavo teniso raketės. Viename interviu esu minėjęs, kad kartą, būdamas dešimties metų, neiškenčiau ir nusipirkau tik gitaros stygas, nes gitarai pinigų paprasčiausiai neužteko. Neturėdamas ant ko jas uždėti, į medinę palangę prikaliau vinių ir užtempiau tas stygas ant tų vinių. Stygos skambėjo klaikiai, bet man tai buvo gražiausia muzika. Vėliau ėmiau pats drožti gitaras iš medžio, tempti iš šiukšlyno sulaužytų gitarų liekanas, jas klijuoti. Kartą radau viename žurnale „fuzo“ (gitarinis efektas) elektroninę schemą. Pagal tą schemą pats jį ir pasidariau. Buvo gūdūs sovietiniai laikai, nebuvo jokios informacijos, daug dalykų darydavau intuityviai, nežinodamas, kaip viskas turėtų būti iš tikrųjų.

- Kokie Lietuvos ir pasaulio atlikėjai Jus inspiruoja kurti arba kas buvo Jūsų jaunystės „dievukai“?

- Vaikystėje viskas prasidėjo nuo roko muzikos. Daugeliui gitaristų roko muzika yra pagrindinis „mokytojas“. Rokas be gitaros sunkiai įsivaizduojamas. Jaunystėje turėjau daug „dievukų“, netgi tarp Lietuvos atlikėjų. Vėliau su didele dalimi iš jų teko groti kartu. Su amžiumi keičiasi supratimas ir autoritetai, todėl dabar būtų sunku įvardinti ką nors konkrečiau. Yra daug puikių grupių, muzikantų, kurie mane įkvepia, bet negalėčiau nieko išskirti, jų tiesiog per daug.

- Gal klystu, bet Lietuva visada buvo daugiau „pupyčių“ muzikos žanro gerbėja nei rimtos muzikos, tokios kaip rokas ar alternatyvus rokas. Kaip Jūs pasukote į tuo laiku mažesnę gerbėjų publiką turinčią auditoriją, juk ir merginos, kurios klausė roką, buvo išimtis?

- Niekada nenorėjau būti toks, kaip visi. Todėl klausyti kitokią muziką nei klausė daugelis bendraamžių man nebuvo sudėtinga. Greičiau atvirkščiai, net keletą bendraklasių man pavyko sudominti roko muzika. Lietuva tokia pati, kaip ir visos šalys. Procentaliai roko muziką klauso panašus kiekis žmonių kaip ir svetur. Bėda, kad mūsų jau mažiau nei trys milijonai... (šypsosi).

- Ar yra tekę koncertuoti Amerikos lietuviams?

- Yra tekę svečiuotis pas Amerikos lietuvius. Buvau be galo nustebintas, kad jūs apie Lietuvos muzikinę sceną žinot daugiau nei lietuviai Lietuvoje. Jūs Amerikoje su dideliu susidomėjimu žiūrite lietuviškus kanalus, kur matote visas lietuviškas muzikines laidas. Todėl kiekvieną kartą grodamas Lietuvos televizijoje žinau, kad mane mato ir Amerikoje. Be to, šiais metais kartu su Vygantu Kazlausku buvau pakviestas į poetės, gyvenančios Čikagoje, Sandros Avižienytės knygos pristatymą, kur atlikome keletą dainų pagal Sandros eiles.

- Kokie Jūsų prisiminimai apie tai ir ko tikitės šį kartą?

- Kiekvieną kartą, kai tenka išvažiuoti iš Amerikos, svajoju, jog vėl čia sugrįšiu. Mano prisiminimai yra patys šilčiausi. Negalėčiau pasigirti, kad esu labai jau daug keliavęs po pasaulį, bet pavažinėti yra tekę, tad kai kas nors manęs paklausia, kur man patinka labiausiai, net nedvejodamas atsakau, jog Amerikoje. Gal per trumpai pas jus pabūnu ir nespėju pamatyti ko nors neigiamo, nežinau. Tikiuosi ir šį kartą sulaukti labai daug teigiamų emocijų.

„Nuo baroko iki roko“ - tikras roko koncertas su geriausiais atlikėjais ir pasauliniais roko klasikos hitais - nepaliks abejingų, nes rokeriai būna truputį „blogi“ bei truputį pašėlę, beprotiškai žavūs, o, svarbiausia, – visada tikri ir nuoširdūs, savo dainomis ir charizma kviečiantys pasinerti į roko ir klasikos pasaulį. Bilietus į šį nepakartojantį renginį galima įsigyti: kavinėse „Old Vilnius“, „Smilga“, „Rūta Cafe“, „Lithuanian Plaza“, o daugiau informacijos galima gauti paskambinus: 708 668 6214, 630 640 9817.

Giedrė Vencius