Praėjusią savaitę visame pasaulyje suskambo žinia – Nobelio literatūros premijos laureatu tapo JAV dainininkas, dainų autorius Bobas Dylanas, beje, tapęs pirmuoju tokį prestižinį apdovanojimą pelniusiu muzikantu istorijoje. Jis apdovanotas už naujas poetinės raiškos priemones, kurią suformavo JAV dainų kūrybos tradicijoje.
Nors apie jį esame girdėjęs kiekvienas, ne visi žinojo, kad vienas įtakingiausių šio ir praėjusio amžiaus žmonių turi lietuviškų šaknų – jo seneliai iš motinos pusės buvo litvakai, į Ameriką atvykę 1902 metais. Pats 75-erių Robertas Allenas Zimmermanas (toks tikrasis Bobo Dylano vardas) Lietuvoje yra lankęsis vieną kartą, 2008-aisiais, kai su grupe koncertavo sostinės „Siemens“ arenoje.
Premijos šaknys
Premijos įsteigėjas, švedų chemikas ir inžinierius Alfredas Bernhardas Nobelis (1833-1896 m.) likus metams iki mirties Paryžiuje pasirašytu testamentu, paskutiniu iš keleto, beveik visą savo turtą, apie 94 proc., skyrė 5 apdovanojimams (fizikos, chemijos, fiziologijos arba medicinos, literatūros ir taikos). Pagal testamentą, jie turėjo būti teikiami asmenims, per praėjusius metus žmonijai atnešusiems didžiausią naudą.
Manoma, kad viena iš priežasčių, galėjusių paskatinti tokį Nobelio sprendimą, buvo dinamito, kuris sukrovė jam turtus, taikymas karo reikmėms. Pasakojama, jog 1888-aisiais mirus Alfredo Nobelio broliui Liudvikui Alfredui, Prancūzijos dienraštis susipainiojęs išspausdino Alfredo Bernhardo nekrologą ir jame pavadino išradėją mirties pirkliu. Nenorėdamas įeiti į istoriją tokiu paniekinamu vardu, Nobelis išreiškė savo valią dėl premijų skyrimo. Nesunku numanyti, kad ji šokiravo mokslininko artimuosius ir šie užginčijo testamentą. Dėl įvairiausių trukdžių praėjo 5 metai, kol galiausiai buvo įsteigtas Nobelio fondas ir 1901-aisiais pradėtos teikti jo vardo premijos.
Iš karaliaus rankų
Visas premijas, išskyrus Taikos, Stokholme laureatams įteikia Švedijos karalius. Fizikos, chemijos ir literatūros premijas skiria Karališkoji Švedijos mokslų akademija, medicinos ir fiziologijos - Stokholmo Karolio instituto (šved. Karolinska Institutet) Nobelio taryba. Šis institutas - viena iš didžiausių medicinos mokslo įstaigų Europoje.
Taikos premija teikiama Osle, Norvegijoje, ją skiria Norvegijos parlamento išrinktas Norvegijos Nobelio komitetas. Švedų taikos premijos teikimą patikėti Norvegijai prieš mirtį nusprendė pats „dinamito karalius“. Švedija ir Norvegija tuo laiku buvo sudariusios politinę sąjungą, o užsienio politika buvo Švedijos kompetencija. Greičiausiai Nobelis manė, kad premijos teikimą perdavus Norvegijai bus daugiau galimybių išvengti politinės korupcijos. Nuo 1968 m. teikiama dar viena - ekonomikos mokslų premija pačiam pramonininkui Alfredui Nobeliui atminti; ją skiria Švedijos centrinis bankas „Riksbank“.
Kiekvienos premijos laureatams įteikiama po 10 mln. Švedijos kronų, auksinis medalis ir diplomas. Kai premija skiriama keliems asmenims, ji padalijama. Nobelio premijų teikimo ceremonija kasmet vyksta gruodžio 10-ąją, Alfredo Nobelio mirties dieną.
Laureatai iš Lietuvos
Šalių, padovanojusių pasauliui daugiausia Nobelio premijos laureatų, sąraše Lietuvos nematyti. Mūsų kraitis kol kas - su Lietuva susiję ar iš jos kilę nobelininkai. Pavyzdžiui, 1961 m. Nobelio chemijos mokslų premiją gavo Melvinas Calvinas už fotosintezės elektrocheminių procesų tyrimą. Jo tėvas buvo emigrantas iš Kalvarijos.
Pirmuoju iš Lietuvos kilusiu laureatu tapo 1980 m. Nobelio literatūros premiją gavęs Česlovas Milošas (Czeslaw Milosz, 1911-2004 m.). Gimęs Šeteniuose (kaimas Kėdainių rajone), studijavęs Vilniaus universitete, Vilniuje pradėjęs kūrybos kelią, poetas visais savo gyvenimo tarpsniais nuolat varijavo Lietuvos, Vilniaus tema - emigracijoje, dėstydamas Berklio (Kalifornija, JAV) universitete.
Įdomu tai, kad per ateinančius kelerius metus mes galime sulaukti Nobelio premijos skyrimo pirmam Lietuvoje dirbančiam lietuviui: yra žinoma, kad Nobelio komitetas yra rimtai svarstęs Vilniaus universiteto Biotechnologijos instituto profesoriaus Virginijaus Šikšnio su komanda padarytą atradimą, taip vadinamąsias „DNR žirkles“, galinčias pataisyti klaidas genetiniame kode.
Iš senelių dvaro Šeteniuose į Vilnių, kuriame gyveno ir dirbo jo tėvai, Milošas važinėjo nuo 1920 m. Vilniuje jis baigė gimnaziją, studijavo universitete (1929-1935 m.), dirbo radijuje, su draugais įkūrė literatūrinę grupę „Žagary“. Vilniuje Milošas išleido du poezijos rinkinius, publikavo daug kūrinių periodikoje. Kilus Antrajam pasauliniam karui, 1940-aisiais, paliko miestą.
„Vilniuje išgyvenau savo jaunystę, kai galvojau, jog mano gyvenimas susiklostys kažkaip paprastai, ir tik vėliau viskas susipainiojo, tad Vilnius man liko kaip atskaitos taškas, kaip normalios būties galimybė“, - yra sakęs rašytojas, poetas, eseistas. Nors jis rašė vien lenkiškai, bet daug vietos savo kūryboje skyrė Lietuvai, ją vadino savo tėvyne.
1982 m. Nobelio premiją chemijos srityje gavo Kembridžo universiteto profesorius Aronas Klugas. Gimė mokslininkas 1926 m. Želvoje (miestelis Ukmergės rajone). Turimais duomenimis, Klugo tėvas Lozaras vertėsi gyvulių auginimu, prekyba, mokėsi gaminti balnus. Apie 1928 metus Bellos ir Lozaro Klugų šeima emigravo į Pietų Afriką. Būsimasis mokslininkas augo Tropikų Durbane, ten lankė klasikinę Durbano aukštesniąją mokyklą. Johanesburgo universitete studijavo medicinos mokslus, biochemiją, chemiją. 1949 metų A. Klugas tapo Didžiosios Britanijos Kembridžo universiteto moksliniu tyrėju, vėliau - fizikos mokslų daktaru.
1985 m. Bernardas Lounas, šiuolaikinio defibriliatoriaus išradėjas, pelnė Nobelio premiją kaip vienas iš tarptautinio judėjimo „Pasaulio gydytojai prieš branduolinį karą“ lyderių. Jis gimė kaip Boruchas Lacas 1921 m. Utenoje, 1935 m. su šeima išvyko į JAV. Ten persivadino į Bernardą Louną ir tapo profesoriumi, pasaulinio garso kardiologu. Labiausiai jis išgarsėjo kaip vienas iš sąjūdžio „Pasaulio gydytojai prieš branduolinį karą“ organizatorių. Ši pasaulinė medikų federacija, suvienijusi apie 150 000 gydytojų iš 40 šalių, buvo įkurta Ženevoje 1980-aisiais. 1985 m. federacijai buvo paskirta Nobelio Taikos premija, ją priėmė B. Lounas ir E. Čazovas.
1991 m. Nobelio literatūros premija skirta Nadine Gordimer už apartheido skaldymą plunksnos jėga. Viena žymiausių PAR rašytojų N. Gordimer gimė 1923 m. Springse, Transvalyje, žydų emigrantų šeimoje (tėvas litvakas, kilęs iš Žagarės, motina - iš Londono). Savo kūriniuose daugiausia dėmesio ji skyrė apartheido sistemai, jos pragaištingam poveikiui ir baltiesiems, ir juodiesiems.
1996 m. lietuvių emigrantų anūkas Davidas Lee Nobelio premiją už fizikos tyrinėjimus pasidalijo su kolegomis Douglasu D. Osheroffu ir Robertu C. Richardsonu. Savo biografijoje mokslininkas rašo, kad jo tėvai, žydų emigrantų iš Lietuvos ir Anglijos vaikai, gimė Niujorke. Seneliai į Niujorką atvyko XIX a. pabaigoje.
1998 m. Gertrude Belle Elion (1918 – 1999 m.) gavo apdovanojimą fiziologijos ir medicinos srityje ir tapo vos penkta tuo metu tai pasiekusia moterimi, bei tik devintąja moterimi, pelniusia premiją tiksliųjų mokslų srityje. Amerikiečių biochemikė ir farmacininkė gimė lietuviškų šaknų turinčių išeivių šeimoje. Jos tėvas iš Lietuvos į JAV emigravo dar vaikystėje, būdamas 12 metų, ir vėliau tapo dantistu. Motina turėjo rusiškų ir lenkiškų šaknų, į JAV atvyko 14-os.
2002 m. Nobelio medicinos premiją už fiziologijos ir medicinos tyrimus pelnė Sydney Brenneris (g.1927 m.), biologas iš PAR. Premiją jis pasidalijo su kolegomis H. Robertu Horvitzu ir Johnu Sulstonu. Brenneris įdėjo didelį indėlį tiriant genetinį kodą ir kitose molekulinės biologijos srityse. Jis gimė PAR miestelyje Germistone, žydų emigrantų šeimoje. Jo tėvas 1910 m. į PAR atvyko iš Lietuvos, motina 1922 m. - iš Latvijos.
2002 m. Danielis Kahnemanas pelnė ekonomikos mokslų premiją už psichologijos tyrinėjimų įžvalgų integravimą į ekonomikos mokslą. Ekonominės psichologijos ir eksperimentinės ekonomikos srityje dirbantis JAV ir Izraelio mokslininkas, psichologijos mokslų dr. Danielis Kahnemanas gimė 1934 m., Tel Avive, kai jo mama lankė ten gyvenančius savo gimines. Jo tėvai buvo Lietuvos žydai, 1920 m. emigravę į Prancūziją.
Kitas Nobelio ekonomikos premijos laureatas, kartu su dam dviem ekonomistais ją pelnęs 2013 m., Jeilio profesorius Robertas J. Shilleris (g. 1946 m.), taip pat turi lietuviškų šaknų savo giminės medyje. Jo senelis, George‘as Ignas Schilleris (imigraciniuose dokumentuose Jurgis Šileris), buvo ūkininkas, gimęs ir gyvenęs netoli Raseinių, o iš šalies emigravęs būdamas 20-ies. JAV jis pasiekė 1908 m. Po dvejų metų jis susipažino su taip pat iš Lietuvos atvykusia emigrante, su kuria dar po metų susituokė ir pradėjo šeimą. R.Shillerio prašymu, šeimos geneologiją yra išsamiai išstudijavusi jo pusseserė, režisierė Nijolė Krotkutė. Ekonomistas yra ne kartą lankęsis Lietuvoje – paprastai stengiasi, netoli būdamas, užsukti ir čia, į savo protėvių kraštą.
Tais pačiais metais su dar dviem mokslininkais, Nobelio chemijos premija dalijosi ir litvakas Michaelas Levittas (g. 1947 m.). Jis gimė Pretorijoje, PAR, žydų iš Plungės šeimoje. Jo tėvas buvo lietuvis, o mama – čekė.
Įdomu tai, kad per ateinančius kelerius metus mes galime sulaukti Nobelio premijos skyrimo pirmam Lietuvoje dirbančiam lietuviui: yra žinoma, kad Nobelio komitetas yra rimtai svarstęs Vilniaus universiteto Biotechnologijos instituto profesoriaus Virginijaus Šikšnio su komanda padarytą atradimą, taip vadinamąsias „DNR žirkles“, galinčias pataisyti klaidas genetiniame kode.
Būtent tos klaidos ir tampa genetinių ligų priežastimi. Šiemet Harvardo universiteto Medicinos mokyklos Voreno Alperto fondas suteikė premiją penkiems mokslininkams, iš kurių vienas – būtent lietuvis Šikšnys. Skiriant premiją buvo aiškiai įvardyta, kas pirmas aptiko reiškinį. Dėl to yra didelis šansas, kad per kelerius ateinančius metus Nobelio premija mokslininkui Šikšniui dar bus įteikta.
Pagal lietuvišką spaudą
