Nepriklausomybės akto signatarė, aktorė ir visuomenės veikėja Nijolė Oželytė yra ir dažna viešnia mokyklose, universitetuose ir neformaliose erdvėse vykstančiuose susitikimuose su jaunimu. Drąsa, tiesmukumas ir veržlumas dažną nejučia priverčia krūptelti, skatina suklusti ir permąstyti tuos dalykus, kurie rodėsi esantys aiškūs. Šįkart su Nijole Oželyte kalbamės apie Nepriklausomybės trisdešimtmetį atšventusią Lietuvą, sovietmetį, laimę ir keliones.
– Kuo toliau, tuo labiau sovietmetis tampa savotiška egzotika, ypatingai tiems, kurie jau gimė laisvoje Lietuvoje ir apie sovietmetį įspūdį susidaro visų pirma iš artimoje aplinkoje girdimų pasakojimų. Tačiau galima matyti, kad tebėra nemažai žmonių, kurie į tuos metus žvelgia su nostalgija. Kaip manote, kodėl?
– Kadais mokykloje, kuomet per istorijos pamoką mokėmės apie vergovės panaikinimą Amerikoje, niekaip negalėjau suprasti, kodėl vergai visai neapsidžiaugė laisve? Kodėl prašė šeimininkų, kad jų nepaleistų? Dabar suprantu. Nes laisvė nėra jokia vertybė tiems, kuriuos negrįžtamai sužalojo toks gyvenimas, kuris panašus į gyvenimą kalėjime arba gyvulių ūkyje. Ten, kur asmeninė žmogaus iniciatyva yra ne tik nepageidautina, ji baudžiama. Ten, kur atrofuojasi bet koks sugebėjimas gyventi savarankiškai, nes esi absoliučiai priklausomas nuo šeimininko valios. Ten, kur visi lygūs, nesvarbu, kokius sugebėjimus beturėtų, nes visi beteisiai ir beverčiai šeimininkų (valdžios) akyse, nevertinami kaip žmonės, o tik kaip darbo įrankiai. Paleiskite narve užaugusį paukščiuką į laisvę ir pamatysite, kad laisvė jam atneš mirtį, o ne džiaugsmą. Narve užaugęs narvo ilgisi ne dėl to, kad yra blogas, o dėl to, kad neturi suvokimo kaip gyventi laisvėje. Laisvė jį žudo, ji jam per sunki. Tai ir yra tikra ir baisi okupacijos pasekmė.
Visais laikais visuose pasaulio kraštuose žmogaus pavergimas veikia vienodai. Apie tai mums aiškiausiai papasakoja Mozės legenda: juk ne dėl to, kad buvo žiaurus, jis savo iš vergovės išvestą tautą vedžiojo po dykumą 40 metų, kol mirė paskutinis gimęs nelaisvėje (tokia tuomet buvo žmogaus gyvenimo trukmė). Jis žinojo, kad laisvės nepatyręs žmogus nesugebės kurti laisvo gyvenimo.
– Visai neseniai atšventėme Lietuvos Nepriklausomybės trisdešimtmetį. Kokia yra Lietuva šiandien Jūsų akimis? Kokį valstybės laimėjimą galėtumėte išskirti kaip svarbiausią per Nepriklausomybės laikotarpį?
– Prieš kelis metus savo mėgiamoje kavinėje gerdama kavą stebėjau kaip į kavinę atėjusi pagyvenus moteriškė savo pageidavimą jaunai barmenei bandė pasakyti rusiškai. Jauna mergaitė susinepatoginusi bandė siūlyti jai klausti angliškai ir net vokiškai, bet moteriškė užsispyrusi nekalbėjo niekaip kitaip ir vis kartojo rusiškus žodžius. Tai man priminė rusų okupacijos laikus, kuomet lietuviškai paprašiusi pažymėti bilietėlį autobuse, išgirsdavau chamišką atsaką: „kalbėk žmoniškai, nesuprantu tavo beždžionių kalbos“. Vos neapsiverkiau supratusi, kad jau užaugo žmonės, kuriems neteko nuo vaikystės kalbėti rusiškai, kurie išvis okupanto kalbos nemoka – jau užaugo laisva karta. Tai ir yra didžiausias Lietuvos pasiekimas – šviesūs, protingi ir sugebantys naudotis laisve jauni žmonės.
– Kodėl šiandien dar bet kokios problemos akivaizdoje galima išgirsti, tiesa, dažniau jau su sarkazmu sakant, jog ne už tokią Lietuvą kovojom?
– O jeigu paklaustume tų Lietuva nepatenkintų žmonių už kokią gi Lietuvą jie kovojo, ko gero, pasektų jaunystėje girdėtas rusiškas pasakas apie komunizmą – kur visi visko turi ir visiems visko per akis. Tam, kad suvoktum, jog turi tokią valstybę, kokią sugebi susikurti, kad turi tokią valdžią, kokią tavo supratimas leidžia išsirinkti, reikia pagyventi demokratijoje šiek tiek ilgiau. Reikia suvokti kaip ji veikia ir prisiimti atsakomybę už savo pasirinkimus. Politiniai aferistai prašosi išrenkami valdžion tikindami, kad „nusipelnėme gyventi geriau“. O tai girdėti ir reikšti nepasitenkinimą yra daug lengviau, negu prisiimti atsakomybę.
– O ar jūs – laiminga? Ar laimė jums, visgi, kaip J. Marcinkevičiaus „Mindauge“ – „prakeiktas žodis“? Ką, turėdama galimybę, norėtumėte pakeisti savo gyvenime?
– O kas yra laimė? Mes taip dažnai tariame žodžius net nesusimąstę apie jų turinį. Jei laimė reiškia, ar esu patenkinta savo gyvenimu, tuomet taip, nes niekada nesitikėjau jo tokio įdomaus, turiningo ir prasmingo. Tačiau laikinumo suvokimas niekaip neleidžia ištarti žodžio „laimė“. Gyvenimas yra visų absoliučiai vienodas, nes keliolika tų pačių įvykių – gimė, vedė, pagimdė, susirgo, išsimokslino ir t. t. – kartojasi visų mūsų gyvenime kiek skirtingomis kombinacijomis. Todėl tikrasis gyvenimas priklauso ne nuo tų įvykių sekos, o nuo galvos turinio ir nuo to, kaip juos (įvykius) vertiname. Nuolatinis mano užsiėmimas yra keisti savo galvos turinį: kuo mažiau jausti savo atskirumą nuo kitų žmonių, kuo mažiau egoistinių norų ir prisirišimų turėti. Tai svarbiausias mano gyvenimo darbas.
– Kiek prie Jūsų gyvenimo turiningumo bei prasmingumo prisidėjo kelionės? Juk ir dabar, dėl susiklosčiusios situacijos, neišvykote į kruopščiai planuotą mėnesio trukmės kelionę.
– Man kelionės leido suvokti labai svarbų dalyką – žmonės visoje Žemėje yra absoliučiai vienodi. Apkeliavau jau 70 valstybių ir visur žmones laimingais daro ir liūdina tie patys dalykai – nesvarbu, kokia kalba jie kalba ir kokiuos rūbus dėvi. Nuostabiausia, kad žvelgdamas žmogui į akis, bet nemokėdamas kalbos, gali kokioje nors Kinijoje išsiaiškinti, kokia kryptimi tau reikia eiti norint rasti objektą, kurio ieškai. Tas bendrystės, visuotinės giminystės jausmas yra nuostabus. Aišku, jis kyla, ko gero, tik tuomet, kai keliauji pats sau, be jokių turistinių agentūrų.
– Prieš septynerius metus lankėtės ir JAV. Tiesa, iš pradžių buvote nusiteikusi labai skeptiškai. Kodėl?
– Pirma kelionė į JAV sukrėtė mane netikėtu atradimu, kuris leido giliau suvokti kaip keistai mus veikia mūsų nesena istorija, kaip dalykai, kuriuos laikome savo nuomone, išties yra kažkada įkalti mums į galvas. Tai, jog jie – svetimkūniai, kad mes visai taip negalvojame, paaiškėja tik tada, kai jų nusikratome.
Vieno pokalbio su daugybe savo nepažįstamų draugų feisbuke buvau paklausta, kodėl keliauju po įvairiausius pasaulio kraštus ir neatvykstu į JAV. Atsakiau, kad man visai neįdomi ta šalis, kad manęs ten netraukia. Kadangi neįtariau, kad žmonės su kuriais diskutuoju gyvena Čikagoje, tai puoliau jiems aiškinti, kodėl nenoriu ten keliauti. Buvau sugėdinta – kaip galiu būdama suaugusi šitaip kalbėti apie šalį, kurios nemačiau. Susigėdau, bet pasakiau, jog esu tvirtos nuomonės ir atvykimas jos nepakeis. Tąsyk buvau pakviesta atvykti ir pasitikrinti ar išties viskas yra taip, kaip man atrodo. Ir atvykau, ir kiekviename žingsnyje gavau per nosį – viskas buvo visai ne taip, kaip įsivaizdavau. Ir tąsyk supratau, iš kur tas įsivaizdavimas buvo kilęs – juk visą mano gyvenimą nuo vaikų darželio buvo iš visur kalama, kad Amerikoje visų šypsenos yra sintetinė, kad ten pilna niekam nereikalingų benamių žmonių, kad visi už dolerį viens kitą užmuštų, kad ten juodaodžius karia... Niekada gyvenime nebuvau taip sukrėsta kaip tąsyk, kai suvokiau, kas su mumis padaryta mums nežinant: visa rusiška agitacija iš įvairių šaltinių nuo vaikystės kalama tampa tokia įprasta, jog laikai ją savo nuomone. Ir tik ja atsikratęs supranti, koks šlykštus svetimkūnis buvo tau į smegenis sugrūstas, ir kiek dar tavyje yra to, prie ko taip pripratai, kad manai tai esant tavęs dalimi.
– Ko galėtumėte palinkėti mūsų skaitytojams?
– Galiu palinkėti to, kas kiekvieną gali padaryti laimingesniu – branginkime gyvenimą koks jis bebūtų:
Bloga žinia – gyvenimas sunkus.
Gera žinia – ne amžinai teks kęsti.
Žinias pasvėręs, apsispręs žmogus –
Ar keikti šį gyvenimą, ar švęsti.
– Ačiū už pokalbį.
Aušra Čebatoriūtė, specialiai „Čikagos Aidui“
Nuotraukos – iš Nijolės Oželytės asmeninio albumo
