Mykolo Drungos užsienio spaudos apžvalga skambėjo per LRT RADIJĄ.
Lietuvoje 1991 m. sausio 13-ąją atsidūrė pavojuje Lietuvos laisvė, tačiau ją didvyriškai apgynė eiliniai žmonės. Šiemet Europoje pavojuje demokratijos ir laisvės vertybės, bet ne kariškai nuo rusų, o idėjiškai nuo nacionalistų ir populistų. Taip bent mano kai kurie įtakingi Vakarų politologai.
„New York Times“ straipsnyje „Kovos už vakarietiškas vertybes linija eina per Lenkiją“ Džordžtauno universiteto tarptautinių santykių profesorius Charles`as Kupchanas rašo, kad „Europos Sąjunga yra Vakarų paskutinioji gynybos linija.
Istoriškai tai Jungtinės Amerikos Valstijos buvo pasaulio inkaras respublikiniams idealams įtvirtinti, tačiau prezidentas Donaldas Trumpas šio vaidmens atsisakė, atvirai žavėdamasis tokiais stiprios jėgos demonstruotojais kaip Vladimiras Putinas.
Plintant nacionalistinio populizmo pagundoms, Europai tenka atsakomybė ginti Vakarų tvirtovę. Pagrindinė kova dabar vyksta dėl Lenkijos, kuri smenga vis giliau į neliberališkumą. Todėl Europos Sąjungai reikia laikytis tvirtos pozicijos už vakarietiškas vertybes.
Nuo pat savo atėjimo į valdžią 2015-aisiais Lenkijos populistinė vyriausybė bando kontroliuoti žiniasklaidą, valyti ir politizuoti valstybės tarnautojų gretas, įbauginti intelektualus ir pilietinės visuomenės organizacijas.
Prieš tris savaites Lenkijos prezidentas pasirašė įstatymą, kuris riboja teisėjų nepriklausomybę ir atveria kelius valdančiajai „Teisės ir teisingumo“ partijai pertvarkyti savo naudai teismus.
Reaguodamas į tai, Briuselis ėmėsi teisingų žingsnių įspėti Varšuvą dėl galimos jai taikomos nuobaudos, jeigu ji ir toliau darys politinius judesius, nesuderinamus su Europos Sąjungos pamatiniais principais, įskaitant „demokratiją, lygybę, teisės valdžią ir pagarbą žmogaus teisėms“.
Gruodžio pabaigoje Europos Komisija pirmą kartą istorijoje inicijavo formalią procedūrą, galinčią vesti prie baudžiamųjų sankcijų Lenkijai paskelbimo, įskaitant balso teisių pagrindinėje sprendimus Europos Sąjungoje priimančioje institucijoje suspendavimą.
Visa tai neliko Varšuvoje nepastebėta. Šią savaitę ministras pirmininkas Mateuszas Morawieckis pertvarkė savo ministrų kabinetą, atleisdamas kelis ministrus, kurių santykiai su Europos vadovais itin įtempti. Jis taip pat nuskrido į Briuselį pavakarieniauti su Jeanu-Claude`u Junckeriu, Europos Komisijos prezidentu.
Tačiau šiuos du judesius kol kas nelydi jokie konkretūs žingsniai, kuriais Lenkija sustabdytų savo nusigręžimą nuo europietiškų principų. Todėl Europos Sąjunga ir toliau turi išlaikyti Lenkijai spaudimą.
Lenkijos trajektorija ne vienintelė tokia Europos Sąjungoje. Jau seniau panašia kryptimi pasuko Vengrija, o kitos Vidurio Europos valstybės irgi krypsta ta pačia linkme. Tačiau Lenkijos judesys ypač reikšmingas dėl to, kad su savo beveik 40 milijonų gyventojų Lenkija yra centrinės Europos vėliavininkė.
Lenkijos vadovaujantis vaidmuo privedant prie Sovietų Sąjungos kontroliuojamų šalių bloko žlugimo daro jos dabartinį atsitraukimą nuo liberalumo ypač erzinantį.
Juk ankstyvą devintąjį dešimtmetį susikūręs darbininkų Solidarumo sąjūdis įkvėpė platų pasipriešinimą Lenkijos komunistų valdžiai, o tai savo ruožtu paruošė dirvą dar platesniam pasipriešinimui skersai išilgai vidurio Europos iki pat Berlyno sienos nugriovimo 1989-aisiais.
Sovietiniam blokui žlugus, Lenkija buvo persitvarkymo, persiotrientavimo iš komunistinės Sovietų Sąjungos palydovės į rinkos demokratiją proceso priešakyje. Ji 1999 m. įstojo į NATO ir 2004-ais į Europos Sąjungą.
Dabar Europos Sąjunga turi atsilaikyti prieš Varšuvos nusigręžimą nuo Sajungos pamatinių vertybių – ne tik liberaliosios demokratijos Lenkijoje labui, bet ir tam, kad būtų išsaugoti pačios Europos Sąjungos sdemokratiniai kredencialai.
Europos integracijos projektui pavojų kelia tos pačios nacionalizmo ir populizmo jėgos, kurios apgulusios Lenkiją. Štai Didžioji Britanija derasi išvis dėl išstojimo iš Europos Sąjungos. Kraštutinės dešinės partiija sėdi Vokietijos parlamente, o kita tokia Austrijoje net tapo valdančiosios koalicijos nare.
Šiomis aplinkybėmis Europos Sąjungai žūtbūt reikia savo piliečiams parodyti, jog ji turi priemonių palaikyti ir išsaugoti pliuralizmą ir teisės valdžią savo pačios šeimoje.
Jeigu ji to nepadarys, Europos Sąjungai bus sunku įrodyti, kad ji yra demokratinių vertybių palaikoma pilietinė bendruomenė, o ne tolima ir niekam neatskaitinga biurokratija – kaip ją vaizduoja populistai.
Tad jeigu Lenkija nepakeis dabartinio savo kurso, Briuselis turėtų tęsti savo pastangas įšaldyti Lenkijos balso teises. Tai pareikalautų visų Europos Sąjungos narių, išskyrus baudžiamąją, pritarimo.
Tačiau net jeigu Vengrija šiuos judesius blokuotų, jau pati tokia pastanga pasiųstų stiprų lenkams signalą. O Vengrijos veto suteiktų Europos Sąjungai dar vieną priežastį imtis seniai pribrendusių žingsnių sudrausti Budapeštą.
Jungtinėms Amerikos Valstijoms pasitraukus, uždavinys ginti demokratinės visuomenės principus ir praktikas krenta ant Europos Sąjungos pečių. Nuo to priklausys Lenkijos, Europos ir Vakarų likimas“, – rašo profesorius Charles`as Kupchanas „New York Times“.
