Šiandienos susiskaldžiusiame pasaulyje, rodos, nesunku imti manyti, jog nebėra likę nieko, dėl ko visos tautos galėtų sutarti. Tačiau gruodžio 10 d. minima Tarptautinė žmogaus teisių diena mums visiems primena, kad ne taip jau ir seniai pasaulis buvo susivienijęs – šią dieną 1948 metais Jungtinės Tautos vienbalsiai priėmė Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją. Teisę nebūti kankinamiems, skriaudžiamiems, žeminamiems ar baudžiamiems. Teisę išpažinti religiją ar tikėjimą. Teisę reikšti savo įsitikinimus, burtis į taikius susibūrimus. Teisę kurti ir jungtis į profesines sąjungas. Visuotinės žmogaus teisių deklaracija teigia, kad kiekvienas žmogus turi prigimtines teises, nepriklausomai nuo pilietybės ar priklausymo kokiai nors grupei.
Žodis „visuotinė“ parinktas neatsitiktinai. Juo norėta parodyti, kad deklaracija priimta skirtingas tradicijas puoselėjančių valstybių sutarimu. Didžiuojamės, kad deklaraciją rengusiam komitetui pirmininkavo Eleonora Roosevelt – ji rėmėsi mūsų Nepriklausomybės deklaracijoje įtvirtintomis tiesomis, skelbiančiomis apie tai, jog visi žmonės „Kūrėjo apdovanoti nepaneigiamomis teisėmis“. Tačiau privalome nepamiršti, jog komitetą sudarė įvairių tautybių, rasių, kultūrų ir skirtingo išsilavinimo žmonės. Kaip antai René Cassinas – baskų kilmės žydas iš Prancūzijos, kuris už indėlį rengiant Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją vėliau įvertintas Nobelio taikos premija; Charlesas Malikas, krikščionis maronitas iš Libano, pabėgęs nuo nacių Antrojo pasaulinio karo metu; kinų filosofas Peng Chun Changas, į komiteto darbą įnešęs konfucianizmo dvasios.
Visuotinė žmogaus teisių deklaracija gimė po Antrojo pasaulinio karo tragedijos, parodžiusios, kad piliečių teisių negerbiantys ir piktų kėslų vedini režimai nesibodi skandinti pasaulį baisiuose konfliktuose. Jungtinių Tautų steigėjai suprato, kad taika įmanoma tik užtikrinus pagarbą žmogaus teisėms ir užsibrėžė sukurti gaires, kuriomis galėtų vadovautis visos pasaulio šalys – t.y. žmogaus orumui pirmenybę teikiantį visuotinių teisių rinkinį.
Deja, stebint šiandienos naujienų srautą matyti, kad deklaracijoje įtvirtintų pamatinių žmogaus teisių ir laisvių paiso ne visos šalys. Kai kurios jų, anksčiau įsipareigojusios ginti žmogaus teises ir priėmusios Žmogaus teisių deklaraciją, šiandien yra tapusios vienomis šiurkščiausių pažeidėjų.
Nuo 2017 metų balandžio Kinijos valdžia į perauklėjimo stovyklas Sindziango provincijoje prievarta išsiuntė virš milijono uigūrų ir kitų musulmonų mažumų atstovų. Nors esama rimtų įtarimų apie jose vykdomą prievartinį darbą, kankinimus ir nežmogiškas sąlygas, Kinijos vyriausybė tarptautinę bendruomenę siekia klaidinti tvirtindama, jog šios stovyklos tėra šviečiamojo pobūdžio. Pasirinkimo laisvė atimama net ir iš tų, kurie gyvena už stovyklų ribų – jie nuolat sekami ir gyvena kone atviro kalėjimo sąlygomis.
Irane neišrinktas režimo Aukščiausiasis lyderis pirmenybę teikia chaoso kurstymui, vietoj to, kad telktųsi šalies gyventojų labui. Nesiliauja ištisus dešimtmečius trunkanti moterų diskriminacija – pasirinkimas viešumoje nedėvėti Hidžabo baudžiamas iki 23 metų kalėjimo bausme. Algų reikalaujantys vilkikų vairuotojai ir mokytojai persekiojami ir, anot kai kurių pranešimų, suimami ir kankinami.
Žmogaus teisių organizacijos „Memorial“ sudarytame Rusijos politinių kalinių sąraše šiuo metu net 315 asmenų, kai praėjusiais metais jų buvo 195. Pasak pranešimų, iš jų du šimtai kali už tai, kad naudojosi teise išpažinti religiją ar tikėjimą. Rusijos valdžia vis labiau riboja saviraiškos ir interneto laisves, pilietinės visuomenės ir nepriklausomos žiniasklaidos atstovai persekiojami, jiems nuolat grasinama. Čečėnijos Respublikoje, anot pranešimų, smurtas, žmonių grobimai, neteisminės egzekucijos vyksta nevaržomai.
Nuo 1948 m., kai buvo priimta Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, šioje srityje nuveikta be galo daug. Dvidešimto amžiaus aštuntajame dešimtmetyje Pietų Afrikos Respublikoje vyko kova su apartheidu, Lenkijos „Solidarumo“ judėjimas skatino darbininkus reikalauti teisės gyventi ir dirbti nesibaiminant represijų ir atsakomųjų veiksmų. Verta prisiminti ir kitas pastarojo laikmečio istorijas: čiabuves sekso verges Gvatemaloje, kurios išdrįso prabilti teisme; ar penkiolikmetę pakistanietę Malalą Yousafzai, Talibano pašautą už tai, kad lankė mokyklą, ir vėliau, nepaisant sužalojimų ir nuolat lydinčių grasinimų, tapusią drąsia ir įkvepiančia šaukle už lygybę.
Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją ruošusi grupė turėjo bendrą tikslą. Jie suvokė, kad pasaulio šalys viena kitai įsipareigojusios saugoti žmogaus orumą ir ginti žmogaus teises. Ir tai nėra vien tik deklaraciją pasirašiusių šalių vyriausybių atsakomybė – kiekvienas žmogus privalo atlikti vaidmenį užstojant ir ginant žmogaus teises.
Koks tai vaidmuo? Galime domėtis Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos mums užtikrinamomis teisėmis ir joms kylančiais iššūkiais visame pasaulyje. Galime priešintis ir stengtis užkirsti kelią žmogaus teisių pažeidimams, kovoti su augančiu antisemitizmu, reikalauti pažeidėjus prisiimti atsakomybę. Galime reikalauti, kad žmogaus teises pažeidinėjančios valstybės laikytųsi savo įsipareigojimų. Privalome atsižvelgti į pasekmes, kurias gali sukelti garbinimas tų istorinių asmenybių, kurių veiksmai tiesiogiai prisidėjo prie tūkstančių žmonių persekiojimo ir žudynių Holokausto laikotarpiu. Kai pasaulyje pažeidžiamos žmogaus teisės, galime raginti savo vyriausybes netylėti. Galime reikalauti iš valstybių, kad šios laikytųsi Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos principų.
Užtikrinu, kad Jungtinės Amerikos Valstijos įsipareigojusios ginti žmogaus teises. Kovojame siekdami, kad visi pasaulio žmonės galėtų džiaugtis savo teisėmis tiek pat, kiek jomis kasdien didžiuojasi patys amerikiečiai.
Juk, kaip skelbta 1948 metų gruodžio 10 dieną, šios laisvės kiekvienam žmogui skirtos prigimtine teise.
Valstybės sekretoriaus pavaduotojas Robertas Destro
