Tikiuosi, kad karas su Šiaurės Korėja vis dėlto bus.
Taip, jums nepasirodė: aš tikiuosi būtent to, o ne priešingo. O kaltė dėl visų išlaidų, kurių tokiam karui prirektų, krenta – neskaitant, be abejo, paties Kim Jong-uno režimo – ant „tik ne karo su Šiaurės Korėja“ apologetų pečių. Ant kovotojų už taiką su kabutėmis ir be kabučių; apskritai tie, kurie labai aktyviai pasisako už taiką be kabučių, ir toliau (lygiai taip pat kaip ir sovietmečiu) patys nesupranta, jog yra tik patogūs idiotai tiems, kurie yra visomis keturiomis už taiką kabutėse. Eilinį kartą nieko nepasimokoma iš istorijos.
Apie tai, kad Šiaurės Korėjos režimas (pats žiauriausias režimas, likęs pasaulyje po to, kai Kambodža buvo išlaisvinta nuo Polo Poto) privalo būti sunaikintas (ir sunaikintas būtent jėga, nes joks kitas būdas šioj zombių apokalipsės pergalės šalyje neįmanomas ir nepajėgus tai pasiekti), aš kalbu, ko gero, visą sąmoningą savo gyvenimą, tačiau ypač aktyviai tai darau nuo to laiko, kai pasirodė pirmosios žinios apie Šiaurės Korėjos branduolinę programą. Sunaikinti šią nusikalstamą vyriausybę reikėjo dar tuomet, iš karto, kai jokio branduolinio ginklo pas ją dar nebuvo. Tačiau ne, bepročiui Kimui (tada dar vyresniajam) buvo pulta lankstytis ir keliaklupsčiauti, leidžiant apdriskusiam ir nereikšmingam „bandiūgai“ šantažuoti visą pasaulį ir net mokant jam duoklę energijos ištekliais, kad tik šis sustabdytų branduolinės programos plėtrą. Paskui pasaulio lyderiai į Šiaurės Korėjos atliekamus branduolinius bandymus reagavo juoką keliančiomis sankcijomis. (Retas atvejis, kai tenka pripažinti, jog Vladimiras Putinas yra visiškai teisus – „žole maitinsis, bet savo branduolinės programos neatsisakys“. Pats būdamas tokio paties režimo lyderis, jis puikiai išmano tokių veikėjų galvoseną!) O dabar tokio elgesio rezultatas jau akivaizdus visiems. Prisikeliaklupsčiavome iki vandenilinės bombos (greičiausiai padovanotos dvasios brolių rusų) ir vis įžūlesnių nuo nebaudžiamumo jau visiškai nebežinančio kur dėtis ir kaip beišsidirbinėti išsigimėlio grasinimų...
Kol kas dar nevėlu. Kol kas branduoliniai smūgiai į Jungtinių Valstijų teritoriją tėra Kimo svajonės. Greita ir ryžtinga karinė operacija vis dar gali sunaikinti ir patį Kimą, ir jo režimą, ir jo ginklus, taip užkertant kelią pilno pajėgumo branduoliniam karui (nors visai tikėtina, kad panaudoti taktinius branduolinius ginklus Šiaurės Korėjos teritorijoj vis dėlto gali tekti). Tačiau to kaina ir rizikos jau bus kur kas didesnės nei tokiu atveju, jei tai būtų buvę padaryta atsakant jau į patį pirmą Šiaurės Korėjos bandymą pažaisti su atomu. Tačiau jei ryžtingų veiksmų bus atsisakyta ir dabar, tuomet jau viskas: Pchenjano maniakas galės nevaržomai šantažuoti visą pasaulį, įskaitant Jungtines Valstijas. Iš tiesų, ar verta kažkam skaitytis su visa mūsų galia, tiek branduoline, tiek kitokia, jei mes bijome ją panaudoti?
Ak, taip, tiesa, – Kinija yra prieš (kaip ir, be abejo, bet kokio pasaulinio blogio geriausia draugė Rusija). Tačiau tai jau nebe ta pati Kinija, kurios įsikišimas išgelbėjo Šiaurės Korėją praėjusio karo metu. Šiandieninėje Kinijoje iš Mao liko tik mauzoliejus, o šiuolaikiniai Pekino vadovai – kur kas pragmatiškesni. Šiaurės Korėjos žlugimo jie nenori ne dėl ideologinės simpatijos broliams komunistams, o dėl nenoro tvarkytis su milžinišku pabėgėlių srautu. Tačiau tai jau jų problemos. Nereikia klausti nei Kinijos, nei juo labiau Rusijos, ir nereikia ieškoti kompromisų su jais pačiame nenaudingiausiame planetos organe – Jungtinių Tautų Organizacijos Saugumo Taryboje (kaip tik dėl jų nuolatinio ir neatšaukiamo dalyvavimo JTO ir yra tokia nenaudinga). Reikia juos tiesiog pastatyti prieš faktą. Ar Kinija imsis kariauti (ar, kaip minimum, smarkiai pabloginti santykius) su Jungtinėmis Valstijomis dėl Šiaurės Korėjos? Viens du trys, nusijuokim. Pakanka palyginti Kinijos prekybos apimtis su viena ir su kita šalimi. Sugadinti santykius su pačia didžiausia savo rinka Pekinui yra baisesnė nelaimė nei branduolinis bombardavimas. Žinoma, Kinija pareikš savo nepasitenkinimą. Mes galėsime atsiprašyti už sukeltus nepatogumus. Čia kaip tie plakatai statybų aikštelėse: atsiprašyti tai mes atsiprašome, tačiau statybos (ar šiuo atveju – griovimas) vyks kaip vykusios, net jei jums, gerbiami kaimynai, tai nepatinka.
Apskritai, kalba eina ne tik apie Šiaurės Korėją. Ji čia tėra tik kaip pavyzdys. Tai principo reikalas. Esmė yra tame, kad radikalizmas ar, jei norite, ekstremizmas (dievinu šį žodį nuo pat tada, kai už jį Rusijoje pradėta sodinti) kaip tik ir yra pats efektyviausias (o neretai – ir vienintelis efektyvus) problemos sprendimo būdas, o viskas, ko pasiekia nuosaikūs gerų ketinimų vedini kompromisų ir „aukso vidurio“ ieškotojai – tai priešingi rezultatai, nei tikėjosi. Jie leidžia komplikuotis ligai, kurią galiausiai vis tiek tenka gydyti radikaliomis priemonėmis, tik tuomet dar su didesniu kraujo praliejimu nei būtų buvę tuo atveju, jei radikalų jie būtų paklausę iš karto.
Mums nuolat kalama į galvą, kad politika – tai kompromisų ieškojimo ir atradimo menas. Tačiau tai yra kaip tik ta pusiau tiesa, kuri yra blogesnė už tikrų tikriausią melą. Kompromisai yra priimtini ir labai naudingi tuomet, kai reikalų turime su partneriais. Tokiais atvejais ekstremizmas iš tiesų pavirsta į buką užsispyrimą, o dėl visai nereikšmingų ir nesvarbių smulkmenų įsiplieskia dideli konfliktai. Tačiau santykiuose su priešais kompromisams ne vieta. Na, nebent taktinės apgaulės sumetimais („glosto šunį, kol suras antsnukį“), tačiau tikrai ne kaip reali strategija. Arba (kas yra praktiškai tas pats) ekstremizmas yra visiškai neproduktyvus klestėjimo ir palankių aplinkybių metu (kai visi vieni kitiems yra partneriai), tačiau būtinas krizių laikais.
Kaip atskirti partnerį nuo priešo? Atrodytų – koks kvailas klausimas. Tačiau pasaulyje, kuriame kur bespjautum, pataikysi ant kokio nors Sigmaro Gabrielio, į šį klausimą verta atsakyti. Pirmasis skiriamasis požymis – tai, be abejo, vertybių sistema. Su partneriu ji yra bendra (nors tai ir nereiškia, kad asmeniniai jūsų interesai gali skirtis), o su priešu – prieštaraujanti viena kitai. Tačiau ir šioje taisyklėje būna išimčių (tarkim, konkuruojančių nusikaltėlių gaujų tarpusavio priešiškumas, nepaisant to, kad jų pasaulėžiūros yra identiškos). Todėl dar svarbesnis kriterijus – su partneriu visada yra pasiekiamas optimalumas pagal Pareto modelį, t.y., kai vienas laimi, kitas mažų mažiausiai nepralaimi (o dažniausiai – taip pat laimi). Su priešu santykio suma visada yra nulinė, t.y., jo laimėjimas yra tavo pralaimėjimas – be jokių išimčių. Net jei jis tai bando pridengti kokia nors „palankia“ gamtinių dujų sutartimi – tai vis tiek yra tas pats sūris pelėkautuose. Tai ta pati virvė, su kuria dar Leninas savo laiku rengėsi karti naudingus idiotus.
Va, va, tuoj man pasakys kas nors: ir bolševikai, ir naciai buvo ekstremistai! Tačiau tai tik patvirtina mano teiginį. Visų pirma, ekstremizmas yra ne tikslas, o priemonė tikslams pasiekti. O jau štai tie tikslai gali būti geri arba blogi, teigiami arba neigiami. Tiek komunistų, tiek nacių tikslai buvo blogi, tačiau priemones jiems pasiekti abi pusės pasirinko itin efektyvias. Toji priemonės leido jiems pasiekti savo – t.y., ateiti į valdžią – nors visi juos tuo metu laikė marginalais. Ir kol nuosaikūs gerų ketinimų vedini respektabilūs politikai pilstė iš tuščio į kiaurą, šitie ėmėsi veiksmų. O visų antra, mūsų pasaulyje, pilname „chamberlainų“ ir „gabrielių“, dar yra labai gerai, kai absoliutus blogis radikalizuojasi, nes tai nori nenori radikalizuotis priverčia ir santykinį gėrį.
Kalbant apie revoliucijas, nereikia apsiriboti tik komunistinėmis. Visas išsilaisvinimo revoliucijas, nuo įvykusios JAV iki Maidano, taip pat įvykdė ekstremistai. O neretai jie jas ir išgelbėja. Tik prisiminkime, kaip nuosaikūs gerų ketinimų vedini – tiek ukrainiečiai, tiek vakariečiai! – jau buvo pasirengę tartis su Janukovyčium (panašių pavyzdžių istorijoje yra gausybė). Visus nepriklausomybės karus iniciavo ir laimėjo ekstremistai. O ten, kur kovos už kilnius tikslus buvo pralaimėtos, tai nutiko greičiausiai dėl to, kad tikslo šalininkų gretose buvo nepakankamai radikalų, arba jų niekas nepanoro klausyti.
Taip, ekstremistai gali pralaimėti – bet gali ir laimėti. O štai nuosaikieji pralaimi visada, kai tik ant kortos būna pastatyta kažkas svarbiau nei vietų skaičius parlamente. Nuosaikieji yra idealiai tinkami dirbti pagal taisykles. Tačiau iš krizės ištraukti gali tik tie, kuriems taisyklės nereikalingos.
Bijai – nekovok, kovoji – nebijok.
Jurijus Nesterenka
