Vakar Europos  Parlamentas (EP) pademonstravo  beprecedentę paramą Lietuvai, kokios mūsų šalis iš vienos pagrindinių Europos institucijų nėra sulaukusi jau seniai. Energetikos, pramonės ir mokslinių tyrimų komitetas (ITRE) vakar absoliučia balsų dauguma patvirtino mano kolegės iš Žaliųjų frakcijos/ Europos laisvojo aljanso (ELA) Rebeccos Harms pranešimą dėl Europos Sąjungos (ES) finansuojamos Ignalinos atominės elektrinės (AE) uždarymo finansavimo programos.

Tai neįtikėtinas rezultatas, nes pranešimas labai palankus Lietuvai, kritikuojantis Europos Komisijos pasiūlymą bei 100% palaikantis Lietuvos poziciją sunkiose derybose su kitomis ES šalimis. Reikia turėti omenyje, kad iki šiol EP buvo itin skeptiškas Ignalinos programos atžvilgiu ir pastaraisiais metais demonstravo abejones bei kritiką.  

Ypač Lietuva buvo pliekiama 2016 m., kuomet Europos Audito rūmai savo specialiame pranešime kategoriškai rekomendavo nutraukti ES finansavimą projektui atskira eilute iš ES biudžeto bei siūlyti Lietuvai tam naudoti struktūrinių fondų paramą. Tokiu atveju, žinoma, kitiems Lietuvos projektams liktų gerokai mažiau ES struktūrinių fondų paramos.

Tai kas gi atsitiko, kad Lietuva sulaukė tokios sėkmės?

Kaip žinia, Europos Komisija, gegužės mėnesį pristatydama būsimo ES daugiamečio biudžeto planą, pasiūlė Ignalinos programai skirti kur kas mažiau lėšų nei yra suplanavusi ir suskaičiavusi Lietuvos vyriausybė – 552 milijonus eurų vietoj 780 milijonų. Taip pat pasiūlė pirmą kartą europiniu įstatymu nustatyti Lietuvos indėlio dalį  ir pareikalavo, kad Lietuva padengtų bent 20 % procentų uždarymo darbų. Mano įsitikinimu, tai būtų labai neteisinga Lietuvos atžvilgiu. Tik priminsiu, kad Stojimo sutarties Protokole Nr. 4 (kuris apibrėžia Lietuvos įsipareigojimą, tapus ES nare, uždaryti nesaugią ir visai Europai grėsmę keliančią Černobylio-tipo elektrinę, o ES, savo ruožtu, įpareigoja skirti „adekvačią“ paramą uždarymo darbams) nėra numatytas konkretus Lietuvos indėlio dydis. Iki šiol Lietuva savanoriškai prisidėjo 14% prie uždarymo darbų finansavimo.

Kai tik sužinojau, kad EP rengs nuomonę Komisijos pasiūlymo atžvilgiu,  paraginau Žaliųjų/ELA grupę, kurios nariu esu, siekti pagrindinio pranešėjo pozicijos. Vyliausi, kad tokiu atveju šis darbas atitektų mano gerai kolegei iš Vokietijos, branduolinės saugos klausimais itin autoritetingai europarlamentarei  Rebeccai Harms.  Kai taip ir įvyko, kartu su Rebecca nuvažiavome į Lietuvą susitikimams Vilniuje bei Ignalinos elektrinėje. Į šį vizitą buvo įtraukti Komisijos, Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko ekspertai, Lietuvos energetikos ministras. Tuose susitikimuose nebuvo nei vieno eksperto, kuris abejotų Lietuvos pateiktais skaičiais ir numatytų darbų programa, kuri ateinančioje perspektyvoje apims itin rizikingą abiejų branduolinių reaktorių išardymą.

Visgi, suma, kurią pasiūlė Komisija, nepadengtų antrojo branduolinio reaktoriaus išmontavimo darbų, kurie tęsis ir kitoje finansinėje perspektyvoje. Rebecca suprato ir pritarė Lietuvos pozicijai, kad tokie rizikingi darbai negali būti pradėti, jeigu iš anksto nėra garantuotas finansavimas. Kiltų milžiniška rizika jei, atidarius reaktorių, tektų vėliau stabdyti procesą ir iš naujo tartis dėl trūkstamos sumos.

Be to, Rebecca, puikiai žinodama istorines aplinkybes ir Stojimo sutarties su Lietuva detales, taip pat suabejojo Komisijos noru didinti Lietuvos finansinį indėlį iki 20% tokiame be galo brangiame procese.

Grįžusi iš Lietuvos Rebecca Harms ne tik parašė stiprų ir visiškai Lietuvos poziciją remiantį pranešimą, bet ir ėmėsi darbo įtikinti kitas politines grupes remti jos poziciją. Kadangi nuolat sekiau procesą, žinau, kiek skeptikų jai teko įveikti. Viena po kitos savo paramą deklaravo vis daugiau politinių grupių. R. Harms paraleliai palaikė nuolatinį ryšį ir su ES Komisaru Guntheriu Oetingeriu, atsakingu už biudžetą.

Prieš vakarykštį balsavimą atskriejo žinia, kad didžiausios – Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) – frakcijos pirminis neigiamas nusistatymas Rebeccos ir jos palaikytojų dėka taip pat subyrėjo į šipulius.

Pats taip pat dalyvavau ITRE komitete ir balsavau kartu su Rebecca. 61 balsas už, 2 balsai prieš. Absoliuti ITRE komiteto parama Rebeccai, Lietuvai. Žinoma, dar reikia palaukti galutinio Europos Parlamento balsavimo plenarinėje sesijoje, tačiau nemanau, kad EP nuomonė kur nors pakeliui pasikeis. O ji šiuo metu tokia: Lietuvai turi būti skiriama daugiau nei 200 milijonų eurų daugiau, nei siūlė Komisija. Taip pat negalima didinti Lietuvos dalies finansavime: Europos sąjunga turi užtikrinti, kad didžiąją dalį projekto – 86% – finansuos bendrija.

Tiesa, Rebecca savo pranešime taip pat priminė ir Lietuvos įsipareigojimą, kuris įrašytas Stojimo sutartyje: jog Lietuva, naudodama ES struktūrinių fondų paramą, „skirs deramą dėmesį“ regionų, kuriuos labiausiai paveikė Ignalinos AE sustabdymas, poreikiams. Deja, nuo 2014 m. speciali parama šiam regionui nutraukta, nepaisant itin didelės bedarbystės ir kitų socialinių problemų. Turime siekti, kad tokia speciali valstybės programa vėl atsirastų, sukuriant šiam sunkumų kamuojamam regionui naują ateities perspektyvą.

Europos Parlamento narys Bronis Ropė