Vienas iš stereotipų apie jaunąją kartą yra tas, kad jaunimas dievina miestus. Jiems patinka dviračių takai, etninės kavinukės ir sodai ant pastatų stogų. Praėjusiais metais Nielsen tyrimas patvirtino šią klišę: miestuose gyvenančių jaunų suaugusių žmonių procentinė dalis - kaip niekada didelė. Net 62 procentai apklaustųjų jaunuolių sakė norintys gyventi greta parduotuvių, restoranų ir biurų.
Tačiau miestietiško gyvenimo būdo nereikia painioti su pačiais miestais. Tiesa, kad miestai turi gausų parduotuvių-restoranų-biurų pasirinkimą, ko jaunimas kaip tik ir trokšta, tačiau tiesa yra ir ta, kad metropolitenai gali didžiuotis ir geriausiai apmokamomis darbo vietomis. Būtent pastarasis dalykas tapo didesniu masalu tiems, kas buvo savo karjeros pradžioje šalį užklupus recesijai.
Susiklostė tokia situacija, kad po to, kai jauni žmonės keletą metų pagyveno klestinčiame mieste, jiems vis sunkiau buvo įgauti ekonominį pagreitį, leidžiantį jiems persikelti. Šios kartos atlyginimų vidurkiai nukrito beveik visose srityse, o tai reiškia, kad jauniems žmonėms tampa sunkiau susitaupyti pinigų ir suformuoti gerą kredito istoriją, reikalingą būsto paskolai gauti. Visiškai tikėtina, kad sunkumai pabėgti iš miesto maskuoja tą faktą, kad Y kartos dauguma vis dar svajoja apie namus priemiestyje.
Iki recesijos, 25-34 metų žmonių populiacija didžiuosiuose metropolitenuose kasmet mažėjo, mat jaunimas buvo linkęs įsigyti namus mažesniuose miestuose. „Wall Street Journal“ duomenimis, 2004-2007 metais maždaug 50 tūkstančių jaunų žmonių kasmet palikdavo Niujorką ir Los Andželą. 2010-2013 metais šis skaičius nukrito iki mažiau nei 23 tūkstančių Niujorke ir apie 12 tūkstančių Los Andžele.
Viena iš priežasčių, kodėl ši žmonių grupė lieka miestuose, yra ta, kad jie negali sau leisti išvykti, sako Brookings instituto demografas Williamas Frey’us. Paprastai šiandieniniai jauni žmonės ne tik neturi pakankamai santaupų įsigyti nekilnojamojo turto kitur, bet ir padengti kraustymosi išlaidų. Juos taip pat neretai stabdo tikimybė, jog teks tenkintis mažesniu atlyginimu ar ne tokiu įdomiu darbu.
Tačiau anksčiau taip nebuvo. Ankstesniais dešimtmečiais tokie miestai kaip Niujorkas ir Los Andželas viliojo dvidešimtmetį perkopusius žmones mokymosi ir profesinėmis galimybėmis, o po kelių metų mieste jie migruodavo į kitas vietas, kur įsigydavo erdvius namus ir galėdavo įsikurti su šeima. Šis geografinis aukštos kvalifikacijos darbuotojų išsisklaidymas buvo norma ištisus dešimtmečius ir reiškė, kad valstijų su stipresnėmis ekonomikomis nauda galėjo pasiekti ir silpnesnių ekonomikų valstijas.
Labai lengva padaryti išvadas, kad jaunoji karta dievina milžiniškus miestus vien todėl, kad tiek daug jų tenai gyvena. Tačiau panašu, kad po kelių metų mieste jie vis dar trokšta to, apie ką svajojo ir jų tėvai: nuosavą namą priemiestyje. Nacionalinė būstų statytojų asociacija apklausė apie 1 500 po 1977 metų gimusių asmenų: 66 procentai respondentų sakė norintys gyventi priemiesčiuose, o tik 10 procentų norėjo gyventi mieste. Apklausos rezultatai buvo paskelbti praėjusią savaitę.
Tačiau šioje apklausoje yra kabliukas: visi respondentai yra asmenys, kurie per pastaruosius trejus metus įsigijo būstą arba ketina tai padaryti per ateinančius trejus metus. Tai reiškia, kad rezultatai gali nevisai tiksliai atspindėti realybę – nepamirškime ir to, kad apklausą atliko žmonės, kuriems labai paranku, kad būtų statoma kuo daugiau namų. Tačiau tokie rezultatai atsikartoja ir kitose apklausose. 2013 metų vasarą nepriklausomas pelno nesiekiantis Demand institutas panašų klausimą uždavė maždaug 1 000 18-29 metų amžiaus asmenų. Beveik pusė atsakė, jog norėtų, kad kiti jų namai būtų priemiestyje, o 38 procentai – kad mieste.
Panašu, kad jaunimui, kuris renkasi vietą kurti ir auginti šeimą, svarbiausia ne pats miestas, o visi privalumai, kurie tradiciškai yra siejami su gyvenimu mieste: restoranai, parduotuvės, maisto prekių parduotuvės, kurias galima pasiekti pėsčiomis, patogi ir lengva prieiga prie viešojo transporto. Kitaip tariant, jie norėtų priemiesčių, kurie labiau primena miestus nei tie, kuriuose užaugo patys. Kai kurie priemiesčiai būtent tokie ir yra – tiesiog jauni žmonės finansiškai neišgali ten persikraustyti nenutraukdami savo pilnavertės profesinės veiklos. Tol kol ekonomika iš tiesų neatsigaus, daugelis tokių žmonių ir toliau gyvens miestuose, nepriklausomai nuo to, ar jiems ten patinka, ar ne.
