Kodėl taip svarbu įgyvendinti svajones? Kartais tai gali būti smulkmena, tačiau kai to pasieki, pasijauti kaip devintam danguj... Ankstyvoje jaunystėje man kažkas padovanojo buteliuką importinių kvepalų „Fiji“. Nuolat jais kvėpinausi. Ėjo metai, juos gaminusi kompanija nutraukė šių kvepalų gamybą, tačiau aš ir toliau jų gaudavau dovanų, nes mylintis vyras internete atrasdavo vis brangstančių buteliukų. Dar po kelių metų eilinis taip internete įsigytas buteliukas jau neturėjo jokio kvapo – bėgant laikui ir veikiami šviesos stikliniame buteliuke esantys kvepalai praranda savo savybes.
Liko tik svajonė patekti į Fidžio salas ir pakvėpuoti jų oru. Kai kompanija Fiji Airways paskelbė apie tiesioginį reisą iš San Fransisko, aš supratau, kad išmušė mano valanda!
Oro uoste, prieš keleivių įsodinimą, aviakompanijos ir Tourism Fiji atstovai surengė šventę su tradicine šalies muzika, šampanu ir šventu gėrimu kava, turinčiu raminamąjį-migdomąjį poveikį.
Gal dėl šio gėrimo, o gal dėl to, kad pirmajam skrydžiui buvo galima įsigyti verslo klasės bilietus, aš pirmą kartą gyvenime miegojau lėktuve. Pabudau tik tada, kai besišypsanti skrydžio palydovė atnešė kokteilį su romu, kokosų piene marinuotą žuvį ir kitus oro linijoms dirbančio virėjo Lance Seeto gamintus delikatesus.
Į vietą atvykau švintant (plius dvi dienos). Manęs čia jau laukė Rosie Holidays – kompanijos, pasirūpinusios visomis mano kelionėmis Fidžyje - vairuotojas. Nadi miestas yra įsikūręs Viti Levu saloje, kurią salos gyventojai vadina „didžiąja žeme“. Iš viso Fidžį sudaro 333 salos, kuriose gyvena 838 000 žmonių, kurių daugumą sudaro etniniai salos gyventojai ir indai, o taip pat europiečiai ir kinai, nors jų čia gyvena mažuma. Nors oficiali šalies kalba yra anglų, etniniai salų gyventojai kalba fidži kalba.
Mano kelias driekėsi į vakarus. Po 12-viečio lėktuvo Island Hoppers sparnais telkšojo tamsiai mėlynas vandenynas su žaliomis salomis, apsuptomis turkio spalvos vandens aureolių. Po pusantros valandos nusileidome kurorto Yasawa Island Resort & Spa teritorijoje, kur manęs jau laukė ir kitus svečius lydėjo viešbučio savininkas James McCann ir jo personalas. Kiekvieną sutikimą ir kiekvieną atsisveikinimą Fidžyje lydi chorinis dainavimas. Dainose dažnai skamba pasisveikinimas-atsisveikinimas „Bula!“
Yasawa salos paplūdimyje yra 18 šiaudiniais stogais dengtų namelių. Pačiame pakraštyje esantis vadinasi Lomalagi (Fidži kalba „medaus mėnuo“). Verandoje – atviras baseinas, o už jo – vandenynas. Į kambario kainą įskaičiuotas visas maistas, o taip pat taikomos nuolaidos procedūrų kompleksui Baravi Spa.
Žinodamas, kad aš šiame jaunavedžių rojuje keliauju viena, galantiškasis viešbučio savininkas pasikvietė mane kokteilių į Manasa’s Bar, o taip pat vakarienės iš vietinių jūros gėrybių.
Kita diena buvo sekmadienis, tad kurorto svečiams buvo suorganizuota kelionė į Bukama Village paklausyti choro vietos bažnyčioje. Fidžio gyventojai puikiai groja įvairiais muzikos instrumentais, tačiau jų nuoširdaus a capella dainavimo galima klausytis ištisas valandas!
Kitą dieną aš ir vėl leidausi į kelią – Pacific Island Air lėktuvu skridau į salą-kurortą Tokoriki Island Resort. Naujame, liaudišku stiliumi įrengtame bare-restorane šalia žydro baseino jau rinkosi kurorto darbuotojai, kad sutiktų mane su pasisveikinimo daina. Tik įsikūrusi erškėtrožių krūmų apsuptame namelyje, aš iš karto nuskubėjau į paplūdimį, kol nenusileido saulė – dabar Pietų pusrutulyje žiema, tad saulė leidžiasi anksti.
Po pusryčių ir masažo nuostabiame spa palmių ir gėlių apsupty, aš paplaukiojau baseine, aplink kurį deginosi jaunavedžių poros. Greitai manęs pasiimti atvyko motorinė valtis iš Mamanuca Express Speedboat kompanijos, pavadintos pagal salų grupę, su kuriomis aš bandžiau susipažinti per labai trumpą laiką.
Valtis nugabeno mane į Likuliku Lagoon Resort – vienintelį kurortą Fidžyje, kuriame yra namelių, stovinčių ant polių vandenyje. Man neteko kuriame nors iš jų nakvoti, tačiau nepalioviau jais grožėtis, ypač leidžiantis saulei.
Likuliku yra dar vienas jaunavedžių rojus, kuriame viskas įskaičiuota. Paslaugūs darbuotojai paveža svečius iki namelio, atneša, ko tik šie pageidauja, pasiteirauja, ar viskas gerai, jei svečiai nepasirodo pietų...
Nors ir nesijaučiau nuskriausta, kad atostogauju viena (vyras negalėjo su manimi vykti dėl darbo) bei mėgavausi vienatve ir ramybe, manimi rūpintis ėmė Tulia Seru – didelė gera moteris, kurorto vadybininkė. Ji man palaikė kompaniją per pusryčius, pietus ir vakarienę ir net vyko su manimi į ekskursiją vandeniu Modriki Island Tour, kurios metu mes aplankėme salą, kurioje buvo filmuojama juosta „Cast Away“, bei nardė su manimi vandenyne prie negyvenamos salelės Mana Sand Bank.
Toks paslaugus ir pagarbus požiūris į poilsiautojus Fidžio salose yra norma. Kurortuose į visus svečius yra kreipiamasi vardais, visų klausiama apie jų skonį ir pageidavimus, personalas visada pasirengęs suteikti bet kokias paslaugas, pagaminti bet kokius patiekalus, atitinkančius jūsų mitybos ypatumus ir asmeninius pageidavimus.
Susidomėjusi pakankamai sudėtingu kasdien besikeičiančiu meniu, paprašiau supažindinti mane su virtuvės šefu. Iš Australijos kilęs Shane Watson papasakojo apie savo ankstesnę karjerą didmiesčių restoranuose ir sprendimą apsistoti saloje, kad savo du vaikus išaugintų ramybėje ir arti gamtos. Jis taip pat man aprodė savo nuosavą daržą, iš kurio į jo virtuvę keliauja daržovės ir žalumynai.
Matydamas mano susidomėjimą viskuo Likuliku kurorte, vyriausiasis vadybininkas Steve Anstey (Ahura Resorts) papasakojo man apie ant išnykimo ribos atsidūrusių vietinių iguanų išsaugojimo programą Iguana Rescue Program, kurioje dalyvauja visi kurorto darbuotojai, o taip pat specialistai iš US Geological Survey ir San Diego Zoo.
Mano trumpos atostogos baigėsi. Iki ašarų sujaudinta atsisveikinimo dainos, South Sea Cruises laivu išplaukiau į Port Denarau, o iš ten su Fiji Airways grįžau namo.
Tekstas ir nuotraukos Emos Krasov
