Keturi paaugliai, susibūrę kartu, pozuoja tarsi vaikinų grupė. Tiesiai virš jų galvų šmėžuoja ženklas su užrašu „Arbeit Macht Frei“. Jauna mergina sėdi ant asketiškai atrodančių, samanomis apaugusių laiptų. Pasidažiusi raudonu lūpdažiu ir pasipuošusi juoda berete, ji pamaiviškai nusišypso ir kamerai pirštais parodo atvirkštinį taikos ženklą.
Dvi draugės, įsisupusios į Izraelio vėliavas, besijuokdamos stovi sniego užpustytame miške. Užrašas po nuotrauka – „#Trablinka #poland #jewish“. Apačioje – vienintelis komentaras: „O Dieve, kokios gražuolės!!!“
Taip, tai naujausia paauglių mada – „Instagram“ era atnešė mums asmenukes (angl. selfie) koncentracijos stovyklose. Arba, kaip šis fenomenas vadinamas jam skirtame Izraelio „Facebook“ puslapyje - „Geriausi draugai Aušvice“.
Praėjusią savaitę panaikintoje paskyroje buvo renkamos nuotraukos, kurias Izraelio paaugliai įdėdavo į socialinius tinklapius po mokyklos ekskursijų į Lenkiją. Nuo vienų apsimestinio rimtumo (meditavimo Aušvico-Birkenau teritorijoje) iki šokiruojančiai atviro kitų pokštavimo (tranzavimo prie traukinių bėgių, kuriais į stovyklas buvo vežami kaliniai), šios nuotraukos sukuria neigiamą šiuolaikinių paauglių, kaip technologijų apsėstų ir savimi patenkintų narcizistų, įvaizdį.
Jos taip pat primena nuotraukas, surinktas populiariame „Asmenukės per laidotuves“ (angl. Selfies at Funerals) Tumblr bloge. Tačiau jeigu „laidotuvių asmenukių“ vaikai kartais prajuokindavo savo nederamu elgesiu, tai Izraelio paauglės, siunčiančios oro bučinius iš nacių mirties stovyklų Lenkijoje sukėlė sumaištį ir įsiūtį.
Nuotraukoms Aušvice skirtos „Facebook“ paskyros kūrėja pirmą kartą šį asmenukių fenomeną tarp Izraelio vaikų pastebėjo tada, kai pati lankėsi Lenkijoje. Nuotraukas ji rado šukuodama „Instagram“, „Facebook“ ir „Google“, bei ieškodama internete su Holokaustu susijusių sąvokų. Nuotraukų pasirinkimas buvo „begalinis“, sako mergina. Neilgai trukus ji sukūrė „Facebook“ paskyrą, kur dėjo randamas nuotraukas su savo pačios pridėtais kandžiais komentarais – „Gražuolės! Aš jums pasaugosiu vietą autobuse į Trablinką!“ rašo ji šalia dviejų lūpas papūtusių merginų nuotraukos Aušvice. „Netgi čia esi tokia graži, kad galėčiau mirti!“ – komentuoja kitą. Paskyra internete išpopuliarėjo kone per dieną, ją ėmė sekti dešimtys tūkstančių žmonių. Per pirmas dvidešimt keturias valandas, straipsniai apie fenomeną pasipylė daugelyje didžiausių naujienų portalų, o visuomenę apėmė pyktis.
Ironiška, bet vietoje to, kad atsuktų šakes į prasižengusius paauglius, žmonės didžiąją dalį savo kritikos pažėrė pačiai paskyros kūrėjai. „6 milijonai žydų! Gėdykis!“ – tik vienas iš komentarų, kurių ji sulaukė. Anonime panorėjusi likti mergina sakė jau gavusi ir keistų grasinimų paduoti ją į teismą.
„Paskyrą sukūriau kaip visišką pokštą, skirtą savo draugams, - sako ji. – Tiesiog pamaniau, kad yra groteskiška žymėti Majdaneke esantį pelenų mauzoliejų #mountofash, arba nutaisyti „seksualų“ ar „viliojantį“ veidą krematoriume. Ką tai turėtų reikšti – kad tu esi karšta pupytė Aušvice?! Pasirodo, daugelis žmonių su manimi sutiko.“
Ji taip pat pridėjo, kad nors ir paskyra prasidėjo kaip pokštas, tai pabrėžia nerimą keliantį fenomeną Izraelyje.
„Tai žinia apie nepakenčiamus ir žemus dalykus, kurie yra daromi iš Holokausto, - tęsė ji. – Tam tikru atžvilgiu, tai nėra tų vaikų kaltė. Daugelis politikų ciniškai naudojasi Holokaustu, kad gautų naudos sau.“ Kaip pavyzdį, ji pateikė neseniai Izraelio finansų ministro pasakytą kalbą apie žydų kančias Antrojo pasaulinio karo metu, kad taip paniekintų tuos izraeliečius, kurie savo noru paliko šalį.
„Aš panaudojau sarkazmą, nes kai kalbi apie tai rimtai, niekas nekreipia dėmesio“, - sakė ji. Atrodo, kad jai pavyko. Daugelis paauglių, kurių vardus ji paslėpė, buvo surasti internete ir viešai sugėdinti bei turėjo ištrinti šokiruojančias nuotraukas iš savo paskyrų. Pajutusi, jog atliko savo misiją, „Geriausių draugų Aušvice“ puslapio kūrėja uždarė šią „Facebook“ paskyrą.
„Po to, kai sudrebinau visą internetą, jaučiu, kad ji atitarnavo savo paskirtį, - sakė mergina. – Tie, kurie iki šiol nesuprato, ką norėjau pasakyti, greičiausiai niekada to ir nesupras.“