Tai – vienas kiečiausių riešutėlių kalbant apie valstybes, kurias galima aplankyti, jei tik labai norisi. O tam, kad užsinorėtum nuvykti į Liaudies Demokratinę Korėjos Respubliką, reikia šio to daugiau, nei smalsumo, kurį sužadino CNN transliuojamos naujienos apie raketas ir karinius paradus.

Iš esmės Šiaurės Korėja yra viena labiausiai uždarų bendruomenių planetoje, o ši jos tarptautinė izoliacija taip pat kuria begales anekdotų ir mitų. Kai kuriuos jų kursto pats režimas, kitus sugalvoja jo oponentai. Tarkime, Pchenjanas labai mėgsta legendas apie savo lyderių dieviškas savybes. Todėl teigiama, kad Kim Il Sungas, dabartinio vedlio tėvas, esą pradėjo vaikščioti būdamas vos trijų savaičių, parašė pusantro tūkstančio knygų, o žaisdamas golfą nesunkiai surinkdavęs 38 taškus.

Daugybė užsieniečių klaidingai įsivaizduoja Šiaurės Korėją kaip pamišusių driskių sambūrį, keliantį nereikalingas įtampas Azijoje. Iš tiesų tai – 25 mln. gyventojų turinti valstybė, kuri yra subūrusi skaitlingiausią planetoje kariuomenę: ji disponuoja beveik dviem milijonais kareivių ir karininkų. Kitaip tariant, beveik 5 procentai gyventojų yra susiję su armija. Visi kiti irgi kažką veikia, o ką tiksliau – galima sužinoti nuvykus į šią šalį ir pasidairius, kiek leidžia galimybės.

Keli patikimi šaltiniai ir grįžę keliautojai pasakoja, kad šalyje yra neįtikėtinai populiarūs riedučiai: ten juos pamatysi ne tik sostinės, bet ir gerokai mažesnių miestų aikštėse. Bet jie ten ne tik važinėja ant ratukų, yra ir rimtesnių užsiėmimų. Jiems pastatytas didžiausias pasaulyje stadionas. Rungrado gegužės 1-osios vardu pavadintas plieno ir betono monstras įvairiais vertinimais gali sutalpinti iki pusantro šimto tūkstančių žiūrovų. Jis teoriškai skirtas sporto renginiams, tačiau esminė funkcija: aptarnauti rudenį vykstantį pompastišką valdžios pagarbinimo reginį – Arirango festivalį. Mačiusieji tikina, kad tai – neįtikėtinai keistas reginys.

Pchenjane galima pamatyti netikrų parduotuvių su netikromis vitrinomis ir manekenais ne tik jose, bet ir salėse, imituojančius tikrus žmones. Tai – fikcija, skirta mulkinti turistams. Įeiti ar net sustoti prie jų draudžiama, tai yra ankstesnių laikų palikimas, kurį akies krašteliu įsižiūrėjus galima pamatyti pakeliui iš oro uosto.

Keista? Nelabai, ypač žinant tai, kad Šiaurės Korėja gyvena savo unikaliu laiku, pridėjus 8 valandas ir 30 minučių prie Grinvičo laiko. O metus skaičiuoja nuo didžiojo lyderio Kim Il Sungo gimimo dienos, todėl dabar ten ne 2018, o 106 metai. Arba kad dėl tarptautinių sankcijų ir griežtai ribojamo importo jie yra pratę esant reikalui laukus tręšti žmonių išmatomis.

Toliau – dar keisčiau. Šalyje jau seniai yra uždrausti klasikiniai mėlyni džinsai, nes tai esą – kapitalizmo simbolis. Užtat susigalvota socializmo ritualų. Vienas jų – oficialiai patvirtinti šukuosenų tipai moterims. 28, ir nė vienu daugiau. Mažoka? Anaiptol. Tegu džiaugiasi, mat vyrams leista rinktis tik iš dešimties.

Šalyje jau daugelį metų nuolat trūksta medikamentų, todėl natūrali paklausa kompensuojama tuo, kas daug kur yra uždrausta. Tai – įvairūs narkotikai, nuo marihuanos iki metamfetamino. Manoma, kad juos reguliariai medicinos ir alkio slopinimo tikslais vartoja iki 30 proc. visų gyventojų.  

Visi žino, kad tai – diktatoriaus valdoma šalis, tačiau teoriškai jie turi kai kurių demokratijos bruožų. Pavyzdžiui, kas penkerius metus vyksta rinkimai, žmonės eina į apylinkes ir balsuoja. Tiesa, yra niuansų: biuletenyje įrašytas tik vieno kandidato vardas. Galima balsuoti tik už arba prieš, tiesa įrašant savo tapatybę, o už ne tokį balsavimą gresia oficialus kaltinimas tėvynės išdavimu.

Liudas Dapkus, „Travel Planet“