Aš tik šiek tiek suklydau dėl eiliškumo. Jis „į priekį užleido“ Valerijų Bolotovą, nunuodytą Maskvoje (sprendžiant iš visko, tai padaryta nuodais, sukeliančiais širdies priepuolį, kurie rusų specialiųjų tarnybų naudojami jau ne pirmą kartą) ir „Luhansko Liaudies Respublikos liaudies milicijos“ vadeivą Olegą Anaščenką, susprogdintą Luhanske (atsakomybę už tai prisiėmė ukrainiečių partizanai: pranešimas apie tai buvo patalpintas „Facebook“ puslapyje „Donbaso ir Luhanščinos išvadavimo frontas“ – nors ir tame vaizdo įraše, kuriame apie Anaščenkos žūtį praneša neidentifikuotas asmuo su kauke, nėra pateikiama jokių įrodymų).
Klausimas apie tai, kas iš tiesų pašalino Givi, yra nevienareikšmiškas. Viena vertus, Kremlius su stebėtina skuba, privertusia prisiminti patarlę apie užsidegančias kepures, per Peskovą suskubo „kategoriškai neigti“, kad eilinį „Naujarusijos herojų“ likvidavo Rusija (pavyzdžiui, įsivaizduokite, kad vos tik Sirijoje yra pagrobiamas ir žūva JAV remiamų sukilėlių vadas, koks nors amerikiečių valdininkas suskumba visus patikinti: „Tai ne mes jį nužudėme!“. Absurdas, tiesa?). Savo ruožtu, Ukrainos saugumo tarnyba tradiciškai pakomentavo, kad „nusikaltėlis, žinoma, gavo pagal nuopelnus, tačiau mums būtų buvę palankiau sučiupti jį gyvą ir apklausti“. Abejonių kelia ir pats operacijos pobūdis: reikėjo ne tik patekti į gerai saugojamą bataliono „Somali“ teritoriją ir įsinešti metro ilgio ugniasvaidžio „Šmel“ vamzdį, kurio taip paprastai kišenėje nepaslėpsi, bet ir tiksliai žinoti, jog tądien 6 valandą ryto Givi jau bus savo „kabinete“. Tai leidžia daryti prielaidą, kad operaciją atliko „savi“.
Iš kitos pusės, garsi ukrainiečių tinklaraštininkė ir Ukrainos savanorių kariuomenės (vadovaujamos to paties Dmitro Jarošo, kuriuo rusų okupantai gąsdina vaikus) kovotoja Olena Bilozerska tikina, kad „tiksliai žino“, jog ir Givi, ir Motorolą likvidavo Ukrainos specialiųjų tarnybų entuziastai, veikiantys vietiniu lygmeniu savo pačių iniciatyva, o ne pagal Kijevo vadovybės įsakymus – tačiau „iki karo pabaigos“ jokių įrodymų ji pateikti negalinti, kad nepakenktų operacijų vykdytojams ir neapsunkintų panašių galimų operacijų ateityje. Nepaisant pastarojo argumento pagrįstumo, būtų labai neatsargu aklai pasitikėti tvirtinimu, nuskambėjusiu karo metu iš suinteresuoto asmens (o tą suinteresuotumą – ir ne tik moralinį – pripažįsta ir pati Bilozerska: pasak jos, tokie pareiškimai smarkiai prisideda prie pagalbos Ukrainos kovotojams antplūdžio). Tačiau tuo pat metu negalima sakyti, kad toks scenarijus iš principo yra neįmanomas – juk galimas dalykas, kad pašalinimo operacijas abiem atvejais atliko Ukrainos agentai, buvę artimiausioje abiejų prorusiškų kovotojų vadeivų aplinkoje.
Tai, savo ruožtu, leidžia abi versijas suvesti į vieną: Rusija sąmoningai infiltravo savo marionetes į Ukrainos žvalgybą. O ukrainiečių diversantus naikinti jų rankomis iš tiesų būtų kur kas protingiau ir gražiau (jei darytume prielaidą, kad rusų FSB dar sugeba atlikti protingas ir gražias operacijas), nei rizikuoti savo pačių operatyvininkais ir, svarbiausia, siaubingu skandalu, kuris kiltų, jei visa tai iškiltų į dienos šviesą.
Vienaip ar kitaip, dabar prorusiškų pažiūrų teroristams iš reikšmingų veikėjų liko tik Donecko bei Luhansko „liaudies respublikų“ vadovai Aleksandras Zacharčenka ir Igoris Plotnickis. O Givi eliminavimas įdomiai koreliuoja su prieš pat incidentą spaudoje pasirodžiusia informacija, kad Kremlius yra pasirengęs juos „išleisti į atsargą“, tik nežinia ar kaip „geros valios“ ženklą (akivaizdu, kad viliantis, jog taip bus gautas Ukrainos sutikimas okupuotose teritorijose surengti „rinkimus“), ar kaip bausmę už tai, kaip gėdingai buvo „susimauta“ su Avdijivkos puolimu.
„Geros valios“ versiją iš karto atmeskime – kaip jau ne kartą pabrėžiau, Putinas yra per daug nepakaltinamas, piktas ir bukas, kad sugebėtų bent jau sukurti įvaizdį, jog siekia kompromisų. Priešingai, kas kartą, kai iš sveiko proto perspektyvų jam reikėjo nors laikinai apsimesti, jog jis siekia taikos, kai visi vakariečiai valdžios išverstakailiai vos ne choru jo maldauja „duok mums nors menkiausią priežastį atšaukti sankcijas!“, jis surengia eilinę karinę eskalaciją, o pastarasis agresijos proveržis Avdijivkoje (o iš tiesų – per visą fronto liniją), ir vėl į nepatogią padėtį pastatęs visus Putino draugus nuo Trumpo iki Steinmeierio, tik dar kartą visa tai patvirtino. Tačiau Avdijivkos puolimas, kaip mes gerai žinome, buvo nesėkmingas ir baigėsi dideliais praradimais okupantų pusei. Tad visiškai įmanoma, kad Givi likvidacija – tai ne tik pseudofiurerio baiminimasis jo paties paskatintų ir išerzintų kovotojų, kurie po galutinio Naujarusijos projekto kracho patrauks į Rusiją, bet ir paskutinis perspėjimas „DLR“ ir „LLR“ vadeivoms: jei neperlaušite situacijos, jūsų laukia toks pats galas.
Tačiau beišsikvepiančios „Naujarusijos“ situacijos taip lengvai perlaužti šie vadeivos, matomai, negali, kad ir kiek patrankų mėsos ir ginklų motina Rusija ten besiųstų – o ir tai dabartinės griūvančios ekonomikos sąlygomis daryti tampa vis sunkiau. Apskritai manau, kad nuotaikos „liaudies respublikose“ dabar vyrauja tokios, kad bet kokios represijos ir gąsdinimai ne užkirs kelią jų galutiniam žlugimui, o tik jį pagreitins.
Beje, dar vienas pavyzdys, ką išdarinėja „rusiškasis pasaulis“. Motorola ir Givi, kaip žinia, yra ne vieninteliai rusų „herojai“, išgarsėję ne sėkmingais kariniais žygiais, o kankinimais ir tyčiojimusi iš karo belaisvių. Štai vieną tokį budelį (kuris, vos prisijungęs prie „DLR“ kovotojų gretų Slavianske, suskubo kuo toliau atsitraukti nuo fronto linijos ir kuo arčiau atsidurti prie beginklių aukų, tad įsitaisė apsauginiu kankinimų kalėjime Donecke – tačiau nepaisant to pasiėmė sau patosišką pravardę „Krutoj“ („Kietasis“)) Ukrainos saugumo tarnyba sučiupo gyvą. Ar žinote, kaip tai įvyko? Jis pats atvyko į Ukrainos kontroliuojamą teritoriją, kad pateiktų pareiškimą ukrainietiškai pensijai gauti.
Tikra tiesa – tų žmonių supuvimui prilygsta tik jų kvailumas.
Tiesa, nors Givi likimą be manęs tiksliai prognozavo daugybė žmonių, galiu pasigirti ir asmenine sėkme. Ko gero, nėra didesnės laimės tyrėjui, nei ta, kurią jis patiria, kai jo atrastas dėsnis ne tik paaiškina visus žinomus faktus, bet ir leidžia nuspėti tuos, kurie jo atradimo metu dar buvo nežinomi. 2010-aisiais mano suformuluotas dėsnis „Viskas, ką Rusija nuoširdžiai palaiko, yra blogis, o viskas, prieš ką ji yra nuoširdžiai nusistačiusi, yra gėris“ iki šiol turėjo vos vieną išimtį – afganų talibus, su kuriais (priešingai nei, tarkim, su vokiečių naciais) Rusija, regis, niekada nesibičiuliavo. Tačiau dabar viskas stojo į savo vietas: generolas Johnas Nicholsonas, vadovaujantis tarptautinės koalicijos karinėms pajėgoms Afganistane, patvirtino, kad Rusija palaiko Talibaną.
O pasigardžiavimui – vaizdelis iš serijos „visa Rusija viename siužete“. Šis siužetas mus pasiekė iš Serovo miesto, pagarsėjusio tuo, kad vietos gyvenamojo namo laiptinėje išaugo dvimetrinis stalagmitas iš užšalusių fekalijų. Po to, kai šio „stebuklo“ nuotraukos ir filmuota medžiaga apkeliavo visą internetą, gyventojai jį nupjovė ir pabandė rituališkai(!) sudeginti ledo(!) luitą iš mėšlo ir purvo tiesiog po savo namo langais. Tačiau, deja, ritualas nepadėjo – kadangi kanalizacijos vamzdžio niekas taip ir nepakeitė ir nesutaisė, ir vėl auga naujas stalagmitas, it obeliskas „rusų pasaulio“ herojų garbei.
Ir ŠITAI save laiko aukščiau kitų ir veržiasi užkariauti svetimas teritorijas. Iš štai su ŠITAIS svajoja bendradarbiauti mūsų „trampai“ ir „štainmajeriai“. Beje, vienas toks tūlas Michaelas Flynnas, 2015 metų gruodį Maskvoje vykusiame propagandinio rusų televizijos kanalo „Russia Today“ jubiliejaus minėjime sėdėjęs Vladimiro Putino dešinėje (ir štai šis žmogus turėjo būti atsakingas už mūsų nacionalinį saugumą!), jau prisibendradarbiavo. Jis, drauge su Givi, eilinį kartą patvirtino dar vieną mano suformuluotą principą – visi, kas trokšta draugauti su Rusija ar jai tarnauti, anksčiau ar vėliau dėl to skaudžiai pasigailės.
Tai dar tik pradžia.
Jurijus Nesterenka
