Teatrologas, literatūrologas prof. Bronius Vaškelis dėstė Lafayette College (Easton, Pennsylvania), University of Illinois (Chicago), buvo Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) rektorius, Menų instituto Teatrologijos katedros įkūrėjas ir vedėjas. Nuo 1992-ųjų B. Vaškelis ir jo žmona Stasė užsiima filantropine veikla. Profesorius įsteigė savo vardo stipendiją jauniesiems meno ir humanitarinių mokslų tyrinėtojams. Jis apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordinu, jam įteikta Balio Sruogos premija.
Apie gyvenimą tarp Lietuvos ir Amerikos, 48 metus trukusį darbą su jaunimu, JAV išeivijos teatrą kalbamės su profesoriumi emeritu Broniumi Vaškeliu.
– Pradėkime nuo vaikystės.
– Gimiau Puodžių kaime, Užpalių valsčiuje, taigi, esu aukštaitis.
– Jūsų kelias už Atlanto buvo šiek tiek kitoks nei kitų JAV lietuvių. Pirmiausia vykote į Kanadą, tik vėliau – į JAV?
– 1944 metų vasarą, po kautynių Sedoje pasitraukėme į Vokietiją, Rytprūsius. Vėliau mūsų daliniui pavyko persikelti į Daniją. Pasibaigus karui, gyvenau Lubecke, mokiausi gimnazijoje, ją baigiau 1947 metais.
Tuo metu prasidėjo emigracija iš Vokietijos. Vieni važiavo į Angliją, kiti – į Australiją, o aš išvykau į Kanados miškus. Po 10 mėnesių persikėliau į Torontą, kur dirbau fabrikuose, statybose.
1954 metais pradėjau studijuoti University of Toronto. Ten apsigynęs bakalauro ir magistro laipsnius, nutariau tęsti mokslą doktorantūroje. Atvažiavau į Philadelphia. University of Pennsylvania Baltų-slavų skyriuje apsigyniau daktaro laipsnį ir dėsčiau rusų kalbą.
– Kodėl pasirinkote studijuoti slavistiką?
– Visada mėgau literatūrą. Bandžiau studijuoti psichologiją, tačiau man nepatiko. Maniau imtis vokiečių literatūros, bet gavau pasiūlymą studijuoti rusų kalbą ir literatūrą, JAV reikėjo šios srities specialistų, tad galėjau lengviau rasti darbą.
– Paskui keliai nuvedė į Lafayette College?
– Ten dirbau 21 metus. Buvau rusų literatūros docentas, 1975 metais man buvo suteiktas profesoriaus vardas, dirbau Užsienio kalbų fakulteto dekanu (1966–1981). Turėjau gerą darbą, tačiau mane visą laiką domino lietuvių literatūra.
– Ar išvykimas į Chicago buvo susijęs su tuo, kad University of Illinois at Chicago buvo įsteigta Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) Lituanistikos katedra?
– 1984 metais gavau pasiūlymą eiti PLB Lituanistikos katedros vedėjo pareigas. Nors ir žinojau, kad darbą reikės pradėti nuo nulio, apsisprendžiau važiuoti. Sudariau magistrantūros ir doktorantūros studijų programas. Dirbdamas universitete kaip laisvas klausytojas galėjau dalyvauti seminaruose, skirtuose režisūrai, vaidybai, postmodernistiniam teatrui. Dalyvavau JAV etninių teatrų ir baltų dramų projektuose bei konferencijose. Tačiau didžiausias džiaugsmas buvo tai, kad ten galėjau grįžti prie lietuvių literatūros. Visada buvau atsidavęs Lietuvai, o tuomet atsivėrė galimybės visas jėgas sutelkti lietuvybei ugdyti.
– Tačiau vėliau magistrantūros ir doktorantūros studijų programos katedroje buvo uždarytos.
– Tai skaudu. Galbūt dabar, kai galima važiuoti studijuoti į Lietuvą, sumažėjo studentų? Be to, steigiant katedrą nebuvo numatyta, kad Lietuva bus laisva. Buvo galvojama apie išeivijos jaunimą, stengtasi išmokyti jį kalbos, paruošti lietuvius mokytojus, spaudos darbuotojus, parengti juos moksliniam darbui išeivijoje.
– Didelė jūsų gyvenimo meilė yra Jurgis Baltrušaitis.
– J. Baltrušaitis – įdomi asmenybė. Jis buvo įsitraukęs į rusų literatūrinį bei kultūrinį gyvenimą, net lietuvių kalbą buvo primiršęs, tačiau grįžo tarnauti Lietuvai ir į lietuvių literatūrą. Jis gali būti pavyzdys panašaus likimo išeiviams.
– Kaip gimė meilė teatrui?
– Nagrinėdamas J. Baltrušaičio ryšius su rusų teatralais, sužinojau, kad jo draugas buvo Balys Sruoga. Pradėjau domėtis B. Sruogos dramomis ir lietuvių teatru. 1979 metų vasarą rinkau medžiagą apie išeivijos teatrą, užbaigiau studiją apie pirmąjį lietuvių išeivijos teatro dešimtmetį ,,JAV lietuvių teatro pradžia (1889–1899)“. Nuo to laiko domiuosi lietuvių išeivių teatrine veikla.
– Gyvenimo kelias vėl atvedė į Lietuvą?
– Nuo 1957 metų palaikiau ryšius su broliu, gyvenusiu Vilniuje, iš jo gaudavau naujausias knygas. 1965 metais tėvams grįžus iš tremties Sibire, lankiausi Vilniuje, bet į tėviškę nuvažiuoti neleido. Vėliau stažavausi Vilniaus universitete. 1989 metais atkūrus VDU, buvau išrinktas į universiteto Atkuriamąjį senatą, kasmet atvykdavau į posėdžius. 1992 metais atvykau į VDU vieniems metams kaip vizituojantis profesorius. Vieni metai virto 18 darbo metų.
Esu dėkingas likimui, kuris lėmė prisidėti prie VDU atkūrimo ir tolesnių jo darbų.
– VDU įkūrėte Teatrologijos katedrą?
– Lietuvoje nebuvo galimybių tęsti teatro studijų magistrantūroje ir doktorantūroje. 1996 metais įsteigėme magistrantūros, o po metų – doktorantūros studijas.
– Kadaise po viešnagės Lietuvoje rašėte: ,,Tokia atstumiančiai svetima tuštuma.“ Ar ta tuštuma išnyko?
– Tai 1992 metais užrašyti žodžiai, aplankius buvusios tėviškės laukus, kur tvyrojo niūri rudens prieblanda, tik retkarčiais suklykdavo koks paukštis.
Atvykėliui tuomet nelengva buvo ir Kaune. Dažnai nebūdavo karšto vandens, butas buvo šaltas. Parduotuvėse ir net restoranuose sunku buvo gauti geresnio maisto. Tačiau nenusiminiau, vaikščiojau po Kauną, Vilnių ir džiaugiausi, kad tai mano Lietuva, sava! Mėgstu JAV, bet tai – ne gimtasis kraštas.
– Leidykla ,,Versus aureus“ išleido jūsų knygos ,,Žvilgsnis iš atokiau“ III tomą. Apie ką ši knyga?
– Tai – straipsnių rinkiniai. Pirmas tomas (2004) skirtas literatūrai. Antrasis (2008) – JAV lietuviškojo teatro raidai. Kilo ir mintis parašyti 100 metų JAV išeivijos teatro apžvalgą.
– 2012 metais jūsų ir jūsų žmonos Stasės filantropinė veikla buvo įvertinta Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliu ,,Tarnaukite Lietuvai“.
– Mums su žmona teko paremti finansinius nepriteklius patyrusius studentus. Suteikiau finansinę paramą 2008-aisiais įsteigtam Broniaus Vaškelio literatūrinės komparatyvistikos centrui, padedančiam išleisti magistrantų ir doktorantų monografijas.
2011 metais įsteigiau tris stipendijas lietuvių literatūros, teatrologijos studentams. Gyvendamas Kaune įkūriau studentų valgyklą, kurioje sočias sriubas virė “Carito” darbuotojos. Mano žmona rinko aukas iš Floridos (St. Petersburg) lietuvių. Paaukotus pinigus vežėme lietuviams studentams šelpti. Iš viso Floridos lietuviai paaukojo apie 400 tūkst. dolerių. Iki šiol priklausome Floridos lietuvių bendruomenei, mano žmona tebesirūpina šalpa.
Kalbėjosi Laima Apanavičienė, „Draugo“ šeštadieninis priedas, 2013-ųjų sausis.
Broniaus Vaškelio asmeninio archyvo nuotraukos
