Vašingtone paviešinta ilgai laukta naujoji prezidento Joe Bideno administracijos nacionalinio saugumo strategija sukėlė diskusiją: joje Kinija įvardijama didesniu ilgalaikiu iššūkiu pasaulio tvarkai nei Rusija.
Dalis analitikų tokią nuostatą kritikuoja: esą kol Kinija pasaulio tvarką tik bando palenkti savo naudai, Rusija bando ją sulaužyti. Abejones kelia ir JAV gebėjimas ateityje skirti vienodus resursus ir Pekino, ir Maskvos atgrasymui. Vis dėlto Baltuosiuose rūmuose apsilankiusi Lietuvos vadovo patarėjų komanda teigia, kad Vašingtono ir Vilniaus požiūriai sutampa.
Prieš 75 metus, 1947-ųjų vasarą, Europos valstybės atsistatinėjo iš karo griuvėsių, o pusę Europos užgriuvo geležinė uždanga. Tai buvo lūžio taškas: formavosi nauja pokario pasaulio tvarka. Šiandien pasaulis vėl stovi prie lūžio taško.
Tokiu palyginimu Bideno nacionalinio saugumo patarėjas Jake`as Sullivanas Džordžtauno universitete Vašingtone pristatė ilgai lauktą Baltųjų rūmų nacionalinio saugumo strategiją – kiekvieno JAV prezidento administracijos svarbiausią užsienio politikos dokumentą.
„Esame lemiamo dešimtmečio pradžioje”, – sako pagrindinis Bideno užsienio politikos patarėjas Sullivanas.
Ilgalaikis iššūkis JAV – ne Rusija, o Kinija
Kinija naujojoje JAV nacionalinio saugumo strategijoje vadinama „vieninteliu konkurentu ir norinčiu pakeisti tarptautinę tvarką, ir vis labiau turinčiu ekonominę, diplomatinę, karinę ir technologinę jėgą tai padaryti“.
Tai skiriasi nuo Rusijos vertinimo. Apie Maskvą rašoma: „Vladimiro Putino karas ypač sumenkino Rusijos statusą prieš Kiniją ir kitas Azijos galias, tokias kaip Indija ir Japonija. Maskvos minkštoji galia ir diplomatinė įtaka sumenko, o jos bandymas energetiką paversti ginklu atsisuko prieš ją pačią.“
Toliau prognozuojama, kad „Rusijos konvencinės pajėgos susilpnės, o tai, ko gero, padidins Maskvos karinių planų priklausymą nuo atominių ginklų. Jungtinės Valstijos neleis nei Rusijai, nei jokiai kitai galiai pasiekti savo tikslų naudojant, ar grasinant panaudoti, atominius ginklus“.
Strategija pripažįsta, kad „šiuo metu Rusija kelia ūmų ir nuolatinį pavojų pasaulio taikai ir stabilumui“, tačiau ji pristatoma kaip silpstanti ir besileidžianti, o Kinija – kaip tebekylanti galia.
Apie „lemiamą dešimtmetį“ kalbantis Sullivanas jį apibūdina ne per konkurenciją su Rusija, o su Kinija. Rusija – ūmus ir trumpalaikis, Kinija – platus ir ilgalaikis iššūkis. Taip galima apibūdinti skirtį naujajame strateginiame dokumente.
Su tokiu Bideno administracijos vertinimu nesutinka „Brookings” instituto analitikas Michaelas O`Hanlonas. Instituto paviešintoje analizėje jis rašo: „Kinija nori palenkti dabartinę pasaulio tvarką savo norima kryptimi, bet kitaip nei Rusija, Kinija nesistengia jos sulaužyti, o tai yra svarbus skirtumas“. Ne Kinija, o Rusija šiuo metu žvangina branduoliniais ginklais, akcentuoja jis.
Riboti resursai – ir Maskvai, ir Pekinui
Analitinio centro „Atlantic Council” tyrėjas Andrew Peekas rašo: „Gyvename nebe 1918-aisiais, 1945-aisiais, ar net 2001-aisiais, o pasaulyje, kuriame Jungtinių Valstijų galia, geriausiu atveju, stagnuoja. Resursai nėra neriboti.“
Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui ir prasidedant Šaltajam, JAV karinis laivynas buvo didesnis už visas likusias pasaulio valstybes kartu sudėjus. Šiandien JAV karinis laivynas nebėra net didžiausias pasaulyje. Remiantis oficialiais JAV gynybos departamento duomenimis, JAV pralenkė didžiausią laivyną pasaulyje turinti Kinija. JAV jūrų pajėgos vis dar pranašesnės technologiškai, tačiau pasikeitęs kontekstas akivaizdus: JAV vis dar stipriausia, tačiau nebe tokia dominuojanti galia, kokia buvo prieš pusšimtį ar net dvidešimt metų.
Bideno strategija, anot Peeko, labiau primena praeitį, nei atspindi ateitį ir prasilenkia su šiandienos realybe. Jis pažymi prieštaravimą: „Kiekviena administracija turi ribotus dėmesio, pinigų ir prioritetų resursus“.
Lietuvos prezidento komanda: Rusijos grėsmės vertinimas sutampa
Kiek realus scenarijus, kad ilguoju laikotarpiu JAV negalės skirti vienodų resursų ir Rusijos, ir Kinijos atgrasymui, ir pagrindinį dėmesį nukreips į Pekiną?
Praėjusią savaitę Baltuosiuose Rūmuose su Sullivanu susitikęs Lietuvos vadovo Gitano Nausėdos vyriausiasis patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Kęstutis Budrys teigia, kad bene pirmą kartą JAV strategijoje Rusija įvardijama kaip tiesioginė grėsmė. Taigi pavojaus supratimas – bendras.
„Tai, ką reikia spręsti dabar, – tai sulaikyti ir suvaržyti Rusiją, konkuruoti daug platesniame spektre su Kinija”, – sako Budrys.
„Brookings” instituto analitikas Danielis Hamiltonas pabrėžia: naujoji strategija kalba apie Kinijos iššūkį ir Rusijos grėsmę nesumesdama jų į vieną krūvą, kaip ankstesnėse strategijose. Strategija, rašo jis, derina pasitikėjimą savimi ir blaivų požiūrį: dokumentas pripažįsta, kad JAV su naujais iššūkiais nesusitvarkys be sąjungininkų pagalbos.
Aljansai – lemiamo dešimtmečio raktas
Jungtinių Valstijų administracija tikina sieksianti sulipdyti „stipriausią įmanomą” tautų koaliciją, sieksiančią formuoti pasaulio tvarką (t.y. išlaikyti senąją, grįstą teritoriniu valstybių vientisumu ir kitomis JT Chartijos taisyklėmis). Jos tikslas – ne tik konkurencija su status quo pakeitimo ar net sulaužymo siekiančiomis galiomis, tokiomis kaip Kinija ir Rusija, bet ir bendradarbiavimas ties tarptautiniais iššūkiais, tokiais kaip klimato kaita.
Ši Baltųjų rūmų administracija, tiek, pavyzdžiui, dabartiniai Lietuvos valdantieji viešoje komunikacijoje dažnai pabrėžia demokratijų ir autokratijų konkurenciją dėl būsimos pasaulio tvarkos formavimo.
Vis dėlto tai nėra visiškai taiklus dabartinės pasaulio padėties apibūdinimas ir tai pripažįsta naujoji nacionalinio saugumo strategija. Pristatydamas strateginį dokumentą Bideno nacionalinio saugumo patarėjas Sullivanas akcentavo, kad nereikia skirstyti pasaulio į griežtus blokus ir pažymėjo, kad „Jungtinių Tautų Chartiją pasirašė ne tik pasaulio demokratijos“.
Sullivanas pripažįsta: „dirbsime su bet kuria tauta, pasiruošusia ginti Jungtinių Tautų chartijos vertybes.“
Kitaip tariant, dabartinė Jungtinių Valstijų vizija skiriasi nuo Šaltojo karo: vietoje laisvojo pasaulio kovos prieš komunistinį, arba demokratijų prieš autokratijas, Vašingtonas siūlo demokratijų partnerystę su beveik bet kokio tipo vyriausybėmis, jei šios įsipareigos išlaikyti nuo Antrojo pasaulinio karo galiojančią bendromis taisyklėmis grįstą pasaulio tvarką.
Praeities strateginės klaidos
Nacionalinio saugumo strategijos dokumentas taip pat kaip niekas kitas gali išduoti visišką JAV strateginių tikslų nesėkmę. Užtenka pasižiūrėti į ankstesniųjų Baltųjų rūmų šeimininkų viziją.
2010-aisiais prezidento Baracko Obamos administracijos nacionalinio saugumo strategijoje akcentuojamas glaudesnės partnerystės su Rusija siekis, Maskva vadinama į tarptautinę areną grįžusiu „stipriu balsu“. Santykių su Rusija pagrindas bus „abipusiai interesai ir abipusė pagarba“, prieš 12 metų svarbiausiame JAV strateginiame dokumente pranašavo B. Obamos komanda, praėjus vos dviem metams po Rusijos karo Sakartvele. Rusija, Kinija, Indija – šios trys valstybės traktuotos kaip panašios kylančios galios, su kuriomis ir reikia, ir galima produktyviai dirbti.
2015-aisiais, po Rusijos invazijos Rytų Ukrainoje ir Krymo aneksijos, antrosios Obamos kadencijos nacionalinio saugumo strategijoje tonas Rusijos atžvilgiu pasikeitė, tačiau žvelgiant retrospektyviai beveik nemažiau prasilenkė su realybe: „įvedėme griežtas sankcijas Rusijai (...), kad atgrasytume nuo agresijos ateityje.“
Šiandien akivaizdu – Obamos Vašingtono atgrasymo koncepcija nepasiteisino. Naujasis Bideno strateginis dokumentas pripažįsta, kad didžiųjų galių partnerystės viltis neišsipildė – grįžo jų konkurencija. Vis dėlto ir dabartinis dokumentas numato galimybę JAV ir Kinijai bendradarbiauti tokiais klausimais kaip klimato kaita. Ar galimybė bus išnaudota – parodys artimiausias dešimtmetis.
