Politikos mokslų daktaras, Oksfordo universiteto Šv. Antano koledžo mokslinis bendradarbis Vladimiras Pastuchovas BBC rusiškosios redakcijos tinklalapyje patalpino savo tinklaraščio įrašą pavadinimu „Revoliuciniai nuopelnai Kijeve neišlaikė laisvės ir atvirumo išbandymo“. Autorius rašo, kad Kijevo valdžia tikslingai vykdo skubaus kultūrinio Ukrainos atsiskyrimo nuo Rusijos politikos skatinimą.
To straipsnio aš nė nebūčiau paminėjusi, jei autoriaus keliama tema nebūtų tiesiogiai susijusi su tuo, ką šįkart norėčiau aptarti: reformomis Ukrainoje. Pavyzdžiui, šiuo metu Ukrainoje inicijuojama žemės reforma ir vėl rizikuoja likti tik projekto lygmenyje. Kas kartą, kai šalyje imama kalbėti apie būtinybę įvesti civilizuotas taisykles ir įstatymus, reglamentuojančius žemės apyvartą, iš karto pasigirsta didelės dalies žmonių raginimai pratęsti draudimą parduoti žemę. Šią „iniciatyvą iš apačios“ nusičiumpa Ukrainos politikai ir puola įtikinėti visuomenę, kad ukrainietiška žemė negali būti preke, nes ji yra „tautos nuosavybė“. O tai, kad tauta, kurios gerove taip „rūpinasi“ globėjiški politikai, pastaruosius 20 metų negali turimos žemės nei parduoti, nei užstatyti turimų hektarų bankui imant paskolą, kažkaip nutylima. Tam, kad suprastume, kas vyksta, reikia žinoti, kad ukrainiečių ūkininkams oficialiai priklauso buvusi kolūkių žemė, kurią privatizacijos laikotarpiu jie išsidalino. Ukrainiečiai yra tos žemės savininkai. Tačiau iš jų yra atimta teisė iš tiesų šiuo savo turtu disponuoti. Absurdas? Ne. Įstatymai.
O tai koks ryšys tarp „kultūrinio Ukrainos atsiskyrimo nuo Rusijos politikos“, apie kurį savo straipsnyje rašo Pastuchovas, ir Ukrainos žemės reformos, paklausite jūs. Ogi visiškai tiesioginis. Bet apie viską iš eilės.
Tiems, kas domisi šiuolaikinės Ukrainos reikalais, visai ne paslaptis, kad šalyje yra vykdoma pavėluota dekomunizacija. Aukščiausioji Rada priima įstatymus, skatinančius ukrainiečių kalbos vartojimą nacionalinėje televizijoje, draudžia rusiškas knygas, rusų estrados atlikėjų gastroles Ukrainoje ir uždarinėja rusiškus televizijos kanalus. Apie visa tai savo straipsnyje kaip tik ir rašo Vladimiras Pastuchovas. Tik štai reikalas yra tas, kad Ukrainoje draudžiamos knygos, filmai ir autoriai neturi nieko bendro su „rusofobija“. Puškino ir Dostojevskio darbai ir toliau sėkmingai pardavinėjami, kaip ir iki šiol. Apribojimai palietė tik tuos televizijos kanalus, kurie nuodija žiūrovus antiukrainietiška propaganda; knygas, kuriose autoriai šlovina Staliną; atlikėjai, kuriems yra įstatymiškai uždrausta įvažiuoti į Ukrainą, taip pat „nukentėjo“ ne už savo „rusišką kilmę“. Jie arba neteisėtai kirto Ukrainos sieną lankydamiesi okupuotose teritorijose, arba dalyvavo propagandinėse kampanijose, kurstančiose priešiškumą ukrainiečiams. Kas liečia draudimą šalyje lankytis kai kuriems rusų politikams, apie kurį savo straipsnyje kalba Pastuchovas, tai viskas čia labai paprasta. Pavyzdžiui, rusų filosofas, politologas, geopolitikos ekspertas Aleksandras Duginas. Po to, kai šis viešai pareiškė, kad „ukrainiečius reikia žudyti, žudyti ir dar kartą žudyti – aš jums tai sakau kaip ekspertas, kaip profesorius“, kaip, straipsnio autoriaus nuomone, tokiu atveju turėjo elgtis save gerbianti valstybė ir jos vyriausybė?
Ukraina atsiriboja ne nuo rusiškos kultūros, o nuo imperinio šovinistinio spaudimo, su kuriuo Rusija priešinasi ukrainiečių bandymams susigaudyti savo pačių istorijoje, stiprinti savo pačių kultūrą ar įgyti nacionalinį subjektyvumą.
Kultūrinė ekspansija šiandien įgijo ryškius komunistinių mitų skiepijimo bruožus. Ir ne tik. Aktyviai yra teisinamas stalinizmas, neigiami tokie tragiški Ukrainos istorijos momentai kaip Holodomoras (1932–1933 m. badas, viena didžiausių nacionalinių katastrofų Ukrainos istorijoje. Tarptautinė bendruomenė nesutaria, ar šis badas atitinka teisinį genocido apibrėžimą. 2008 m. kovo mėnesį Ukrainos parlamentas ir kai kurių kitų šalių vyriausybės Holodomorą pripažino genocidu.) ir masinės represijos prieš inteligentiją bei valstiečių naikinimas prievartinės kolektyvizacijos metu.
Įdomiausia tai, kad „rusų kultūros ir istorijos gynėjų“ nepasitenkinimą iššaukia išimtinai tik ukrainiečių autoriai. Kai apie Sovietų Sąjungos nusikaltimus rašo Vakarų istorikai, Rusija tyli. Savo knygoje „Kruvinoji žemė: Europa tarp Hitlerio ir Stalino“ amerikiečių istorikas, Jeilio universiteto profesorius Timothy Snyderis rašo, kad kolektyvizacijos metu Ukrainoje badu buvo numarinti trys milijonai žmonių. Jo teigimu, iš viso Lenkijos, Ukrainos, Baltarusijos, Baltijos šalių ir šiuolaikinės Rusijos vakarinės dalies teritorijoje per maždaug 12 metų „bendromis hitlerinio ir stalinistinio režimo pastangomis“ buvo išnaikinta 14 milijonų žmonių. „Ir nors tuo laikotarpiu Kruvinoji žemė tapo kovos lauku, visi šie žmonės tapo naikinimo politikos, o ne karinių veiksmų aukomis“, rašo Snyderis. „Tarp minėtųjų 14 milijonų nebuvo nė vieno karinėje tarnyboje esančio kareivio. Didžiausią dalį aukų sudarė moterys, vaikai, senoliai. Nė vienas iš jų nebuvo ginkluotas. Prieš mirtį dauguma buvo apiplėšti iki paskutinio siūlo, iš jų atimti net drabužiai.“
Niekam nė mintis nešauna Timothy Snyderiui priklijuoti rusofobo etiketės už tai, kad jis deda lygybės ženklą tarp Stalino ir Hitlerio. Tačiau kai tik Ukrainos istorikai pabando prabilti apie tai, kad komunistinio režimo nusikaltimai Ukrainoje niekuo nesiskyrė nuo hitlerininkų žiaurumo, jų adresu iškart pasipila Rusijos vyriausybei pavaldžių veikėjų ir ekspertų išpuoliai. Literatūra, šlovinančia stalinizmą, pasakojimais apie „vieningą sovietinę tautą, gyvenančią vienoje šalyje po raudona vėliava“, agresyvus komunistinio režimo nusikaltimų neigimas ir ypač kaltinimai Ukrainos „banderizacija“ ir „urviniu nacionalizmu“ – visa tai yra šiuolaikinės Rusijos naudojami įrankiai, siekiant užkirsti kelią ukrainiečiams iš tiesų suvokti visą tą siaubą, kurį jiems teko išgyventi būnant Sovietų Sąjungos sudėtyje. Suvokti ir padaryti išvadas.
Nėra nieko stebėtino, kad porevoliucinė Ukraina šiandien stengiasi atsiriboti nuo agresyvios sovietinės istorijos ir kultūros propagandos. Būtent šį procesą Vladimiras Pastuchovas vadina „oficialia rusofobijos politika“, kuri, jo nuomone, yra įrodymas, jog ukrainiečių revoliucija nukeliavo ne ta kryptimi.
O dabar grįžkime prie žemės rinkos. Nesunku pastebėti, kad lozungai apie „tautinę valstiečių žemę“ žodis į žodį atkartoja bolševikų šūkius, taip pateisinusius iš valstiečių atimamą jų nuosavą žemę kolektyvizacijos periodu. Kas labai keista, kad tokie lozungai sulaukia populiarumo ir palaikymo ukrainiečių visuomenėje. Daugybė šiandieninių valstiečių, turėdami nuosavybės teisę į savo žemę patvirtinančius dokumentus, tačiau negalėdami pilnai disponuoti savo turtu, nuoširdžiai palaiko politines jėgas, blokuojančias moratoriumo atšaukimą. Ar jums neatrodo, kad tai yra nonsensas? Šalyje, kurioje iš bado mirė milijonai dėl Stalino vykdomos žmonių naikinimo politikos, skirtos sunaikinti valstiečiuose savininkiškus instinktus, ir vėl kalbama apie „visuotinę ir bendrą valstiečių gerovę“. O visuomenė politikų svarstymus apie faktišką privačios žemės nuosavybės draudimą priima kaip natūralų, savaime suprantamą ir net sveikintiną dalyką.
Pabandykite įsivaizduoti situaciją, kad Izraelyje į valdžią nuolat ateitų politinės jėgos, propaguojančios eugeniką ir rasinį žydų tautos nepilnavertiškumą. Įsivaizduokite, kad savarankiškoje ir nepriklausomoje šalyje, išgyvenusioje imperinį genocidą, ilgus dešimtmečius veiktų politikai, vartojantys budelių retoriką. Tačiau kaip tik tai dabar Ukrainoje ir vyksta. Visuomenė ir jos svarbiausi veikėjai net nesuvokia, kad savo tautinės istorijos kontekste jie elgiasi šventvagiškai. Iš esmės, daugeliu atvejų, ukrainietiškos reformos nejuda iš vietos būtent dėl pasaulėžiūros dalykų.
Ukrainiečiai iki galo nepergyveno sovietinių traumų ir nepadarė išvadų iš praeities. Todėl jie iki šiol yra iš esmės antiukrainietiškų reikšmių ir prasmių aukomis. Tam, kad revoliucinė tautos energija pavirstų evoliucine transformacija – reformomis, nacionalinės kultūros atgimimu, bendraeuropietiškų vertybių laikymusi visuomenės ir valdžios lygiu – nuo sovietinės praeities kaip tik ir reikia „atsiriboti“.
Tas pats galioja ir kultūrai. Su nacionalisto etikete į kalėjimą iki gyvos galvos buvo pasodintas ukrainiečių poetas Vasilijus Stusas – ir tik todėl, kad jo kūryba smarkiai skyrėsi nuo „sovietinių standartų“. Už ukrainiečių kalbą ir ištikimybę ukrainietiškai kultūrai buvo be gailesčio ir kuo griežčiausiai baudžiama. Pakanka prisiminti grupę inteligentų, represuotų už tai, kad šventiniu laikotarpiu giedojo kalėdines giesmes. Kaip galima priešintis nacionalinės kalbos ir kultūros stiprinimui šalyje, kur dar taip neseniai už tai buvo galima netekti gyvybės?
Istorinis ir kultūrinis ukrainiečių subjektyvumas šiandien yra vienas iš pagrindinių faktorių, nulemiančių pokyčių paklausą visuomenėje. Mokėti mokesčius, būti atsakingu savininku, mažinti išlaidas valstybinio aparato išlaikymui ir didinti investicijas į bendros viešosios erdvės kūrimą – visa tai yra kolektyviniai sprendimai, kurie negali būti suformuoti, kol sovietmečio šmėklos nepakeis nacionalinė kultūrinė ir istorinė patirtis.
Ukrainoje vykstantys procesai tuo pat metu yra sudėtingi ir nuostabūs. Prieš mūsų akis vyksta pagreitinta evoliucija. Tai, ką išsivysčiusios šalys praėjo per šimtus metų, Ukrainoje formuojasi per kelis metus. Evoliucija yra keitimasis atsakant į aplinkos pokyčius. Ukrainoje Nuopelnų revoliucija virsta Nuopelnų evoliucija. Sovietinę pasaulėžiūrą keičia nacionalinė pasaulėžiūra. O kaip dėl laisvos privačios žemės rinkos? Ateis laikas ir tam.
Larisa Vološina,
Kijevas, Ukraina
