Nuostabiojoje Amerikoje nėra daug miestų, turinčių savo veidą. Daugumoje jų gatvės pavadintos prezidentų vardais arba paprasčiausiai sunumeruotos, ant kiekvieno kampo pamatysite tuos pačius bankus ir tas pačias parduotuves, gatvėse vaikšto vienodai apsirengę žmonės.
New Orleans, Louisiana (LA) arba NOLA, kaip savo miestą vadina karštai jį mylintys vietos gyventojai, iš šio būrio išsiskiria kaip aukso grynuolis pilkame smėlyje. NOLA - tai nuolatinė šventė, kurios devizas yra Laissez Les Bons Temps Rouler!, kas, išvertus iš prancūzų kalbos, maždaug reiškia „tegu karaliauja geri laikai“.
Gerus laikus čia žmonės sukuria patys, nes likimas ne visada šypsosi, o aplinkybės dažnai yra nepalankios. Naujojo Orleano istorijoje – geltonosios karštligės epidemijos, potvyniai ir tornadai, masiniai sukilimai ir riaušės, o ne taip seniai – ir uraganas Katrina...
Luizianą Jungtinėms Valstijoms 1803 metais pardavė Napoleonas (Louisiana Purchase), už gautus pinigus tikėjęsis padengti skolas ir praturtinti imperiją. Į sutartį buvo įtraukta 14 dabartinių valstijų žemės ir dvi Kanados provincijos. Iš esmės amerikiečiams buvo reikalingas tik turtingas uostamiestis Naujasis Orleanas, tačiau Napoleonui labai reikėjo pinigų, tad taip susiklosčius reikalams prezidentas Thomas Jeffersonas nusprendė įsigyti... maždaug trečdalį šiandieninės JAV.
Luizianos gyventojai smarkiai skyrėsi nuo anglosaksiškos ir europietiškos Naujosios Anglijos. Prie Meksikos įlankos, tarp aligatorių ir uodų turtingų pelkių gyveno kadžunai (cajun) – Kanados prancūzai, deportuoti 1755-1763 metais už atsisakymą nusilenkti Britanijos karūnai ir Anglijos bažnyčiai, bei kreolai – pirmųjų ispanų atvykėlių, afrikiečių vergų ir buvusių piratų, išeivių iš Vest Indijos salų, palikuonys.
Po „Luizianos įsigijimo“ į naujai nupirktą valstiją gyventi atsikėlę amerikiečiai tapo vietinių gyventojų pajuokos objektu. Dar ir šiandien išilgai Garden District gatvelių, įrėmintų šimtamečių ąžuolų samanotomis šakomis, galima išvysti dviejų tipų namus: kreoliškus ir amerikietiškus. Turtingi kreolai statė pagal ispaniškąją tradiciją: iš gatvės pusės beveik aklina siena, o viduje – vidiniai kiemai ir verandos su gėlynais, vaismedžiais ir paukščių narveliais. Amerikiečiai prieš namą įrengdavo erdvią žalią veją, apjuostą simboline balta tvorele. Jų namų įėjimas neretai būdavo kone pati prabangiausia būsto dalis – tegu aplinkiniai mato šių namų gyventojų gerbūvį!
Ekskursijos autobusu Hop-On Hop-Off City Tour, kurias siūlo turizmo centras City Sightseeing New Orleans, apima Garden District, French Quarter, Mardi Gras World (didžiausias pasaulyje paradinių platformų, kostiumų ir kaukių kasmetiniam karnavalui dirbtuves) ir net mirusiųjų miestą – miesto kapinių tinklą.
Pačios seniausios kapinės, tokios kaip Saint Louis Cemetery ir Lafayette Cemetery, atrodo kaip miestai su gatvėmis ir aikštėmis, puošniomis kriptomis ir mauzoliejais, tarp kurių auga palmės, guobos ir kiparisai. Miesto gyventojai savo mirusiuosius laidoti antžeminėse kriptose pradėjo po to, kai patvinusi Misisipės upė išplovė iš žemės karstus, palaidotus žemiau jūros lygio. Žmonės ėmė iš anksto rinktis savo „paskutinįjį sklypą“, įrengti jį visai šeimai ar organizacijai. Vienose iš kapinių yra kripta, kurioje palaidota visa ugniagesių brigada...
Autobusas pravažiuoja pro saulėje tviskančią paauksuotą miesto globėjos Žanos d’Ark statulą, pro Café du Monde, kur 24 valandas per parą galima gauti tradicinės kavos su cikorija ir cukraus pudra nuklotų tradicinių pyragaičių beignets, pro Frenchmen Street, kurioje per atviras barų duris sklinda džiazo garsai. Ačiū, baltaveidžiai broliai, už nuoširdžias pastangas atliekant kreolišką muziką, tačiau man asmeniškai labiau priimtina, kai ją atlieka tikri kreolai! Frenchmen Street muzikos galima klausyti visą naktį, parimus prie alaus Mississippi Mud butelio, o galima su kokteiliu Sazerac patogiai įsitaisyti raudoname aksominiame krėsle džiazo klube Irvin Mayfield’s Jazz Playhouse, esančiame Royal Sonesta Hotel patalpose, kur pasirodo geriausi iš geriausių.
Prancūzų kvartale dauguma namų, pastatytų prieš 200 metų, yra išpuošti metalinių kaltinių balkonų-terasų eile, juosiančią visą antrąjį aukštą. Pasislėpę medžių šešėlyje, karštomis ir drėgnomis vasaros dienomis jie buvo tikras išsigelbėjimas gerai išauklėtoms pietietėms.
Mūsų laikais pagrindinė Prancūzų kvartalo gatvė Bourbon Street yra pilna turistų, atvykusių į Naująjį Orleaną, kad pasimėgautų gerais laikais. Kokteilius čia parduoda išsinešimui, tad galima pravaikščioti visą naktį su burbono taure rankose.
Autobusas pravažiuoja pro saulėje tviskančią paauksuotą miesto globėjos Žanos d’Ark statulą, pro Café du Monde, kur 24 valandas per parą galima gauti tradicinės kavos su cikorija ir cukraus pudra nuklotų tradicinių pyragaičių beignets, pro Frenchmen Street, kurioje per atviras barų duris sklinda džiazo garsai.
Hotel Le Marais pavargusiam pakeleiviui garantuoja ramybę ir poilsį bei į kambario kainą įtrauktus pusryčius ir nemokamą kokteilį bare Vive!, apšviestame žibintų vaivorykšte. Vos už poros žingsnių nuo viešbučio yra pats seniausias restoranas Napoleon House Bar and Café, įsikūręs 1797 metais pastatytame name, anksčiau priklausiusiame miesto merui, kuris šį įsigijo specialiai imperatoriaus Napoleono sutikimui. Šiam planui koją pakišo „Luizianos įsigijimas“, tačiau Mayor Girod House yra National Historic Landmark, o neseniai antrasis pastato aukštas, puikiai išsilaikęs nuo mero bonapartininko laikų, atvėrė savo duris vestuvėms ir kitoms privačioms šventėms.
Aplink viešbutį netrūksta puikių restoranų. Salon by Sucre šefas Tariq Hanna kuria įdomias užkandėles, tokias kaip triskart kepta bulvė su juodaisiais ikrais, „mėgėjų dešra“, užkepta tešloje su garstyčiomis ir medumi, bei riebiosios ančių kepenėlės su pistacijomis ir figomis.
Restoranas Brennan’s yra įsikūręs name, pastatytame Edgaro Dega prosenelio. Pietų salėje karaliauja impresionizmo atmosfera, o iš virtuvės atkeliauja tradicinė sriuba iš vėžlio arba keptas karvelis.
Café Beignet net per pusryčius dainuoja džiazo atlikėja, akomponuojama pianisto. Galėčiau sėdėti čia visą dieną, nuo bandelių pūsdama cukraus pudrą ir panirusi į miglotas svajas apie gerus laikus...
Ema Krasov, Jurijaus Krasovo nuotr.
#NaujasisOrleanas
