Šame straipsnyje detaliau atskleisiu antrosios aštanga jogos pakopos – Nijamos – principus, kurie iš esmės pratęsia Jamos principus, tačiau gilesniame, individualesniame lygmenyje. Jeigu Jama pirmiausia reguliuoja žmogaus santykius su aplinka, tai Nijama nustato vidinius principus, kurie padės tolesniame kelyje į savo tikrąjį „aš“. Nijamos principų taip pat yra penki – žemiau juos ir pristatau.
Šauča – čia kalbama apie kūno, proto, žmogaus elgesio švarą. Astrologijoje švara yra viena iš giliausių Šukros, Veneros, principų. Kaip pamenate, Venera atsako už organizmo gyvybines galias ir mūsų gyvenimo resursus. Švara taip pat prisideda prie gebėjimo atskirti mus supančius dalykus, o taip pat ir mūsų pačių mintis. Be tikrosios švaros laikymosi jūs nesugebėsite aiškiai suprasti to, kas su jumis vyksta, ir neišvengiamai pasiduosite tamsumo, nežinojimo įtakai, o tai pripildys jūsų gyvenimą kančios, inercijos, tingumo, kvailumo ir depresijos apraiškų. Sniego baltumo Veneros spalva leidžia joje pamatyti bet kokius, nors ir mažiausius, trūkumus, taip ir žmogaus švara padeda jam atskirti visa tai, kas trukdo jo progresui ir vystymuisi.
Tapas. Pažodžiui išversti šio termino į mums įprastą kalbą neįmanoma. Tapas – tai žmogaus askezės jėga. Vedų ir jogos tradicijoje manoma, kad būtent tapas judina viską šiame pasaulyje. Nuo tapas prasidėjo pasaulio kūrėjo Brahmos askezė, su tapas pagalba didieji jogai ir šventieji atlieka savus stebuklus. Pagal savo prigimtį, ši energija yra artima ugniai, o ji įgyjama per stabilią nuolatinę askezę. Ją galima išvysti žmonėse. Mažo indo berniuko, užaugusio gatvėje, akyse galite išvysti daugiau jėgos nei pagyvenusio europiečio, visą gyvenimą praleidusio prabangoje. Askezė gali būti priverstinė, kaip mano ką tik pateiktame pavyzdyje, tačiau būna ir savanoriška. Be pastangų pasiekimai yra neįmanomi. Būtent savęs ribojimo keliu plečiasi mūsų komforto zona, sąmonė, ir yra įgaunama bet kokia jėga.
Bhagavadgytoje askezės yra net klasifikuojamos: kūno, proto ir kalbos askezė. Štai jas apibūdinančios citatos:
Kūno askezę sudaro Dievybių, brahmanų, dvasinio mokytojo ir nušvitusios sielos šlovinimas, o taip pat švara, paprastumas, celibatas ir neprievarta. (Bhagavadgyta 17.14)
Vartojimas tik tokios kalbos, kuri yra teisinga, maloni, pamatuota ir atnešanti pasitenkinimą, o taip pat reguliarus Vedų skaitymas yra vadinama kalbos askeze. (Bhagavadgyta 17.15)
Pasitenkinimas, paprastumas, atkaklumas, savitvarda ir sąmonės valymas yra žinomi kaip proto askezė. (Bhagavadgyta 17.16)
Bhagavadgytoje taip pat yra išskiriami ir skirtingi askezės lygmenys: nesavanaudiška askezė su tikėjimu į Dievą laikoma pačia palankiausia ir vadinama dorybės askeze. O štai jei žmogus siekia kokių nors asmeninių tikslų (pelno, šlovės, pripažinimo), tai askezė yra nenuolatinė ir yra vadinama aistromis paremta askeze. Jei susilaikymas per didelis, o askezės besilaikantis yra piktas ir priešiškas kitiems žmonėms, tai tokia askezė veda tik į destrukciją ir yra vadinama nežinojimo askeze.
Santoša – pasitenkinimas tuo, ką turi. Jei Jamoje mes kalbame apie nekaupimą, atsisakymą savintis svetimą turtą, siekį kontroliuoti savo aistrą išoriniams objektams, tai čia akcentas yra dedamas ant vidinių dalykų. Nepasiekę šios savybės ir nesilaikydami šio principo mes, galima sakyti, niekada nebūsime laimingi. Pasaulyje visada atsiras kažkas, ko mes neturime. Ir jei mes nuolat kreipsime savo dėmesį į tai, ko mums trūksta, tai būsime amžinai nelaimingi. Tokia jau yra proto prigimtis – jis visada nori daugiau. Bet kuris, einantis Tiesos ir asmeninio augimo keliu, privalo anksčiau ar vėliau nukreipti savo protą į vidų ir išmokti atrasti pasitenkinimą pirmiausia tuo ką turi, o paskui ir pačiu savimi. Šis principas taip pat nurodo individo santykio su dieviškumu augimą – juk pykti ant likimo ir būti nepatenkintu tuo, ką turi, iš esmės reiškia turėti pretenzijų Dievui. O turėti Jam pretenzijų ir drauge bandyti artėti prie jo – ar tai nekvepia šizofrenija?
Svadhyaja – savęs apmąstymas ir siekimas būti sąmoningu. Be knygų studijavimo, bendravimo su išmanančiais žmonėmis, savęs pačių ir savo savybių tyrinėjimo, mes negalime augti ir vystytis. Tačiau, deja, dauguma žmonių pabaigę mokslus nutraukia šį procesą. Mūsų nuobodulio ir rutinos, kuo skundžiasi daugybė žmonių, priežastis yra ta, kad jaunystėje mes nuolat atrasdavome pasaulį, sužinodavome vis kažką naujo, netikėto. Kaip tik dėl to pasaulis mums atrodė toks nuostabus ir didelis. Be nuolatinio mokymosi ir savo proto ribų plėtimo mes paprasčiausiai degraduojame. Neįmanoma stovėti vietoje ir likti ten, kur esi. Viskas šiame pasaulyje yra linkę į pražūtį ir nuopuolį – kaip tik todėl taip svarbu nuolat dėti pastangas į savo augimą ir vystymąsi. Šis principas taikomas ne tik jogoje, tačiau ir praktiškai visose gyvenimo srityse. Labai svarbu suprasti, kad svadhyaja būtinai reikalauja bendravimo su žmonėmis, kurie už mus yra pranašesni savo patirtimi, žiniomis ir charakterio savybėmis. Kaip tik iš tokių žmonių mes gauname įkvėpimo. Kalbant apie knygas ir Šventuosius Raštus, prisiminkite, kad tikrasis Žinojimas – tai žinių taikymas praktikoje, o perskaityta, bet gyvenime netaikoma informacija taip ir lieka jūsų sąžinės našta, pažeidžiančia aparigrachos (nekaupimo) principą. Bet kokia jums svarbi teorija, ypatingai religinė, privalo būti taikoma praktikoje. Tada įgytas žinojimas turi galimybę tapti gyvu žinojimu.
Išvara pranidhana. Tai jūsų draudimo polisas. Kaip pirmasis Jamos principas achimsa (neprievarta) saugo jus nuo nereikalingų klaidų, taip penktasis Nijamos principas daro tą patį. Tai atsidavimas Dieviškumui, visų savo nuopelnų pašventimas jam. Vertimas skamba maždaug taip: Išvara – Dievas, prani – gyvybinė energija, dhana – dovanojimas, aukojimas.
Kartais besimėgaudamas pro šalį bėgančiais vaizdais, keliautojas gali pamiršti apie galutinį kelionės tikslą. Dievo laikymas savo mintyse ir širdyje, savo darbo ir pasiekimų vaisių pašventimas Jam – tai visada grąžina jus į tikrąjį kelią. Natūralu, kad per savo gyvenimą pažeidinėsite visus Jamos ir Nijamos principus – tai neišvengiama, nes jūs juk ne šventasis. Tačiau nuolatinis troškimas augti ir nuoširdžios pastangos puoselėti ryšį su Dieviškumu apsaugos jus. Kiekvienas iš mūsų neišvengiamai ir kasdien nusideda. „Nuodėmė“, verčiant iš senovės graikų ir judėjų kalbų, reiškia nesėkmę, klaidą, prasikaltimą. Tai yra tai, kas veda jus tolyn nuo jūsų tikslo. Savo veiksmų rezultatų pašventimas Dievui yra karma jogos, skirtos vedusiems žmonėms, esmė. Jei šį principą suformuluoti visiškai paprastai, tai galima pasakyti taip: „tegu viskas, ką aš darau, bus žmonių ir mane supančio pasaulio gerovei, tegu kiekvienam mano veiksmui ir kiekvienai mano minčiai vadovauja Dievas“. Labiausiai žmogiškojo tobulėjimo kelyje pažengę jogai Dievui gali pašvęsti kiekvieną savo įkvėpimą ir iškvėpimą, kiekvieną savo mintį.
Išvara pranidhana leidžia praktikuojančiajam išsivaduoti iš savo egoizmo, o be jos jogos praktika mumyse gali pagimdyti didžiulius ir galingus demonus. Kai išsivaduoja iš egoizmo, žmogus yra pajėgus matyti Dieviškumą kiekviename šios Visatos atome ir būti nepaprastai laimingas.
Tegu Jamos ir Nijamos principai padeda jums jūsų gyvenime, tegu jūsų gyvenimas tampa aiškesnis jums patiems, sąmoningesnis ir laimingesnis. Mylėkite šį pasaulį ir save jame.
