Pastarosiomis savaitėmis garsiai vienas po kito nuskambėjo net keli teroristiniai aktai. Na, tiesą sakant, tas teroristinis karas, kurį Donbase prieš Ukrainą vykdo Rusija, apskritai nenutrūksta nė akimirkai, o nužudytų ir sužeistų ukrainiečių karių skaičius kasdien auga; tai vyksta net ir po eilinio susitarimo dėl „ugnies nutraukimo“ balandžio 1-ąją (na, kas galėtų pagalvoti, kad susitarimas nesuveiks, tiesa?), po kurio apšaudymai iš kovotojų pusės dar labiau suintensyvėjo. Lygiai taip pat, kaip nenutrūksta ir rusų okupantų teroras prieš Krymo totorius ir apskritai Ukrainos patriotus Kryme (ir tai ne tik „oficialūs“ represinių organų veiksmai – štai kovo pabaigoje buvo rasti dar dviejų anksčiau dingusių krymiečių – Mudesiro Isajevo ir Envero Avušo – kūnai). Deja, visi šie nusikaltimai jau seniai yra vertinami kaip eilinė kasdienybė ir nebepatenka į karščiausių naujienų gretas. Tačiau pastaruoju metu netrūksta ir tokių terorizmo apraiškų, kurios į tas gretas dar ir kaip patenka.
Teroristinis išpuolis Londono centre kovo 22 dieną. Amunicijos sandėlio Ukrainos Balaklijos mieste padegimas kovo 23 dieną (žuvo 78-erių metų moteris ir buvo sužeisti dar keturi asmenys; atskira kalba yra milžiniški ekonominiai nuostoliai, į kuriuos įeina ir tai, kad saugumo sumetimais teko evakuoti visą miestą). Tą pačią dieną pačiame Kijevo centre nušautas buvęs Rusijos Aukščiausios Dūmos narys, vėliau į Ukrainą pabėgęs ir Kremliaus kritiku tapęs Denisas Voronenkovas. Kovo 31 dieną Mariupolio centre nužudytas Ukrainos saugumo tarnybos kontržvalgybos pulkininkas Oleksandras Charaberiušas. Galiausiai, balandžio 3 dieną, Sankt Peterburgo metro nuaidėjo sprogimas.
Iš visų šių teroristinių išpuolių tik prie pirmojo neprisidėjo rusų specialiųjų tarnybų ranka. Tačiau ir iš šio išpuolio galima (ir reikia) išmokti vertingų pamokų.
Pirmiausia, teroristinis išpuolis taranuojant žmones automobiliu tampa nauja, ypač populiaria, tendencija tarp pavienių teroristų (taip vadinamų „vienišų vilkų“); peiliai taip pat naudojami ne pirmą kartą. Kitaip tariant, realybė dar kartą perduoda linkėjimus „ginklų kontrolės“ šalininkams, eilinį kartą įrodydama, kad šaunamųjų ginklų draudimai ir apribojimai nė kiek nesukliudo nusikaltėliams ir piktadariams, o tik jiems pasitarnauja.
Antra, nusikaltimą eilinį kartą padarė asmuo, jau anksčiau buvęs specialiųjų tarnybų akiratyje ir dukart sėdėjęs už užpuolimus, apsiginklavus peiliu – tačiau, kaip ir visais ankstesniais panašiais atvejais, buvo paskelbtas nekeliančiu grėsmės. Man jau apskritai nebeaišku, už ką gauna atlyginimus visos tos tarnybos ir agentūros – prancūzų, belgų, britų, ukrainiečių (šitaip pražiopsoti būsimą Voronenkovo žudiką, kuris, būdamas ieškomas teisėsaugos, sugebėjo sau ramiausiai įstoti į Nacionalinę gvardiją, iš kurios vėliau taip pat ramiai dezertyravo – na, čia jau reikia ypatingų sugebėjimų turėti!). Kaip toje bardo Michailo Ščerbakovo dainoje: „Mums prieš akis su niekuo nekontaktuodamas subjektas atlieka aktą, ir mes konstatuojame tą faktą, o toliau – ne mūsų reikalas!“
Trečia, Khalidas Masoodas visai nebuvo joks imigrantas iš Artimųjų Rytų, o tikras britas, kuris gimęs gavo vardą Adrianas Russellas Elmsas. Ne, aš nebandau sakyti, kad imigrantai iš musulmoniškojo pasaulio nekelia jokios grėsmės. Tiesiog reikia aiškiai suprasti tai, kad net visiškas migracijos uždraudimas problemos neišspręs. Nes problema yra ne kokios nors konkrečios šalies piliečiai (pilietybė, taip pat kaip ir tautybė ar odos spalva, su pasaulėžiūra apskritai neturi tiesioginio ryšio), o pati ideologija – islamas: agresyvus, nepakantus ir sėkmingai paplitęs tarptautiniu mastu, jau seniai Vakarams keliantis ne tiek išorinę, kiek vidinę grėsmę.
Dėl visų teroristinių išpuolių Ukrainoje kalta Rusija – tai yra visiškai akivaizdu, tegu ir dar kol kas oficialiai teisme neįrodyta. Ta prasme, teoriškai, žinoma, galima daryti prielaidą, kad atsakingi yra ateiviai, tačiau aš lažybų neičiau – net jei santykis būtų milijonas su vienu. Tačiau nepaisant viso to, ketvirtaisiais vykstančio karo metais, Ukraina su šalimi agresore vis dar išlaiko ne tik diplomatinius santykius (gerai, jau gerai, atsižvelgsime į visus ukrainiečių valdžios argumentus, kad tai neva padeda apsaugoti Rusijoje esančių Ukrainos piliečių interesus – nors, mano nuomone, tiems Ukrainos piliečiams priešo teritorijoje nėra ką veikti, o apsikeitimui belaisviais diplomatija nereikalinga), ne tik – nors ir kiek sumažinto masto – prekybinius ryšius (vėlgi, patikėsime aiškinimais, kad juos nutraukus Ukraina praras daugiau nei Rusija), bet ir bevizį režimą! Eilinį kartą pasikartosiu: nepaisant visos neteisėtos destrukcijos, kurią rusų diversantai vykdo Ukrainos teritorijoje, Ukrainos valdžia su didžiuliu užsispyrimu (tokiu, kuriam pagrįsti reikėtų kur kas svaresnių priežasčių, nei tos, kurias pateikia valdžia) atsisako atsakyti agresoriui tuo pačiu, nors turi pilną juridinę ir moralinę teisę atakuoti teisėtus taikinius (karinės ir dvigubos paskirties objektus) ir okupuotų Krymo ir Donbaso teritorijose, ir pačios Rusijos teritorijoje. Tačiau jau seniai aišku, kad jokios strategijos negalima tikėtis iš skystablauzdės Ukrainos valdžios, atsukančios agresoriui vieną skruostą po kito, kad tik pademonstruotų savo taikumą ir humanizmą Europos bailiams ir veidmainiams, pajėgiems tik „reikšti užuojautą“ ir „raginti abi puses“.
Kas labiausiai man užkliuvo Voronenkovo nužudyme, tai net ne pats demonstratyvus nusikaltimo įžūlumas (tame nematau nieko naujo; tai apskritai rusų skiriamasis bruožas), o tai, kad žudikas faktiškai ėmėsi savižudiško žygio. Vietoje klasikinės schemos, kai yra pasirenkama pakankamu atstumu nuo taikinio nutolusi slėptuvė, snaiperio šautuvas, optinis taikiklis ir iš anksto suplanuojamas atsitraukimo kelias, ar bent jau gangsteriškos schemos, kai taikinys apšaudomas iš pravažiuojančio automobilio, jis pasileido šaudyti į auką pistoletu iš arti, vidury baltos dienos, sostinės centre. Net jei jo nebūtų nušovęs apsaugos darbuotojas, šansų atsitraukti jam daug nebuvo. Visiškai tikėtina, kad buvo planuojama, jog blogiausiu atveju jį pašalins specialiai tam paskirtas „valytojas“, nes Rusija visai nėra suinteresuota, kad jos agentas gyvas pakliūtų Ukrainos saugumo tarnyboms į rankas. Savaime suprantama, kad rusams užverbuotas nusikaltėlis, Pavelas Paršovas tebuvo šiukšlė, vienkartinio panaudojimo daiktas, reikalingas tik tam, kad būtų galima panaudoti propagandinį lozungą „Voronenkovą nužudė ukrainiečių Kovos su terorizmu organizacijos narys“ – kaip tik todėl buvo labai svarbu, kad žudiko tapatybė būtų žinoma, o jo paties gyvybę paaukoti buvo planuojama nuo pat pradžių. Ar Paršovas buvo tiek kvailas, kad to nesuprastų, ar tiesiog su juo buvo pakankamai „padirbėta“, kad jis pasiryžtų „teisuolio mirčiai“ svarbesnių tikslų vardan? Vienaip ar kitaip, panašu, kad rusai perima savo ilgamečių sąjungininkų islamo teroristų taktiką naudoti žudikus-mirtininkus.
Ir, galiausiai, teroristinis išpuolis pačioje Rusijoje – savotiškas garsus pareiškimas visam pasauliui „mes ne teroristai, matote, mus irgi žudo“, kuris vienu metu pasitarnauja net keliems tikslams. Viena vertus tai eilinį kartą suteikia priežastį Vakarų idiotams „bendradarbiauti su Rusija, kovojant su IS“, o kita vertus, leidžia dar žiauriau slopinti vidinius neramumus šalyje. Protestai Rusijoje taip išgąsdino pseudofiurerį, kad jis nenustatytam laikui nukėlė savo kasmetinį propagandinį šou („tiesioginę liniją“ su taip vadinama tauta) ir tiesiogiai išsakė savo baimes ir ketinimus, sulyginęs menkus protestėlius prieš Dmitrijaus Medvedevo korupciją (ir tik tai!) su savo taip nekenčiamu Maidanu bei pagrasinęs, kad laukia „kruvini įvykiai“.
Žinoma, gali būti, kad išpuolį surengė NE FSB (ar SSO, ar dar kokia nors rusų agentūra – net nebežinau jau kuri tenai jėgos organizacija šiuo metu yra atsakinga terorizmą). Kai reguliariai žudai sirų vaikus (iki kovo pabaigos rusų žudikų aukomis tapo jau 5 013 taikių gyventojų, įskaitant 714 moterų ir 1 201 vaiką), anksčiau ar vėliau ateina „atsakas“. Tačiau ši versija vis tiek neatrodo labai tikėtina. Turint galvoje ne tik taip vadinamą Putino „kredito istoriją“, bet ir tai, kad pirminiuose rusų žiniasklaidos pranešimuose buvo skelbiama apie du sprogimus, nors sprogimas iš tiesų tebuvo vienas – antra, nesusprogusi bomba buvo rasta jau kur kas vėliau! Ir vėl, kaip rusams neretai nutinka, viskas įvyko kaip tame anekdote apie užuojautą, išreikštą dar iki „Challenger“ starto...
Vienaip ar kitaip, Rusija neturi kitos išeities, tik terorizmą, nes ji nepajėgi pasiūlyti pasauliui (o taip pat ir savo pačios žmonėms) nieko nors minimaliai teigiamo. Lygiai tas pats pasakytina ir apie radikalųjį islamą, kurį Rusija remia ir palaiko, tačiau kuris ir be jos įsikišimo išlieka didele grėsme. O tai reiškia, kad karas, kurį prieš civilizaciją vykdo šios dvi blogio jėgos, tik aštrės. Iki tol, kol Vakarų lyderiai neišmoks pripažinti realybės ir nepradės veikti taip, kaip to reikalauja situacija.
Jurijus Nesterenka
