Apskritai, čia su šiuo vokiečių ponu išeina panašiai kaip nepadoriame anekdote apie lokio išprievartautą medžiotoją, kuris vis lenda į olą pas tą patį lokį, neva, su tikslu atkeršyti, tačiau kiekvienas jo vizitas baigiasi eiliniu medžiotojo išprievartavimu. Galų gale lokys sušunka: „Žmogau, aš nesuprantu, tu medžiotojas ar [netradicinės seksualinės orientacijos atstovas]?“
Esminis skirtumas yra tas, kad anekdoto veikėjas iš tiesų norėjo lokiui atkeršyti, tik kad jam niekaip nepavyko, nes buvo nevykęs medžiotojas – todėl kiekvienas bandymas taip liūdnai ir baigdavosi. O štai Gabrielis iš tiesų yra tos netradicinės orientacijos atstovas (blogiausia to žodžio prasme), tik ir svajojantis atsiduoti lokiui, o ginklą su savimi pasiimantis tik dėl akių (ir dar turintis įžūlumo pamokslauti Jungtinėms Valstijoms, kaip mums reikia daryti spaudimą Ukrainai, kad ji, t.y., auka, būtų sukalbamesnė ir nesipriešintų prievartautojui).
Pagrindinis Vokietijos diplomatas Gabrielis, žinoma, yra totalus ir nepataisomas menkysta (būdamas privatus asmuo aš sau leidžiu nesilaikyti diplomatinio etiketo protokolų), blogesnis net už savo pirmtaką Walterį Steinmeierį (priminsiu, kad šis dabar eina Vokietijos prezidento pareigas, kas irgi yra reikšminga – tebūnie šis postas ir mažiau svarbus nei kanclerio).
Bet jei jis tik vienas toks tebūtų! Jei taip būtų, jo tenai jau seniai nebūtų likę – atsistatydintų iš visų postų jau po pirmojo savo prorusiško pareiškimo. Tačiau, deja – „netradicinė orientacija“ (vėlgi, blogąja, politine to žodžio prasme) šiuolaikinėje Europoje tapo visiškai normalia ir tradicine.
Ak, kaip jaudinosi visas tas europietiškas viešnamis, laukdamas naujojo amerikiečių įstatymo, griežtinančio sankcijas Rusijai! Europos komisijos pirmininkas Jeanas Claude’as Junckeris paragino „nedelsiant imtis priemonių“ ir „per ateinančias kelias dienas pareikalauti iš Jungtinių Valstijų administracijos viešo arba oficialaus dokumentuoto patvirtinimo, kad ji neskirs naujų sankcijų taip, kad būtų pakenkta Europos Sąjungos interesams“.
Į Ameriką buvo tučtuojau pasiųstas diplomatų desantas, kurio užduotis buvo įtikinti JAV valdžią švelninti įstatymo projektą. Kaip patvirtino Europos komisijos atstovas žiniasklaidai Margaritis Schinasas, buvo išnaudoti „visi diplomatiniai kanalai“. Anksčiau panašiai pasisakė Angela Merkel ir visa eilė kitų Europos politikų.
Aš kažkaip neatsimenu, ar Europos Sąjunga demonstravo tokią audringą reakciją į pačią šių sankcijų priežastį, t.y. besitęsiančią Rusijos agresiją prieš Ukrainą ir nuolat rusų okupantų pažeidžiamas net ir tas nieko vertas Minsko susitarimų sąlygas, kurių svarbą nuolatos pabrėžia visi be išimties Europos politikai?
Kokia to sujudimo ir triukšmo priežastis? Reikalas paprastas: iškilo grėsmė 8 naftos ir gamtinių dujų tiekimo projektams, kuriuose Europos kompanijos bendradarbiauja su pagrindine šiuolaikinio pasaulio agresore, visų tarptautinės teisės ir žmogaus teisių normų pažeidėja, savo pačios pažadų laužytoja, šiuolaikine Hitlerio pasekėja, pagrindine Vakarų pasaulio ir visų jo, neva, pamatinių vertybių prieše, pagrindine viso svarbiausio šio pasaulio blogio – nuo tradicinio iki kibernetinio terorizmo, nuo ultradešiniųjų iki ultrakairiųjų, nuo Kim Jong-uno iki Roberto Mugabe, nuo Basharo Assado iki „Talibano“ – globėja Rusija. Ir iš tiesų, kaip nebendradarbiauto su tokia nuostabia šalimi (anksčiau ar vėliau išduodančia visus savo partnerius)? Kaip nepasirūpinti, kad jai nebūtų smogtas ekonominis smūgis į pačią skaudžiausią vietą (apie tai, kad būtų imamasi stabdyti Rusijos savivalę ginklu, aš jau net nekalbu – Europos lyderiūkščiai tam per bailūs ir per menki)?
Tiesa, dėl „Siemens“ Europai teko savas sankcijas įvesti. Prieš keturis fizinius ir kelis juridinius asmenis. Ir tai tik dėl to, kad skandalas tapo viešu – kitaip „Siemens“ reikalas būtų tyliai paslėptas. Kaip kitame anekdote: atneša prostitutė padėti į banką pinigų, o darbuotojas jai sako, kad banknotai padirbti. „Koks siaubas! – sušunka ji. – Mane išprievartavo!“
Žinoma, „ekonominiai Europos kompanijų interesai neturi nukentėti“. Kautis su pasaulinio masto blogiu reikia, tačiau tai daryti reikia taip, kad neprarastum nei vieno euro. Pamintos tarptautinės teisės normos ir užimtos svetimos teritorijos? 11 tūkstančių nužudytų ukrainiečių? (Į šį skaičių patenka ir prorusiškų pažiūrų kolaborantai, tačiau ir už jų žūtis kalta yra karą pradėjusi Rusija.) Dzin! Trys šimtai aukų numuštame „Boinge“? Labiausiai nuo šio rusų skerdikų nusikaltimo nukentėję Nyderlandai labiausiai iš visų Europos Sąjungos šalių priešinasi Ukrainos eurointegracijai! (Nyderlandai nuo seno garsėja kaip tikras prostitucijos ir narkomanijos rojus; hm, pasirodo, tarp lytinės ir politinės prostitucijos vis dėlto yra kažkokia koreliacija.) Milijonai pabėgėlių? Nusispjaut, svarbu ne į Europos Sąjungos šalis bėgtų!
Pabandykite įsivaizduoti, kad kažkada 1940-aisiais, dar neokupuotos Europos dalies politiniai lyderiai pareiškia: mes, be abejo, smerkiame Lenkijos ir kitų šalių okupaciją, dėl to tikrai reikia kažką daryti (pavyzdžiui, dar kartą paraginti Vokietiją laikytis 1938 m. Miuncheno susitarimo nuostatų) – tačiau tai daryti reikia taip, kad nenukentėtų mūsų prekybiniai ryšiais su Vokietija! Todėl mes ne tik nemažinsime dabartinės pasiūlos, bet ir ieškosime naujų bendradarbiavimo ir tiekimo būdų, apeidami regionus, kuriuose vyksta kariniai veiksmai, kad Vokietijai būtų patogiau! („NordStream-2“ apeinant Ukrainą.)
Be abejo, nėra lengva nutraukti jau egzistuojančius ekonominius santykius, tačiau karo metu tai padaryti tenka, kartais – vos per vieną dieną. O Europa jau turėjo ne vieną dieną ir ne dvi. Tiesioginė Rusijos agresija prieš Ukrainą vyksta jau ilgiau nei trejus metus (o ekonominiai „gamtinių dujų karai“ reguliariai vyko ir dar iki tol) – laiko rasti ir suorganizuoti alternatyvius būdus į Europą tiekti angliavandenilius buvo daugiau nei pakankamai. Apskritai, kokių protinių sutrikimų reikia turėti, kad ne tik nenutrauktum ekonominių ryšių, bet dar labiau naujais projektais stiprintum Europos priklausomybę nuo Rusijos ir, svarbiausia, vadintum tai „Europos energetinio saugumo gynimu ir apsauga“? Apsauga nuo ko? Nuo Jungtinių Valstijų, siūlančių patikimą alternatyvą?
O jei rytoj rusų karinės pajėgos įsiverš jau į Vakarų Europą, Rusijai pareiškus, kad Vokietijos Demokratinė Respublika neteisėtai susijungė su Vokietijos Federacine Respublika? (Nesijuokite, apie tai Rusijos „parlamente“ jau yra kalbėta.) Ką tada šnekės visokie „junkeriai“ su „gabrieliais“? „Nedrįskite skelbti naujų sankcijų Rusijai“? Labai abejoju. Greičiau (eilinį kartą) girdėtume „Amerika, gelbėk!“ Tereikia prisiminti, kaip primygtinai visi reikalavo, kad Trumpas patvirtintų savo pasiryžimą laikytis 5-ojo NATO chartijos punkto.
Pats reikalavimas, suprantama, yra teisingas, tačiau iš kieno lūpų jis skambėjo? Iš tų, kurie savais pinigais padeda agresorei ne tik nesužlugti (kiek laiko išgyventų Blogio imperija užsukus visus gamtinių dujų ir naftos vamzdžių čiaupus?), bet ir didinti galią tolimesniam karui. Iš tų, kas verčiau naftą ir gamtines dujas pirks iš Rusijos ir trukdys Amerikai su ja kovoti, bet kai reikės gintis, tai pagalbos ir užtarimo bėgs pas tą pačią Ameriką! Pasakykit jūs man, ar ne tikrų tikriausias nepadorus anekdotas?
O tuo metu JAV Gynybos departamento Jungtinio vadų komiteto pirmininkas Generolas Josephas Dunfordas pavadino Rusiją „pačia didžiausia grėsme“, o specialusis JAV Valstybės departamento atstovas Ukrainos klausimais Kurtas Volkeris praktiškai tais pačiais žodžiais kaip ir aš pareiškė, kad jei sankcijos nėra pakankamai efektyvios ir neduoda trokštamų rezultatų, jas reikia griežtinti, o ne atšaukti. Visos viltys tik į tokius žmones.
Jurijus Nesterenka
