Pašnekovas – prof. Petras Stirbys (73 metų), anksčiau dirbo kardiochirurgu LSMUL Kauno klinikose, prieš tai vadovavo širdies elektrostimuliacijos klinikai, pora metų dirbo prorektoriumi klinikiniam darbui. Niujorko mokslų akademijos narys, daugiau nei 300 publikacijų autorius ar bendraautorius, išoperavęs virš 12 tūkstančių ligonių, kuriems implantavo stimuliatorius ir kardioverterius-defibriliatorius. Profesinis gyvenimas buvo pašvęstas išimtinai širdies elektrinei stimuliacijai. Prieš 4 metus atleistas iš darbo motyvuojant, jog reikia užleisti vietą jauniems, o faktiškai – panaikinus kardiochirurgo etatą. Apie atleidimo aplinkybes išdrįso prabilti tik po Šiaulių medikės rezonansinio poelgio ir prieš tai praėjęs „kryžiaus kelius“ paisant medicininės etikos. Sudėtingas peripetijas, patirtas dirbant klinikų kardiologiniame padalinyje, pradžioje mėgino aiškintis korektiškai: saugodamas klinikų prestižą ir, norėdamas objektyvizuoti aplinkybes, siekė pakartotino tyrimo, tačiau nesėkmingai. Taip pat nepavyko gauti ir SAM (sveikatos apsaugos ministerijos) dėmesio, tikintis, kad žinybos rėmuose aiškinimasis bus konfidencialus, saugantis visos sistemos – ne tik prestižinių klinikų, bet ir jų vadovaujančių pareigūnų renome. Tikisi, jog asmeninės (ir ne tik) problemos pristatymas padės nutraukti šydą nuo ydingos tikrovės. Pabrėžė, kad interviu, kaip publicistinis žanras, yra demokratiškiausias ir labiausiai priimtinas, nes tai vienintelis tikras ir objektyvus, leidžiantis pašnekovui nevaržomai išsakyti mintis, o interpretacinius vertinimus pateikti savu, tegul ir subjektyviu rakursu.
– Taigi, nuo ko pradedame interviu?
– Gal nuo šviesesnio, nors istoriškai tolimesnio laikotarpio. Negaliu pamiršti to etapo kai dirbau kardiochirurginėje aplinkoje. Ištisus 20 metų, galima sakyti, mėgavausi itin draugiška ir šilta aplinka. Tai itin produktyvus periodas, tuomet parašiau dvi disertacijas. Kai niekas nežemina ir niekas nežeminamas galima nuversti kalnus. Bet koks administracinis presingas, kaip žinia, žmogiškuosius išteklius menkina, kelia nepasitenkinimą ir antagonizmą, darbe kelia sumaištį, įtampas ir netikrumą. Prisiminimai iš to laikmečio kelia nuotaiką ir verčia lyginti tuometę patirtį su ta slogia terpe, kurioje atsidurta 1992 metais, kai patekau į kardiologijos kliniką.
– Kuo ypatinga ta nauja aplinka?
– Ji nevienareikšmė, yra įvairių aspektų. Patologiniai viršininkų santykiai su kai kuriais pavaldiniais būdingi ne tik kardiologiniam padaliniui. Klinikos išsiskiria tuo, kad polinkį į tokius santykius turi akademiniais titulais apsišarvavę, t.y. stambaus kalibro ir įvairaus rango vadovai. Nesena Šiaulių drama įpareigoja išvesti paraleles su elgsena, kuri mūsų akivaizdoje įsišaknija vis giliau, ir greit pamatysime, kad mes tokie pat bejėgiai kaip ir kovoje su Sosnovskio barščiais. Teoriniai samprotavimai apie mobingą, jo apibrėžimus, paplitimą jau turi liautis, nes faktologijos išties pakanka, reikia veiksmo. Dabar turime progą tam fenomenui suduoti ryžtingą smūgį. Tai pats palankiausias momentas. Net viršūnėse, atrodo, atsirado valia nebetoleruoti tokių apraiškų.
– Kaip Jūs reagavote į Šiaulių įvykius?
– Tai vienas iš kulminacinių, ilgai brandinamų dramos momentų, kurie supurto Lietuvą, visuomenė suklūsta. Pratrūkęs antihumaniškumo pūlinys išsiveržė su turbo jėga, kuri turėtų išprovokuoti pokyčius. Jeigu ankstesnės sudėties SAM į mobinginius signalus žiūrėjo kaip į egzotinio pobūdžio reikalus, palikdami ligoninių kolektyvus viršininkų savivalei, dabartinis ministras A. Dulkys, atrodo, linkęs ieškoti išeities, žada atsistoti niekinimą patiriančių pusėje. To reikia nors ir bus nelengva, nes turime reikalą su klaniniais ar pusiau mafijiniais dariniais. Kai kas prieštarautų, sakydami, kad ten kur mafija, ten ir mirtys, o be šių požymių, atseit, mafijos nėra. Aukšto ir vidutinio rango bendraminčiai, veikdami išvien, vis tik retkarčiais irgi nužudo. Sakysite, negali būti, kaip, kokiu būdu? Ogi, savižudybės būdu. Tie, kurie valosi savo purvinus batus į auką, po kurio laiko pamato, kad anas vos kvėpsi arba jau iš vis nebe. Nelaimėlis nurašomas į nuostolius be likutinės vertės. Viskas labai rimta, tereikia pasistengti suprasti ką sako mums kolegos, pasitraukę iš šio gyvenimo.
– Pakomentuokite tas niūrias sąsajas su amžiams išėjusios kolegės drastišku poelgiu.
– Sugretinkime incidentus. R. Kalanta savo šiurpia akcija siekė nacionalinio masto tikslų – sukrėsti imperinę sistemą, negailestingai eksploatavusią mūsų tautą. Šiaulių gydytojos poelgis suponavo ką kita – ji ilgai ir atvirai, nesislapstydama, kovojo su lokalia represine mašina, bet pralaimėjusi, pasitraukė amžiams. Mums lieka suprasti ir įsisąmoninti kokią žinutę paliko išeidama. Manyčiau, kad tai kvietimas demaskuoti sistemą, įvardyti blogio mechanizmą ir jį radikaliai sunaikinti. Gija, siejanti du sugretintus įvykius – tai beviltiškumas. Dažnai susimąstau ar SAM kaip tokia, yra pajėgi esminiai pakeisti kursą taip, kad mobingui neliktų vietos. Labai abejoju. Net ir ryžtingas ministras gali daug, bet ne viską.
– Kaip veikia psichologinė prievarta, nukreipta į pavaldinį, darbuotoją, kolegą?
– Apie tai yra rašoma daug, sunku tuo klausimu pasakyti ką nors nauja. Mobingas – ne lietuviškos kilmės žodis, kas rodo, jog reiškinys globalus. Lietuvoje nuo seno girdimi atitikmenys, nekeliantys jokių abejonių apie ką kalbama: „užsėdo“, „uždėjo leteną“, „griežia dantį“ viršininkas, „išėdė“ iš darbo ir pan. Šiaip jau, daugiau ar mažiau yra aiškus mechanizmas, traiškantis medikų likimus, tereikia entuziazmo rasti priešnuodį ir jį pritaikyti institucijose. Pažįstant blogį iš vidaus galima jį išgyvendinti. Kovai reikalinga parengti netoleravimo doktriną ir strategiją, kuri turėtų du polius – viešą ir neviešą. Toje kovoje, galbūt, neturėtų rastis vietos ministerijai, kuri pati tampa korektyvos objektu. Tik išorinės struktūros galėtų įveikti blogį. Kaip kurti strategiją įsivaizduoju, betgi kokiais metodais ją įgyvendinti, reikia įdėti daug darbo.
– Kokie pirmieji žingsniai, nuo ko pradėti koreguoti ydingą realybę?
– Pirmiausia, reikėtų nušalinti gydymo įstaigų (kuriose esama mobingo apraiškų) aukščiausios ir vidurinės grandies veikėjus. Jiems pasakant ačiū, dirbote gerai, bet atsiras, kurie dirbs geriau. Jų vietoje paskirti naujus „kadrus“, tačiau jau turint po ranka naujos kovos su mobingu strategiją, priešingu atveju, naujai paskirtieji pradės ir tęs savo pirmtakų savivalės politiką ir tradicijas, kurios yra nesunkiai nuskenuojamos.
– Ką galėtumėte pasakyti apie savo asmeninę skaudžią patirtį?
– Tai būtų ilgas pasakojimas, nes mobingas yra procesas, o ne vienkartinis nuomonių nesutapimas, ar viršininko momentinis nesusitvardymas. Patekus į kardiologinę polikliniką (1992 metais), mano viršininkais tapę prof. R. Žaliūnas ir doc. A. Puodžiukynas ėmėsi destrukcinių veiksmų mano asmens atžvilgiu kas virto ištisa epopėja. Beje, jau pirmomis vadovavimo dienomis naujas vadas, nustūmė į šoną kardiochirugines kvalifikacijas turintį asmenį ir tuoj pat „užšoko“ ant rimtos komplikacijos. Operuodamas žinomą gydytoją R. B., susilaukė gyvybei pavojingos situacijos, elektrodu buvo pradurtas širdies skilvelis. Ligonė papildomos intervencijos dėka buvo išgelbėta. Tai mažai ką pasakantis epizodas, tačiau parodantis didžiulį entuziazmą veikti, nesiskaitant su priemonėmis.
– O detaliau? Kaip charakterizuotumėte darbinių santykių atmosferą, jų dinamiką?
– Turiu skaudžią patirtį – mobingavo du iškilieji, du dešimtmečius sudarę brutalų tandemą, susidorojant su nefavoritais. Tai mano viršininkėliai... Įsidėmėkime jų vardus. Nenurodau jų akademinių vardų. Turiu pakankamai medžiagos, kad pagrįsti faktines aplinkybes bei panieką kenkėjams. Po atleidimo mėginau ieškoti teisybės (deja, institucijos, o vėliau ir tos pat žinybos ribose), gavau atsakymą, kad jau sukako senaties terminas. Nužmogėjimui kaip ir karo nusikaltimams senaties nėra. Tai istorija, kuomet pasitelkiama ligonė ir ji tampa įrankiu mobingui; ji netgi bereikalingai reoperuojama! Beje, informavau tuometę SAM (ministro A. Verygos laikais); atsakymas formalus, niekinis, palinkėta man sėkmės. Savivalė ir toliau klestės, jeigu „herojai“ nebus tinkamai įvertinti. Kasdienė įtampa (niekinimas, ignoravimas, raštiškas skundimas nebūtais dalykais, etc.) padarė savo...Vienas terorizavusių – Prezidento asmeninis kardiologas. Prie akcijų prisidėjo ir tuometis klinikų bosas J.Pundzius. Skundui nepasitvirtinus, skundikams nė plaukas nenukrito. Tai klasikinis klanas... Nepatikėsite, vienas ir tas pats asmuo inicijuodavo skundus ir... tapo savo skundo tyrėju. Unikalu. Tituluota vyrija skundą pralošė. Ir ką? Ogi nieko.
– Išpuolių, rodos, būta kelių, tačiau Jus labiausiai sujaudino pacientės panaudojimas dirbtinam incidentui?
– Mano operuota pacientė D.G., kuriai implantavau stimuliatorių, ramiai leido dienas Viršužiglio reabilitacinėje klinikoje. Skundo iniciatorius, imitavęs aliarmą, kad dėl tariamo elektrodo dislokavimo širdyje, būtina ligonę peroperuoti. Ją skubiai iškviečia, operuoja be reikalo pakartotinai, o aš rektoriaus raštu apkaltinamas sunkiais nusikaltimais, atseit, nuslėpiau pooperacinę komplikaciją ir nesuteikiau medicininės pagalbos. Streso be galo daug, laiko mažai – mano raštiškam pasiaiškinimui duodama tik pora savaitgalinių dienų, įvykiai kažkodėl skubinami. Viską gelbsti iš Viršužiglio reabilitacinės ligoninės gauta elektrokardiograma, iliustravusi efektyvią pooperacinę širdies stimuliaciją (išvykstant iš klinikų aparatą buvau perprogramavęs į taip vadinamą VDD režimą: skilveliai buvo sinchroniškai stimuliuojami su prieširdiniu signalu). Bet farsui duodama eiga. Skundo nagrinėjimas priminė komediją, mat jame kaip skundo komisijos narys buvo ir skundo iniciatorius A. Puodžiukynas ir kuris posėdžio metu dviem komisijos narėms aiškino kas tai yra širdies stimuliacija. Joms rodė atsineštus aparatukus bei elektrodus, instruktavo kaip jie implantuojami. Žodžiu, „profesionalaus“ tyrimo metu komisijos narės mėgino suprasti ką jos tiria. Skundikai „bylą“ pralaimėjo, bet vaidino laimėtojus. Ilgai komisijos pirmininkas H. Čeida atsisakinėjo man duoti tyrimo išvadas, siuntinėjo į kanceliariją, o pastaroji – vėl pas pirmininką (ir šitaip keletą kartų), kuris vis klausinėjo kam man reikalingos išvados. Baigtis tokia: nėra nei nuslėpimo, nei kaltų. Skundikai liko „švarūs“, tyrais veidais, be pasekmių. Tyrimo išvadas patvirtino tuometis Gen. Direktorius J. Pundzius, tuo prisidėdamas prie skundikų nekaltumo prezumpcijos ir tuo save pozicionuodamas išpuolio organizatorių pusėje. Mano išvada paprasta – surežisuota apkalta turėjo tikslą susidoroti su pavaldiniu. Skundą kvalifikuoju kaip grupinį, iš anksto suplanuotą kriminalinį įvykį, pasinaudojant administracinėmis galiomis. Ta grupė turi konkrečius vardus: R. Žaliūnas, A. Puodžiukynas, H. Čeida ir J. Pundzius. O aferos sumanytojai, nebegalėdami prisikabinti prie tariamai nuslėptos komplikacijos ir, patekę į keblią padėtį, bandė suktis iš padėties, išsaugoti reputaciją, mėgino kaip nors suformuluoti skundo tyrimo išvadas, kurios gavosi blankios, nieko vertos. Pasimatė kaip gerai organizuoti vyrai išsigąsta paprašyto pakartotino, nešališko incidento tyrimo.
– Ar Jūsų praktikoje pasitaikė analogiškų klinikinių atvejų?
– Buvo, net keletas. Vienas jų – absoliučiai identiškas. Paminėtinas ligonės A.Š. atvejis (ambulator. reg. Nr. ES-13923). Šią ligonę operavo čia minimas aritmijų sektoriaus vadas – tas pats, kuris apkaltino mane komplikacijos nuslėpimu. Šios ligonės stimuliatorių man teko tikrinti poliklinikoje ir radau, kad prieširdžiai, dėl esamos elektrodo mikrodislokacijos, nedetektuoja prieširdinio signalo. Padidinus jautrumą ir perprogramavus į jau minėtą VDD režimą, stimuliacija normalizuota. Nemačiau būtinumo rašyti skundo ar ligonę peroperuoti. Tokie sutrikimai pašalinami be chirurginės intervencijos. Įdomu, kuo man būtų baigęsi, jei būčiau apkaltinęs A. Puodžiukyną (pakartojęs jo scenarijų pritaikytą man) pooperacinės komplikacijos nuslėpimu? Akivaizdu, jog šis asmuo mano operuotai ligonei pritaikė hiperdiagnostiką ir hipergydymą, o savo operuotai pacientei A.Š. – neutralumą. Tai chameleoniški, dvigubi standartai. Atvejai absoliučiai identiški, traktuotė – absoliučiai skirtinga. Šį klinikinį palyginamąjį atvejį pateikiau ir ministerijai, bet įspūdžio, atrodo, nepadarė.
– Kaip reagavote – tylėjote, kėlėte triukšmą?
– Vengiant viešumos, prisibijant nieko gero man nežadančių pasekmių, galimų naujų išpuolių bei saugant klinikų reputaciją, nuosekliai buvo praeiti visi aiškinimosi etapai – klinikų viduje ir ministerijoje (žinyboje), prašant suformuoti bešališką komisiją. Ir tik dabar, susidarius ypatingoms aplinkybėms, Šiaulių suicidiniam atvejui, tapo įmanoma paviešinti užmarštin begrimstančio ne mažiau draminio kaunietiško mobinginio įvykio. Visa tai verta gilios analizės, nes piktadariai, atsigręžę į taikinius, tampa pavojingi kaip skustuvo ašmenys. Jau po atleidimo iš darbo naujo Gen. Direktoriaus prašiau suformuoti komisiją, revizuoti incidentą, įvardinti šmeižikus, pritaikant poveikio priemones. Gautas delikatus atsakymas – senaties terminas, tuo pasakant, kad oficialioji klinikų opinija laikosi kietai, nuduoda saviškių skundą išnagrinėjusi objektyviai. Deja, tai neatitinka tikrovės, aplinkybės rodo visai ką kita. Po to, to paties prašiau ir ministerijos (beje, siekiant palengvinti tyrimą, jei toks būtų, pacientų inicialus pakeičiau į tikrus vardus ir pavardes, kad būtų greit surasta medicininė dokumentacija). Rezultatas analogiškas: mat, SAM skirianti atitinkamą dėmesį mobingo apraiškoms, dėkoja man už informaciją, į kurią bus atsižvelgta ateityje susidūrus su panašiais atvejais, man palinkėta sėkmės. Šis atvejis rodo žinybinės institucijos nesugebėjimą tinkamai reaguoti į informaciją, demonstruoja koordinuotus aukščiausio ešelono veiksmus su Kauno klinikų šulais. Veiksmas vyksta A. Verygos laikais. Žinovai teigia, jog „atsakingųjų“ veiksmai yra kiaurai pažįstami, primityvūs: SAM, gavusi signalą apie konkretų incidentą, susisiekia su ligoninės vadovybe, po to sau subordinuotos įstaigos vadus šiek tiek pagąsdina galimais nemalonumais, bet galų gale sutaria, jog į signalą nebus reaguota, jokia komisija nebus sudaryta. Toks bendras sutarimas suartina partnerius dar didesniu pasitikėjimu vieni kitais ir ateityje jie bus dar vieningesni. Iš esmės, gautas bet koks aliarminis signalas „iš apačios“, valdžiažmogius tarsi inteligentiška bruderšaftinė sąvaržėlė sukompaktina, „sušriūbuoja“, sukniedina, o ilgainiui jie susisupa lipnia juosta į kokoną, kurio turinys – kumštinis kalcifikatas, chebrytė. O kokoninis artumas yra blogio brolis ir uvertiūra į savivalę ir nebaudžiamumą – vienas kitą visuomet paproteguos, pridengs, supras. Šitaip vertikalūs elegantiški ryšiai, prašmatnus santykiavimas pakyla į kokybiškai naują lygmenį, atitinkantį šiuolaikinius reikalavimus. Engiamasis gali nuolankiausiai prašyti pasigailėjimo, nutraukti terorą, tačiau viršininkija parodys, jog ji visiškai nepasirengusi padėti. Pasekmės kyla ne iš mobinguojamojo nesąžiningumo ar brokdarystės, bet iš konkrečių asmenų suokalbinio akiplėšiškumo, turinčio tikslą – smogti taikiniu pasirinktam asmeniui. Stebina tai, kad protekcionizmas randa prieglobstį aukščiausiuose žinybos sluoksniuose – ministerijoje. Tam, kad klerkai išgirstų skundus, nepakanka iškrapštyti sieros kamščių iš jų ausų landų. Reikalingas reglamentas, kuris atgrasintų nuo laukinio elgesio, įvardintų administracinę ir juridinę atsakomybę. Stiprieji vargetas valdo virš jų galvų laikomu Damoklo kardu.
– Kur vis tik būtų antagonistinio nusistatymo, mobinginio elgesio pradžia ar priešistorė?
– Antihumanišką administratorių elgesį lemia pavaldinio ryžtingas atsistojimas paciento pusėje, jo interesų gynimas. Manyčiau tai galima atsekti ir Šiaulių skausmingoje patirtyje. Pirmo smūgio susilaukiau būtent už principinį poelgį, ginant pacientų interesus. Ko gero, būtent tokia ir buvo pradžių pradžia. Buvo laikai, kuomet elektrofiziologai tyrimus atlikdavo senos kardiochirurginės operacinės kaimynystėje. Ten buvo derinami nesuderinami dalykai – kabinete buvo atliekami ir pusiau invaziniai (perstempliniai), ir invaziniai (per poraktikaulinę veną) tyrimai. Patalpa eilinė, be invazinių tyrimų standartus atitinkančio statuso. Skandalinga buvo tai, kad kabinete buvo tiriami ne tik stacionariniai, bet ir ambulatoriniai ligoniai, atvykę su kasdieniais rūbais, batais. Tokiai praktikai nepritariau, bet nekreipta į tai dėmesio. Ir štai vieną gražią dieną atsitinka nelaimė, tyrimas komplikuojasi kraujo užkrėtimu. Pacientas didelių pastangų dėka išlieka gyvas. Tuomet, dar iki to įvykio, aš jau buvau perkeltas į kardiologinį korpusą, į jo ambulatorinę dalį. Čia tikrindamas ambulatorinius ligonius, po darbo ant grindų pastebėdavau įvairių smulkių šiukšlių – šieno ar sumintų šiaudų likučių. Jau prasidėjus presingui, šitą faktą panaudojau tam, kad tokia praktika liautųsi. Rastų šiukšlių sąsajas (jei jos matosi mano kabinete, reiškia ir pas elektrofiziologus yra analogiškos sąlygos) nurodžiau klinikų administracijai, atkreipdamas dėmesį į komplikaciją, kilusią dėl antisanitarijos. Kilo tylus skandalas, į kurį ambicingai sureagavo tuometinis kardiologijos klinikos vadovas P.Z. Pasekmės buvo tokios: pirma, vis tik invazinių tyrimų tame kabinete neliko ir tai laikiau laimėjimu, apsaugančiu pacientus nuo sunkių padarinių. Antra, kaip keršto išraiška, fiziškai aš tuoj atsidūriau apleistame, šaltame, drėgname, su pusiau nuplėštais tapetais kabinete, toli nuo ambulatorinio padalinio. Ten išbuvau ištisus penkerius metus, o ligoniams, besistebintiems kraštutinai apleistu kabinetu aiškindavau, kad manąjį remontuoja, remontas tęsis ilgai... Sunkiai sugrįžau į poliklinikos padalinį, kartu su savimi atsinešdamas neapykantą, „padovanotą“ daugeliui dešimtmečių. O visa kita, manau, buvo tik tęsinys.
– Ar buvo sudaryta komisija šios komplikacijos aplinkybių vertinimui?
– Suprantama, sunkios komplikacijos gydymui prireikė nemažai medikamentinių ir kitokių resursų, o sepsis ir jo išeitys net ir šiais antibiotikų laikais ne visuomet baigiasi gerai. Jūs klausiate dėl komisijos. Dėl jos suformavimo nesivarginta. Tačiau saviškių, hierarchinių laiptų išpuoliai logiškai lydimi komisijos sudarymu, kad atrodytų rimta ir solidu. Štai, dueto – rektoriaus ir jo nuolankaus adjutanto – du rašytinius skundus, nukreiptus prieš mano asmenį, lydėjo tyrimo komisijos su gerai apgalvotu komisijų narių vardiniu sąstatu. Skirtingas apsiėjimas su informacija, pateikiama favoritų ir nefavoritų rodo, kad rūpi ne pacientai, jų sveikata, o intriginės manipuliacijos. Akademinėje, daugiau ar mažiau intelektualioje terpėje, diskriminacinis momentas turi ir rafinuotumo, ir primityvumo, todėl gana lengvai atpažįstamas.
– Ką siūlote, kur išeitis?
– Manyčiau, jog mano atveju, agresyviai nusiteikusi kohorta, ko gero, nusipelno ne vien įspėjimo ar pareigų praradimo. Reikalingas atgrasymo momentas, o ne glostymas, dangstymas, nutylėjimas, blogio toleravimas. Juk ir neginkluota akimi matosi, kaip atitinkami elementai dangstosi senaties terminais, kooperuodamiesi vengia atsakomybės, o giliai antihumaniškas, suįžūlėjęs, niekada negavęs tinkamo atkirčio elgesys, tarpsta, gyvuoja, veikia. Nė kiek neperdedant, situacija pakankamai pavojinga. Ir vis tik Šiaulių šiurpus atvejis ir jo interpretacija jau atslūgsta, netenka jėgos, nors šis aliarmas turėtų skambėti visa jėga. Netirštinu spalvų, savivalės grėsmės niekur nedingo, suiciditas per se (kaip toks) faktiškai nieko neišsprendė ir neišspręs, tad agituoju veikti nesvyruojamai, o žinybos ribose gal būt skelbti nepaprastą padėtį. Be galo efektyvi priemonė (beje, ir profilaktinė, ir gydomoji) vis tik yra viršininkijos anomalinės elgsenos „kalimas“ prie gėdos stulpo, jos viešinimas, viešinimas, viešinimas...
Mano asmeninė liūdna patirtis leidžia daryti kategoriškas išvadas: 1) dėl vertikalių ir horizontalių ryšių – institucinių ir tarpinstitucinių (SAM – LSMU – Kauno klinikų), o faktiškai, tarp kietų vyrukų tarpusavio tamprių ryšių visa žinyba susiduria su nenugalima jėga, neleidžiančia įveikti čia aptarto blogio, 2) suokalbiniai ryšiai, nukreipti į pavienius asmenis ir, būdami neginčijamai efektyvūs, kartais tampa mirtinai pavojingi. 3) už formulės „puiki komanda“, neretai slepiasi piktybinių kėslų vedina įtakinga grupuotė, kurią subrandina ir konsoliduoja laikas. Taigi, egzistuojantys aukšti protekciniai ryšiai šaukiasi ne vien pasmerkimų ar prakeiksmų, bet sanuojančios pagalbos – išorinių jėgų intervencijos.
– Iš pokalbio susidaro įspūdis, jog Kaunas ir Šiauliai... kažkuo panašūs?
– Kas galėjo pagalvoti, kad vieną gražią dieną anomali praktika nušliauš iki Šiaulių ir čia pradės/tęs savo toksišką darbą. Paskutiniai ketveri priverstinio nedarbo metai ir, aišku, Šiaulių miesto skandalas, subrandino mintį – sukurti apibendrintą sentenciją, savotišką formulę. Išraiškos sumetimais pirmenybė buvo suteikta lotynų kalbai. Optimizmu nedvelkiantis, kaunietiškai nepatriotiškas aforizmas skambėtų taip: „Lux – ex oriente, luxus – ex occidente, mala – a singularibus asclepiorum Kaunensi“, kas reikštų – „Šviesa iš rytų, prabanga – iš vakarų, o blogis – iš pavienių kaunietiškų eskulapų“. Šiaulių ligoninės kardiologinio profilio vadovė, kuri, atrodo, kažkiek prisilietė prie tenykštės dramos, yra kildinama iš R. Žaliūno aplinkos. Taigi Kauno, konkrečiai R. Žaliūno vadybinė mobinginė donorystė Šiauliams vargu ar gali kelti kam nors abejonių. O šiaip, Kaunas visais kitais atžvilgiais yra aukštumoje. Tereikia prisiminti V. Lašo, V. Kuzmos ir daugybės kitų praėjusio šimtmečio vardų, nacionaliniu turtu vadintinų asmenybių. Yra ką prisiminti, yra į ką lygiuotis, ir... yra ką smerkti.
Niekam nesuteikta teisė juodinti visą akademinę bendruomenę. Tačiau „atskirai paimti individai“ ir netgi raktinės figūros gali kaltinti save, kad sau leido pernelyg daug. Taigi, patys į save nukreipė prožektorių šviesas.
– Jaučiasi ir matosi, Jūs dar iki šiol gyvenate skausmingos patirties prisiminimais...
– Mane žiauriai skaudina skunde tvirtinimas, jog P. Stirbys „Nuslėpė medicininę komplikaciją ir nesuteikė medicininės pagalbos“. Tai buvo be galo sunkus kaltinimas – kaltinimas nesąžiningumu, kas medikui tolygu virvės uždėjimui ant kaklo... Nieko nedomina mano pergyvenimai, bereikalingai sukeltas nežmoniškas stresas, ilgas ir nevaisingas prašymas objektyvizuoti išpuolius. Jeigu iš Viršužiglio nebūtų gauta elektrokardiograma, nuo užpuolikų būčiau neapsigynęs. Beje, yra įprasta praktika neaiškius ligonius aptarti, organizuoti konsiliumus. Šiuo atveju ligonė darbine tvarka nebuvo aptarta, aš, kaip operatorius, nebuvau informuotas, nepakviestas aptarimui, kurio nebuvo. Tiesiog skubėta ligonę peroperuoti, kad kaltininką būtų galima kuo greičiau „prikalti prie kryžiaus“. Akis bado itin įžūli aplinkybė – skundo iniciatorius „insikorporavo“ į skundo tyrėjų gretas. Pribloškia net visko mačiusius: Kauno klinikose galima parašyti skundą ir jį pačiam išsitirti! O Kauno klinikos, nereaguodamos į prašymą pakartotinai ištirti įvykį, pakelti archyvinę medžiagą ir viską įvertinant naujoje šviesoje, matyt, tebėra įsitikinusios, jog skundas buvo ištirtas objektyviai. Jeigu taip, tuomet klinikų gerąją patirtį paskleiskime plačiau – joms leiskime suformuoti komisiją kaimyninės šalies nežmoniškumo apraiškoms ištirti; nenustebtume, jei komisijos sudėtyje atsidurtų šios šalies diktatorius, o pasaulis, sužinojęs komisijos formavimo principus, nežinotų juoktis ar verkti.
Mūsų ginče nuošalyje lieka centrinė figūra – ligonė D.G., kuri buvo įvelta į savo keistų mobinginių sąskaitų suvedinėjimą. Nesiimu spręsti kiek procentų šis atvejis turi savyje medicininės etikos nuokrypių ir kiek kriminalo. O apibendrinant, galima pagrįstai tvirtinti, kad mobingo pasaulis yra turtingas, spalvingas, klastingas ir pavojingas.
– Ačiū už pokalbį.
Prof. P. Stirbį kalbino žurnalistė M.Makabrytė
