Lietuvos ir pasaulio muzikinėje padangėje suskambo negirdėti akordai ir ėmė kilti naujas talentas. Charizmatiška, spalvinga, žavi išskirtinio, aksominio balso savininkė Marija Clara (tikr. vardas Marija Villar de Rohde) drąsiai ir užtikrintai žengia solinės dainininkės keliu. Scenos slapyvardis Marija Clara – tai dainininkės du vardai, vienas krikšto, kitas sutvirtinimo vardas – pasirinktas, kad būtų lengviau įsimenamas ir ištariamas užsienio melomanams. Jos muzika alsuoja RnB, soulo dvasia, tačiau galima atrasti ir džiazo elementų. Dainos – tarsi gyvenimo dienoraštis, kuriame atsiskleidžia vidinės būsenos, idėjos ir išgyvenimai.
Marija gimė ir augo muzikuojančioje šeimoje, tėtis – garsus Lietuvos džiazo muzikantas saksofonininkas, klarnetininkas Petras Vyšniauskas, brolis Dominykas – trimitininkas, mama Dalia – muzikos pedagogė. Dainininkės kūrybinė versmė susijusi ir su jos gyvenimo patirtimis. Marija studijavo Lidso konservatorijoje (Anglija), kurioje atlikėjai specialybę dėstė žinomas muzikos prodiuseris Domas Morley, laimėjęs „Grammy“ apdovanojimą už savo darbą Amy Winehouse albume „Back to Black“. Marija taip pat studijavo anglų literatūrą prestižiniame Škotijos Šv. Andriejaus universitete, kur susipažino su būsimu vyru Ignacio Villar de Rohde, ir po kelių metų susituokė Lietuvoje. Daugelį metų praleidusi Jungtinėje Karalystėje, o vėliau ir Vokietijoje, užpernai atlikėja su vyru persikėlė gyventi į Buenos Aires. Simboliška, tačiau dar prieš atvykdama gyventi į naują šalį Marija netikėtai sužinojo, kad būtent Argentinoje gimė jos prosenelis.
Įdomu, jog tik atsikrausčius į Argentiną, Mariją pasitiko maloni staigmena – bilietai į pirmąjį koncertą, įvykusį prieš karantiną, buvo žaibiškai išparduoti. Argentinos klausytojai atlikėją pasitiko atvira širdimi, su nuoširdžiu smalsumu, nes Lietuvos vardas Pietų žemyne yra ir savotiška egzotika. Jos muzika suskambo Argentinos radijuje, televizijoje, o straipsniai atsidūrė naujienų portaluose. Atlikėjos pernai išleistas debiutinis minialbumas „Deep Dive“ – įtraukiantis, dvelkiantis švelnumu, romantika, tačiau nesaldus, subtilus. Marijos Claros kūryba jau atkreipė kritikų dėmesį skirtinguose Europos ir Lotynų Amerikos vietose.
Kviečiame atrasti jos muziką ir susipažinti su atlikėja, kuri, dovanodama tokią profesionalią ir autentišką muziką, garsina Lietuvos vardą pasaulyje. Ir tikimės, jog ši muzika ras kelią ir į Lietuvos, ir į pasaulio muzikos mylėtojų širdis.
– Kaip rašote dainą ar tekstą? Ar turite tam tikrą rašymo rutiną, formulę ar būdą? Kas inspiruoja kurti?
– Išties dažnai pati sau užduodu šį klausimą, ypač kai kartais užklumpa garsusis „writer’s block“. Vaikystėje kurdavau dainas spontaniškai, žaidimo metu – apdainuodavau visa, kas mane supa, kurdavau melodijas skirtingiems personažams. Kiek paūgėjusi, ankstyvoje paauglystėje, atradau naują kūrybinį pasaulį prisėdusi prie instrumento. Fortepijonas padėjo palydėti melodines idėjas harmonija ir padėjo pamatus tolimesnei kūrybinei raidai. Nors vis dar kartais pati susimąstau, kaip tos dainos, melodijos, žodžiai, harmonijos užgimsta manyje, visgi esu atradusi konkretesnį leitmotyvą. Jei jaučiu įkvėpimą rašyti dainą, beveik visuomet pirma išgirstu melodiją, kurios fone neišsakyta emocija, bandanti iš manęs ištrūkti per muziką. Beveik iškart atsiranda ir žodžiai, bet visgi muzika yra nenuginčijamai viso ko priekyje.
Nors kalbu keturiomis kalbomis (lietuvių, anglų, vokiečių bei ispanų), tik muzika, tarptautinė ir visuotinė kalba, man padeda išties atsiverti bei pasidalinti savo širdimi ir siela.
– Kokios temos vyrauja Jūsų kūryboje? Kiek jos susiję su Lietuva arba žmogaus būsena, įleidus šaknis kitoje valstybėje?
– Iš vienos pusės, mano kūryboje daug nostalgiškos romantikos, kuri, be abejonių, kyla iš ilgesio – šeimos ilgesio, Lietuvos ilgesio, nerūpestingos vaikystės ilgesio. Tad ir temos bei žodžiai labai dažnai būna susiję su šia nostalgiška būsena. Kitą vertus, temos bei dainų tekstų klausimu esu šiokiame tokiame perversmo periode. Šių metų pradžioje dalyvavau penkių savaičių kūrybiniuose meistriškumo kursuose, kuriuos vedė „Grammy“ nominuota džiazo atlikėja Becca Stevens. Nežinau, ar tai, ką atradau per tas savaites ir po jų, lėmė įgytos žinios ar asmeninis Beccos palaikymas bei raginimas toliau kurti, bet žinau viena – iš dalies išsilaisvinau iš gana varžančio asmeninio santykio su dainų temomis bei žodžiais. Esu įsitikinusi, jog šis santykis turi tiesioginį ryšį su mano literatūros bakalauro mokslais Škotijoje.
Studijų metai buvo išties stebuklingas laikas (praleidau ketverius metus mažame viduramžių miestelyje ant jūros kranto, skaitydama knygas), bet mano vidinis literatūros moksliukas pradėjo švelniai veikti kūrybinę, muzikinę pasąmonę, kuri gali būti ir pašėlusi. Tad dainos, kurias rašau šiuo metu (tiksliau, jau įrašinėju studijoje) ir kurias klausytojai galės išgirsti jau šią vasarą, turi daug šėlsmo, spalvų, džiaugsmo bei ritmo.
– Ar teisingas stereotipas, kad menininkui (kūrybos prasme) yra gerai tada, kai sunku?
– Tikriausiai priklauso nuo menininko ir nuo aplinkybių. Aš esu ne kartą pastebėjusi, kad dažniausiai iš sunkumų mane ištraukia būtent troškimas išreikšti emocijas per muziką. Tuomet, tau net nepastebint, kūrybos proeso metu, muzika ar kita meno šaka, tave išgydo ir ištraukia iš išgyvento sunkumo. Tačiau lygiai tą patį galėčiau pasakyti ir apie spalvotus bei džiaugsmingus gyvenimo etapus – tereikia pasiklausyti Stevie Wonderio „Isn’t She Lovely“, pasidomėti šios dainos istorija, ir viskas tampa aišku (šypsosi).
– Ar turite dainų lietuvių kalba?
– Kol kas mano dainų repertuaras lietuvių kalba per mažas albumui, bet ateityje tikiuosi juo pasidalinti ir padovanoti šias dainas Lietuvai.
– Sportininkas savo profesinį augimą gali pamatuoti įveiktais kilometrais, pelnytais taškais. Aktorius – tobulėjančia technika, kūrinių perteikimu ir pan. Kaip savo augimą matuojate Jūs?
– Savo asmeninį augimą muzikoje įsivaizduoju kaip daugiaspalvę paletę, kuri visuomet keičiasi. Šiuo metu augimą matuoju gebėjimu išsilaisvinti iš baimių, gebėjimu sušvelninti savikritiką ir perfekcionizmą, kuris kartais mano kūrybą suvaržo, užuot skatinęs. Augimas – tai savęs pažinimas ir pasitikėjimas. Suvokiu, kad bent kiek paaugau, kai pastebiu, jog aplinkinių nuomonės nebedaro tokios didelės įtakos mano pačios kūrybiniam naratyvui.
– Kokios muzikos klausotės laisvalaikiu?
– Žinau, jog sakyti „įvairios“ yra savotiška klišė, bet išties klausausi daug skirtingų žanrų. Funkas, soulas ir R&B buvo, yra ir visados bus mano trys geriausi draugai (šypsosi). Bet, pavyzdžiui, šią savaitę esu labai pakerėta Rachmaninovo. Būna, užeina nuotaika airių folklorui (šypsosi).
– Kiek Jums yra svarbūs klausytojai?
– Aš įsivaizduoju savo klausytojus kaip pašnekovus. Kai atlieku muziką gyvai ant scenos, klausytojai tampa muzikos dalimi, nes nuo jų atsako ir nuotaikos priklauso ir mano tęsiama muzikinė mintis. Išties panašiai įsivaizduoju ir klausytojus, kurie klausosi mano įrašytos muzikos. Nors jų nuotaikos ir būsenos negaliu nuspėti ar pajausti, galiu tik viltis, jog mano kūryba bus priimta ne kaip monologas, o atvirkščiai – įtrauks klausytoją į bendravimą su įvairiais kūrinio elementais, galbūt į dialogą su paties klausytojo vidiniu pasauliu.
– Ar savo ateitį siejate su Argentina? Ar norėtumėte grįžti į Lietuvą? Kaip dažnai apsilankote Lietuvoje?
– Regis, jog laikas Argentinoje artėja į pabaigą ir visi keliai mane veda atgal į Europą. Prieš pandemiją į Lietuvą grįždavau kas tris mėnesius, tad žinau, jog, pasauliui grįžus į normalias vėžes, Lietuvoje viešėsiu dažnai.
– Kas labiausiai Jums patinka kalbant apie gyvenimą Argentinoje? Ar palaikote ryšį su vietos lietuvių bendruomene? Galbūt dalyvaujate jos veikloje?
– Gyvenimas Argentinoje mane išmokė atsipalaiduoti (šypsosi). Mes, šiaurės europiečiai, bėgam, lekiam, nesustojam. Čia viskas atvirkščiai – jei susitarei, kad kas nors bus už valandos, tai gali tekti ir visas tris valandas palaukti. Bet išties net pati nepastebėjau, kaip prisitaikiau prie vietinio gyvenimo ritmo ir pradėjau mažiau stresuoti dėl menkniekių.
Taip pat užburia žmonių šiluma, gyvenimo vertybės – tikriausiai pats švenčiausias dalykas Argentinoje yra šeima (įskaitant visą giminę).
Su vietine lietuvių bendruomene užmezgėme ryšį pandemijos metu, tad dar neteko nuvažiuoti jų aplankyti (visos lietuvių bendruomenės Argentinoje įsikūrusios už Buenos Airių miesto ribų). Vis tiek, dar net nesusitikę asmeniškai, palaikome ryšį ir bendraujame internetu.
– Kaip manote, ar lengva tautinę tapatybę išsaugoti gyvenant kitoje šalyje? Kiek Jums apskritai yra svarbu ją išsaugoti? Kaip ją puoselėjate?
– Užaugau labai patriotiškoje šeimoje ir didžiuojuosi esanti lietuvė. Mano senelis buvo partizanas, mama gimė tremtyje, kadangi seneliai buvo ištremti dar būdami paaugliai. Niekas niekuomet iš manęs neatims mano lietuvybės bei meilės tėvynei. Visuomet žinojau: kad ir kokiame pasaulio kampelyje gyvenčiau, puoselėsiu lietuviškas tradicijas, kalbėsiu su savo vaikais lietuviškai, ugdysiu juose patriotiškumą. Per muziką, sekdama tėčio pėdsakais, tikiuosi garsinti Lietuvos vardą pasaulyje.
– Gal galėtumėte pasidalinti su skaitytojais savo ateities planais?
– Birželio 4-tą dieną pasirodys mano naujas singlas „U&I“, inauguruojantis naują etapą mano muzikoje. Ko gali iš šio naujo etapo tikėtis klausytojai? Daug ritmo, ryškių funko spalvų bei geros nuotaikos. Jei norite visas naujienas sužinoti pirmieji, galite mane sekti instragram paskyroje @marija.clara.
Deimantė Žukauskienė, projektas „Pasaulio lietuviai ir Lietuva“, www.pasauliolietuvis.lt
