Kovo 15 d. Komunizmo aukų muziejuje Vašingtone atidaroma paroda pavadinimu „Nuo sovietinės raudonos iki lietuviškos trispalvės: 50 metų kovos už laisvę“. Kaip svarbu, kad ši paroda atidaroma Vašingtone, ir ką gi Amerikos žmonės galės joje išvysti, pasakoja dvi parodos organizatorės Ramunė Driaučiūnaitė ir Dovilė Lauraitienė.
Paklausta, kaip kilo sumanymas surengti tokią parodą ir ją pristatyti būtent Vašingtone esančiame Komunizmo aukų muziejuje, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (LGGRTC) Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus direktorė R. Driaučiūnaitė pasakoja, kad su šiuo visai neseniai įkurtu muziejumi jie bendradarbiauja jau ne pirmą kartą.
„Pernai mes į šį muziejų atrinkome ir siuntėme penkis eksponatus. Tai buvo politinio kalinio numeris, rožančius iš duonos, Lietuvos katalikų bažnyčios kronikų egzempliorius, taip pat juostelė, į kurią buvo perfotografuotas kronikų numeris, kad tuo metu šį leidinį slapta būtų galima pergabenti į Vakarus. Taip pat atrinkome ir vieną portsigarą, kuris buvo parvežtas iš sovietinio lagerio.
Tuos eksponatus pernai muziejuje eksponavome kelis mėnesius, metų pabaigoje juos parsivežėme. Tačiau parsiveždami eksponatus sutarėme, kad būtent šiais metais mes parengsime platesnę ir išsamesnę parodą apie sovietinės okupacijos laikotarpį Lietuvoje. Parodą parengėm ir jau kovo 15 d. ji bus atidaryta“, – pasakoja pašnekovė.
Kita pašnekovė LGGRTC Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekso vedėja D. Lauraitienė tikina, kad tokią parodą surengti būtent JAV ir būtent šiuo metu yra labai svarbu.
„Aš manau, kad tai žinutė pasauliui apie tai, ką mes patyrėme, ir apie tai, kas vyksta net ir dabar Ukrainoje, kad visa šita istorija yra svarbi“, – sako ji.
Parodą sudarys dvi dalys, kiekviena savaip atskleidžiančios Lietuvos sovietinės okupacijos realybę.
Pirmoji yra tarsi laiko juosta, prasidedanti nuo 1918 m. vasario 16-osios ir pasibaigianti tik 1993 m. rugpjūčio 31 d., kada Lietuvos valstybės teritoriją palieka paskutinis okupacinės kariuomenės dalinys.
„Mes atsispiriame nuo 1918 m. vasario 16-osios ir dvidešimt metų trukusio modernios valstybės kūrimo laikotarpio, tęsiame su 1940 m. okupacija ir po jos prasidėjusiais žmonių suėmimais, masiniais trėmimais, žudymais. Pasakojame apie Lietuvoje prasidėjusį ginkluotą antisovietinį pasipriešinimą, per šį visą kruviną karą įkuriamą Lietuvos laisvės kovos sąjūdį, kuris mūsų visuomenei duoda 1949 m. vasario 16-osios deklaraciją.
(...) Pristatome ir neginkluotą rezistenciją – pasakojame apie „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikų“ veiklą, apie Romo Kalantos auką, apie Lietuvos laisvės lygą, apie tai, kas mus atvedė į didžiuosius mitingus, galų gale – į Baltijos kelią ir į 1990 m. kovo 11 d., 1991 m. sausio 13-ąją. Galutinė tautos pergalė yra 1993 m. rugpjūčio 31 d., kada Lietuvos valstybės teritoriją palieka paskutinis okupacinės kariuomenės dalinys“, – specialiai užsienio auditorijai aiškia forma sudėliotą pirmąją parodos dalį pristato R. Driaučiūnaitė.
Antroji parodos dalis, kurią kuravo D. Lauraitienė, yra apie režimo bandymus sukurti sovietinį žmogų – „Homo sovieticus“. Joje, anot kuratorės, komanda stengėsi parodyti, kaip sovietinį laikotarpį išgyveno individas, kaip buvo bandoma tarsi laboratorijoje pakeisti žmogaus mąstymą, talpinant jį į siaurus totalitarinio režimo kanono rėmus.
„Per fotografiją, per dokumentus, per meno kūrinius mes šioje parodoje perteikėme penkias temas: kultūrą, moralės ir vertybių kaitą, religiją, tapatybės transformaciją ir žmogaus kasdienybę.
Žmogaus mąstymą keitė per kultūrą, per meną. Buvo cenzūruojami visi meno kūriniai, literatūra, kūryba ilgą laiką buvo vien ideologinė. Kalbant apie žmogaus moralę, vienas iš mūsų eksponatų yra Jaunojo komunisto kodeksas, tapęs alternatyva Dekalogui, kuriuo siekta kurti stiprų ideologinį žmogų. Tapatybės transformacijos tema atskleidžia, kaip komunistinis režimas savo reikmėms naudojo etninės kultūros elementus, tautiškumą, pasitarnavusį jų tikslui“, – apie „Homo Sovieticus“ parodos dalį pasakoja D. Lauraitienė.
Ramunė Driaučiūnaitė taip pat atskleidžia, jog didžioji dalis Vašingtone surengtos parodos eksponatų atsivežti iš LGGRTC muziejaus rinkinių.
„Bet tikrai prisidėjo ir Lietuvos centrinis valstybės archyvas, Lietuvos ypatingasis archyvas, kitos bibliotekos ir muziejai, norime jiems labai padėkoti. Už parodos organizavimą, eksponatų eksportavimą ir atidarymo renginį, kuris mūsų laukia, taip pat dėkojame Lietuvos Respublikos ambasadai JAV, jos darbuotojams“, – džiaugiasi ji.
