Vatikano širdyje, Šv. Petro bazilikos kriptose, yra tik dešimt koplyčių. Viena jų, vos už kelių dešimčių žingsnių nuo katalikybės širdimi laikomo Apaštalo Šv. Petro kapo, prieš 50 metų buvo skirta Lietuvai. Kaip okupacijos laikotarpiu, kai šalis politiniuose žemėlapiuose net neegzistavo, Lietuvos vardas buvo įamžintas vienoje švenčiausių pasaulio vietų? Kokios Cappella Lituana pamokos mums šiandien?
Lietuvių koplyčios inauguracijoje Šv. Petro bazilikos kriptose 1970 m. dalyvavo keli šimtai garbingų svečių iš 12 šalių, aukšto rango Šv. Sosto ir Italijos pareigūnai. Oficiali iškilmių programa tęsėsi tris dienas – nuo liepos 6 iki 8 d. Į iškilmes atvyko 500 lietuvių iš Europos, Šiaurės ir Pietų Amerikos, Australijos. Romoje ta proga net įvyko pirmasis Pasaulio lietuvių katalikų suvažiavimas.
Šiemet, minint Lietuvių koplyčios 50-mečio jubiliejų, dėl pandemijos užgaidų, tokių iškilmių surengti nepavyko. Laikantis Italijos vyriausybės įvestų apribojimų, į Lietuvių koplyčią buvo leista pakviesti tik vienuolika žmonių.
Lietuvos laisvės stebuklas
Iškilmėse dalyvavęs Lietuvos Respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius prie Šv. Sosto Petras Zapolskas itlietuviai.lt sakė, kad Lietuvių koplyčia Vatikane yra gilią prasmę anuomet ir dabar turintis stebuklas.
„Lietuvių koplyčia Šv. Petro bazilikoje simbolizuoja Lietuvos laisvės stebuklą. Ši koplyčia yra svarbi kiekvienam lietuviui, nes okupacijos laikais tai buvo vienas iš svarbiausių simbolių, kuris rodė, kad valstybė yra gyva ir savo žmonių dvasia, ir savo simboliais. Lietuvių koplyčia yra vienas iš mūsų laisvės kovų simbolių, o kova už laisvę niekada nesibaigia“, – sakė ambasadorius prie Šv. Sosto P. Zapolskas.
Apie Lietuvių koplyčią, kaip apie stebuklą ir nuostabų lietuvių vienybės pavyzdį, itlietuviai.lt sakė ir iškilmėse dalyvavęs Lietuvos Respublikos ambasadorius Italijoje Ričardas Šlepavičius.
„Prieš 50 metų, 1970 m. liepos 6 d., įvyko stebuklui prilygstantis įvykis. Romoje Šv. Petro Bazilikoje – svarbiausioje pasaulio katalikų šventovėje – buvo pašventinta Lietuvių koplyčia. Visų pasaulio ir ypač JAV lietuvių pastangų ir suaukotų lėšų dėka turime lietuvišką salelę vienoje iš pačių švenčiausių mums vietų“, – sakė ambasadorius R. Šlepavičius.
Lietuvių vienybės šventovė
„Įsivaizduokite tuometinę situaciją: gūdūs sovietiniai laikai, Lietuvos, kaip valstybės, nėra, ar ji kada bus – egzistencinis klausimas. Egzistavo nelaisva Lietuva Lietuvoje ir laisvoji Lietuvos dalis išeivijoje, kuri taip stipriai tikėjo dviem prasmėmis: religine ir valstybine, kad sugebėjo įgyvendinti tokį projektą, kurį net šiandien būtų beprotiškai sunku realizuoti. Vos per trejus metus lietuviai pasaulyje suorganizavo leidimus, darbus, suaukojo lėšas“, – Lietuvių koplyčios įkūrimu katalikybės širdyje, kai Lietuva praktiškai neturėjo nei savo valstybės, nei balso, o ir internetas bei socialiniai tinklai neegzistavo, žavėjosi ambasadorius.
„Lietuvių koplyčia yra labai svarbus simbolis. Mūsų, lietuvių, vienybės išraiška parodo mūsų gebėjimą organizuotis, mūsų charakterio stiprybę, kad mes esame ir niekur nedingsim, kad lietuvių tauta yra ir ji yra laisva”, – kalbėjo ambasadorius R. Šlepavičius.
Diplomato teigimu, tai, kad iškilmėse galėjo dalyvauti nedidelė grupelė žmonių, šventės nesumenkina.
„Nors nūdienos sąlygos neleido į šią šventę susirinkti gausesniam būriui žmonių, šventinės nuotaikos ir istorinės šios dienos momento svarbos tai nei kiek nepaveikė. Svarbu ne žmonių skaičius, bet proga pamąstyti“, – sakė ambasadorius.
Jubiliejaus Mišias aukojęs Šventojo Sosto sekretoriato administracijos direktorius mons. Rolandas Makrickas pabrėžė, kad mes, pasaulio lietuviai, galime tik didžiuotis, kad šalia nedaugelio šalių turime savo širdžiai artimą koplyčią, ir ragino nepamiršti prieš pusę amžiaus koplyčią įkūrusių lietuvių pamokų.
„Galime džiaugtis, kad šioje didingiausioje katalikams šventovėje, išpuoštoje garsiausių pasaulio menininkų šedevrais ir menančiai svarbiausius krikščionybės įvykius bei Bažnyčios asmenybes, turime apie mūsų mažą šalį ir jos istoriją primenančią koplyčią. Šios koplyčios atsiradimo istorija prieš 50 metų stebėtinai sujungė Lietuvos ir pasaulio lietuvius. Lietuva tuomet išgyveno tarybinės priespaudos laikus, atskirta nuo pasaulio. Tačiau pasaulio, ypač Amerikos, lietuviai rado stebėtiną būdą sukurti mažą Lietuvą čia – didingoje Šv. Petro bazilikoje“, – homilijoje sakė mons. R. Makrickas.
Bet kaipgi įvyko, kad okupacijos laikotarpiu iš pasaulio žemėlapio ištrintos ir balso neturinčios Lietuvos vardas ir didingiausius bei skaudžiausius jos istorijos momentus bylojantys simboliniai vaizdai buvo įamžinti vienoje švenčiausių pasaulio vietų?
Koplyčiai suaukojo po dolerį
Atsakymas – vieningomis lietuvių išeivijos pastangomis. Atsakymas itin aktualus ir šiandienos kontekste, kai vis garsiau Lietuvoje kalbama apie iš gimtinės į kitus kraštus gyvenimo kurti išvykusius lietuvius nebe kaip apie „jie“, bet kaip „mes“. Kai politikos arenoje vis garsiau prabylama apie lietuvių diasporą pasaulyje kaip apie turtą, galintį prisidėti prie modernios, drąsios, inovatyvios Lietuvos valstybės kūrimo ir jos vardo garsinimo globalioje erdvėje. Galintį, kaip sakė mons. R. Makrickas, iš meilės, su pasiaukojimu ir išmintimi sukurti ilgaamžę ir didelę prasmę turinčių dalykų.
Aukštas pareigas Vatikane einantis mons. R. Makrickas iškilmių metu sakė, kad koplyčia buvo įkurta išeivijos vyskupo Vincento Brizgio bei Romoje ir Vatikane gyvenusių ir dirbusių lietuvių dvasininkų, taip pat daugybės išeivijos lietuvių aukų dėka.
Monsinjoras pabrėžė, kad tuo metu lietuviai Amerikoje dar nebuvo patys turtingiausi ir, vartant archyvus, į akis krenta tai, jog žmonės aukojo po labai mažai, bet aukojo labai daug žmonių.
Jei į Lietuvių koplyčios finansavimą po kelis dolerius, markes, liras subėrė daugybė pasaulio lietuvių, tai į idėjos pavertimą realybe neįkainojamą įnašą įdėjo išeivijos lietuvių diplomatai ir dvasininkai, ypač Romoje gyvenusių lietuvių kunigų reikšmingos pažintys Vatikane.
Stulbinama noro ir ryšių tinklo galia
Realizuojant Lietuvių koplyčios idėją, arkivyskupas Paulius Kazimieras Marcinkus, tuometis Vatikano banko IOR sekretorius, tarpininkavo Vatikano žinybose. Koplyčios įrengimo darbai sklandžiai vyko Lietuvių kolegijos Romoje rektoriaus prelato Lado Tulabos artimų pažinčių Vatikane dėka.
Prie drąsaus ir nutrūktgalviško koplyčios realizavimo projekto prisidėjo ir Lietuvos Respublikos pasiuntinys prie Šventojo Sosto Stasys Girdvainis. Deja, koplyčios inauguracijos diplomatas nespėjo išvysti – mirė likus vos kelioms savaitėms iki iškilmių.
Tačiau Cappella Lituana idėja vargiai būtų virtusi realybe be stipraus lietuvių užnugario Vatikane.
„Turbūt, svarbiausi lietuvių užtarėjai koplyčios projekte buvo du įtakingi italų kardinolai, Lietuvos bičiuliais vadinti kardinolas Giuseppe Pizzardo ir kardinolas Antonio Samorè“, – pasakojo mons. R. Makrickas.
Kardinolo Antonio Samorè, tuomečio Sakramentų kongregacijos prefekto, turėjusio tiesioginį ryšį su popiežiumi, asmeninis sekretorius buvo lietuvis mons. Vincas Mincevičius. Būtent mons. V. Mincevičius buvo pagrindinis koordinatorius visais su koplyčia susijusiais reikalais. Per savo asmeninį sekretorių kard. A. Samorè palaikė ryšius ir labai rėmė Lietuvos vyskupus jų vizituose į Vatikaną.
Lietuvių koplyčios projektas Vatikane turėjo ir kitą įtakingą užtarėją – italų kardinolą Giuseppe Pizzardo. Šis popiežiui labai artimas kardinolas ypač pirmaisiais pokario metais rėmė Romoje namų neturėjusius lietuvių kunigus ir padėjo jiems įsteigti popiežiškąją lietuvių Šv. Kazimiero kolegiją. Kard. G. Pizzardo vos spėjo dalyvauti Lietuvių koplyčios įšventinime ir mirė nepraėjus mėnesiui.
Koplyčios įkūrimui leidimą davė popiežius šv. Paulius VI, inauguracijos iškilmėse jis palaimino koplyčią, padovanojo žvakidę, žvakę ir pats ją uždegė.
„Jūs, brangūs ir tikintys lietuviai, šią vietą pasirinkote broliškam ir dvasiniam susitikimui, įamžinti savo religines ir istorines tradicijas, išreikšti savo tikėjimą į Kristų, patvirtinti savo prisirišimą prie Bažnyčios ir šio Apaštališkojo Sosto, paguosti savo sielas malda ir viltimi, maldauti Šventąjį Petrą saugoti jus, jūsų kraštą ir po visą pasaulį išsiblaškiusius tautiečius“, – Lietuvių koplyčios inauguracijos iškilmėse sakė popiežius šv. Paulius VI.
Katakombos – tuometės Lietuvos metafora
Meninę koplyčios koncepciją, sklidiną simbolinių Lietuvos valstybės ir istorijos vaizdų, sukūrė išeivijos atstovas, Niujorke gyvenęs dailininkas Vytautas Kazimieras Jonynas.
Ant Lietuvių koplyčios vartų puikuojasi bronzinis Vytis, virš altoriaus kabo kiekvienam lietuviui katalikui pažįstama ir sava Vilniaus Aušros Vartų Marijos mozaika, sienose bareljefinės figūros vaizduoja istorinius Lietuvos valstybės ir Bažnyčios Lietuvoje kūrėjus, kankinius, istorinius įvykius ir vietas – nuo Karaliaus Mindaugo krikšto iki Kražių skerdynių, sovietmečio represijų dėl tikėjimo ir Sibiro tremtinių kankinių maldų.
Kaip itlietuviai.lt yra pasakojęs Vatikano radijo žurnalistas Saulius Augustinas Kubilius, menininkas koplyčios interjero reljefams šviesų travertiną pasirinko neatsitiktinai.
„Šis akmuo V. K. Jonynui priminė tufo uolieną, kurioje buvo kasamos katakombos. Katakombų, kaip kenčiančios Bažnyčios simboliu, buvo norėta priminti tuometinę Lietuvos padėtį, paliudyti, kad tauta, kuri yra okupanto stumiama iš savo šventovių Lietuvoje, sugeba krikščionybės centre – Šv. Petro bazilikos požemių grotose – sukurti šventovę, į kurią kryptų viso krikščioniškojo pasaulio žvilgsnis“, – pasakojo S. A. Kubilius.
Popiežius šv. Jonas Paulius II – dažnas lietuvių salelės svečias
„Negalime pamiršti, kad ir popiežius šventasis Jonas Paulius II po išrinkimo į Apaštališkąjį Sostą 1978 m., prieš suteikdamas pirmąjį apaštališkąjį palaiminimą, sustojo maldai būtent čia, mūsų koplyčioje“, – Lietuvių koplyčioje vykusiose iškilmėse priminė mons. R. Makrickas.
Iškilmėse dalyvavusi Italijos lietuvių bendruomenės pirmininkė Elzė Simonkevičiūtė-Di Meglio portalui itlietuviai.lt pasakojo, kad nors dėl griežtų apribojimų iškilmės buvo kuklios, bet emociškai labai stiprios.
„Po Mišių meldėmės Švč. Mergelei Marijai, sugiedojome „Tautišką giesmę“, taip pat nuėjome pasimelsti prie dviejų bazilikos grotose esančių popiežių kapų: koplyčiai leidimą davusio ir ją pašventinusio popiežiaus Pauliaus VI ir Lietuvai itin artimo bei dažno Lietuvių koplyčios lankytojo, maldai ir apmąstymams čia ateidavusio popiežiaus Jono Pauliaus II“, – pasakojo E. Simonkevičiūtė-Di Meglio.
Nors Lietuvių koplyčios simbolika peržengia religijos ribas, Vatikano radijo žurnalistas S. A. Kubilius pabrėžė, kad reikėtų labiau puoselėti jos dvasinę reikšmę.
„Į Romą atvykstantys lietuviai turistai iš visų kraštų, taip pat iš Lietuvos, labai dažnai savo vizitą Amžinajame mieste pradeda būtent nuo apsilankymo šioje koplyčioje, – itlietuviai.lt sakė S. A. Kubilius. – Pagal koplyčios kūrėjų koncepciją, ant vienos koplyčios sienos turėjo būti įrašyti Lietuvos vyskupų kankinių vardai. Nežinau, kodėl šio plano nebuvo galima įgyvendinti. Vis dėlto į koplyčios altorių buvo įdėtos kai kurių šventųjų ir kankinių relikvijos. Jas būtų galima papildyti, tai dar labiau stiprintų koplyčios reikšmę ir skatintų lankytojų dvasingumą. Manau, tai – gyvybiškai svarbu visų mūsų ateičiai įvairiomis prasmėmis: diasporos, valstybės, garsinant Lietuvos vardą globalioje erdvėje.“
Daiva Lapėnaitė, itlietuviai.lt
