Vasario 28 dieną, po Ukrainos Vyriausybės oficialaus kreipimosi į Turkijos valdžią iš pradžių delsęs, Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlüt Çavuşoğlu paskelbė, kad Ankara apribos Rusijos karinių laivų tranzitą per Bosforo ir Dardanelų sąsiaurius, jungiančius Juodąją jūrą su likusiu pasaulio vandenynu.
Tai yra nemažos reikšmės geopolitinis gestas, paskutinį kartą Turkija savo sąsiaurius karo laivams buvo uždariusi Antrojo pasaulinio karo metais. Tačiau nors šalis yra išreiškusi palaikymą Ukrainai ir tęsia karinį bendradarbiavimą su ja, Ankara atsisako prisijungti prie sankcijų Rusijai, idant nebūtų pakenkta galimybėms ateityje tarpininkauti ieškant karinio konflikto sprendimo.
Pats sprendimas dėl Bosforo ir Dardanelų sąsiaurių uždarymo Rusijos kariniams laivams yra paremtas tarptautine teise. Siekiant sureguliuoti tarptautinę laivybą per Turkijai priklausančius sąsiaurius, 1936 metais buvo sudaryta Montrė konvencija, be Turkijos, ją pasirašė Bulgarija, Jugoslavija, Graikija, Rumunija, SSRS, Jungtinė Karalystė, Prancūzija, Australija ir Japonija.
Bosforo ir Dardanelų sąsiauriai strateginę svarbą turėjo dar nuo Antikos. Šių sąsiaurių kontroliavimas ilgainiui tapo Bizantijos, vėliau – Osmanų imperijos reikšmingu politiniu ir ekonominiu svertu. Todėl jau 18 a., augant Jungtinės Karalystės, Prancūzijos, Rusijos ir kitų Europos šalių galiai, o Osmanų imperijos galiai blėstant, sąsiaurių klausimas imtas spręsti sutartimis ir konvencijomis. Vienoje pirmųjų tokių sutarčių Osmanų imperija, pralaimėjusi karą su Rusija, be kitų dalykų, įsipareigojo laisvai leisti Rusijos kariniams laivams kirsti Bosforo ir Dardanelų sąsiaurius. Dar vėliau, po kito pralaimėto karo, Osmanų imperijai teko atverti sąsiaurius visų šalių laivams, o dar po kelerių metų Stambulas sutiko, Rusijos imperijai pareikalavus, uždaryti sąsiaurius. Vėlesnės sutartys iš esmės patvirtindavo visų šalių laivų judėjimo laisvę.
Silpstant Osmanų imperijai, Marmuro jūros regione kirtosi kelių šalių interesai – Rusija turėjo atvirų ketinimų užimti regioną, o Vakarų šalys stengėsi didinti savo įtaką imperijoje ir kartu stiprinti save kaip buferį Rusijos ambicijoms.
Pirmojo pasaulinio karo metais sąsiaurių klausimas vėl iškilo Osmanų imperijai įsitraukus į karą Vokietijos ir Austrijos–Vengrijos pusėje. 1915 m. Britanijos imperija, bandydama perimti Turkijos sąsiaurius, patyrė triuškinamą pralaimėjimą Galipolyje. Dar prieš tai Antantės valstybės slaptai derėjosi dėl sąsiaurių atidavimo Rusijos kontrolei, vis dėlto po Spalio revoliucijos šių planų atsisakyta.
Sąsiaurių klausimas dar kartą buvo aptartas Lozanos taikos sutartyje 1923 m. Pagal ją sąsiauriai buvo demilitarizuoti ir visiškai atverti tiek kariniams, tiek civiliniams laivams. Tačiau 1936 m. Turkija, reaguodama į vis labiau augančias Benito Mussolini valdomos Italijos pastangas dominuoti Viduržemio ir Juodosios jūros regione, pasiūlė sutarties pusėms sudaryti naują sutartį. Šios atsakė teigiamai, taip buvo sudaryta ir ratifikuota Montrė konvencija, galiojanti iki šių dienų.
Pagal šią konvenciją, Turkija užtikrina visišką judėjimo laisvę civiliniams laivams, o kariniai laivai į Juodąją jūrą gali patekti su minimaliais apribojimais. Vis dėlto konvencijos 19 straipsnyje yra išdėstyta, kad karo atveju Turkija pasilieka teisę užverti sąsiaurius kariaujančioms šalims, o, anot 20 straipsnio, į karą įsitraukus Turkijai, tai galiotų visų šalių karo laivams. Tiesa, šios taisyklės negalioja karo laivams, registruotiems Juodosios jūros uostuose. Kadangi Turkija Rusijos invaziją į Ukrainą įvardijo kaip karą, po neilgų dvejonių, iš pradžių paneigusi, kad nuspręsta uždaryti sąsiaurius, Ankara vis dėlto aktyvavo konvencijos 19 straipsnyje numatytas direktyvas.
Rusijos ambasadorius Turkijoje Aleksejus Jerchovas į tai sureagavo Turkijos televizijai „Habertürk“ teigdamas, kad „vertina Turkijos poziciją dėl Montrė konvencijos kaip svarbaus tarptautinės teisės dokumento išsaugojimą ir pritaikymą [esamoje situacijoje]“.
Dar prieš Turkijai paskelbiant savo sprendimą, kaip praneša „Al Jazeera“, 4 Rusijos kariniai laivai laukė leidimo įplaukti į sąsiaurius, leidimas nebuvo duotas, o Rusija prašymą vėliau atsiėmė. Vis dėlto vasarį, Rusijai dar tebetelkiant savo pajėgas prie Ukrainos sienos, šeši karo laivai buvo perkelti iš Baltijos jūros flotilės į Juodąją jūrą.
Ankaros geopolitinė padėtis karo akivaizdoje išlieka komplikuota – viena vertus, šalis teikia karinę ir politinę paramą Ukrainai, kita vertus, Turkijos ekonomika yra glaudžiai susijusi su Rusija. Pasaulio banko duomenimis, Rusija yra trečia pagal dydį Turkijos importo partnerė, o, anot dienraščio „Hürriyet“, 2021 metais šalį aplankė 4,6 milijono rusų turistų. Tokiame kontekste Ankara yra priversta atsargiai laviruoti tarp dviejų kariaujančių pusių, nes konfrontacija su Rusija galėtų turėti skaudžių pasekmių ir taip krizės alinamai Turkijos ekonomikai.
