Visuomenės nuomonės apklausos rodo, kad dauguma rusų palaiko prezidento Vladimiro Putino sprendimą įsiveržti į Ukrainą, ir Lora save taip pat priskyrė šiai daugumai. 55 metų dviejų vaikų motina iš Rusijos Tatarstano regiono sostinės Kazanės kovo pradžioje „Radio Free Europe / Radio Liberty“ (RFE / RL) sakė, kad Rusija tik ginasi.
Moteris prisipažino, kad pagrindinis jos informacijos šaltinis apie vadinamąją Putino „specialiąją karinę operaciją“, buvo oficiali valstybinė žiniasklaida, kuriai draudžiama Rusijos invaziją į Ukrainą vadinti karu. Už Kremliaus karo naratyvo kvestionavimą arba prieštaravimą jam paprastiems rusams gresia iki 15 metų kalėjimo – visoje šalyje jau buvo sulaikyta tūkstančiai prieš karą protestavusių žmonių.
„Karas yra baisus dalykas, bet mes tik ginamės. Jei nebūtume užpuolę dabar, jie būtų užpuolę mus. Tai – Amerika. Vakarai būtų mus subombardavę. Ar tai normalu? Mes tik ginamės“, – sakė Lora, atkartodama didesnę dalį Kremliaus naratyvo, kurį entuziastingai skleidžia valstybinė žiniasklaida ir kuris dominuoja šalyje, kur V. Putino Vyriausybė nutildė praktiškai visus nepriklausomus balsus.
Tačiau praėjus vos kelioms savaitėms, Lora, paprašiusi neminėti pavardės, nes baiminasi represijų, kardinaliai pakeitė požiūrį, mat jos pačios sūnus Viačeslavas prisijungė prie Rusijos ginkluotųjų pajėgų ir netrukus bus išsiųstas kariauti į Ukrainą. Jis pasekė savo tėvo, kuris, pasak Loros, kadaise kariavo Čečėnijoje, o ne taip seniai – Sirijoje, pėdomis.
Rusijos gynybos ministerija kovo 25 d. pareiškė, kad jos pajėgoms nebesiskinant kelio į priekį, jos tikslai Ukrainoje buvo peržiūrėti ir nuo šiol daugiausia dėmesio yra skiriama Ukrainos rytinių Luhansko ir Donecko regionų, paprastai vadinamų Donbasu, perėmimui – dalis jų kontroliuojama Maskvos vadovaujamų ir remiamų separatistų dar nuo 2014 m., kai Rusija neteisėtai aneksavo Ukrainai priklausantį Krymo pusiasalį.
Per pastarąjį aršių kovų mėnesį Gynybos ministerija tik du kartus paskelbė duomenis apie Rusijos aukas Ukrainoje, antrą kartą tai įvyko kovo 25 d., kai buvo pranešta, kad žuvo 1 351 Rusijos karys. Tikėtina, kad šis skaičius yra daug didesnis. NATO pareigūnas, kurį kovo 24 d. citavo dienraštis „The Washington Post“, sakė, kad žuvo nuo 7 tūkst. iki 15 tūkst. Rusijos karių. Prokremliškas laikraštis „Komsomolskaja pravda“ kovo 20 d. pranešė, kad Ukrainoje žuvo beveik 10 tūkst. Rusijos karių, tačiau netrukus po to redakcija šį skaičių ištrynė, pareiškusi, kad į laikraščio internetinę svetainę buvo įsilaužta.
Pasak Loros, Viačeslavas nusprendė pasirašyti karinį kontraktą dėl tarnybos Ukrainoje kovo 6 dieną. Jos 30-metis sūnus, metus tarnavęs Rusijos oro desantinėse pajėgose, Kazanėje palieka žmoną ir neseniai gimusį vaiką ir išvyksta kautis į Ukrainą. Moteris baiminasi, kad sūnus, nepaisant karinės tarnybos, nėra pasiruošęs tam, kas jo laukia.
Lora įtaria, kad jos sūnų ir kitus į jį panašius, pasirašyti kontraktą paskatino ne patriotinis užsidegimas, o ekonominė būtinybė – jie susiviliojo gana dosniu finansiniu atlygiu.
„Atlyginimas siekia 50 tūkst. rublių (505 JAV dolerius). Gaunant tokias pajamas, galima pasiimti būsto paskolą, o sužeistieji gali gauti iki maždaug 3 milijonų (30 300 JAV dolerių)“, – paaiškino Lora ir pridūrė, kad perspektyvos įsidarbinti provincijoje, ypač dabar, kai dėl pradėto karo Ukrainoje Rusijai gresia itin griežtos Vakarų sankcijos, yra labai menkos.
„Daug mano draugų išėjo į karą, nes negalėjo susirasti darbo. Čia nėra darbo, pakilo kainos, tiesiog nėra iš ko gyventi, – guodėsi moteris. – O mano kvailelis taip pat neteko darbo, todėl su užsidegimu eina į karą, kad kaip nors išgyventų. Juk jam reikia išlaikyti vaiką, nes vaiko priežiūros išmokų nėra.“
„Sugrąžina jų nemažai. Kai kurie be kojų, kiti be rankų. Iš esmės tai yra ką tik sutartis pasirašę kariai, kitaip tariant, vaikinai, kurie ką tik įstojo į kariuomenę ir iškart išvyko į Ukrainą. Jie jauni, daugelis ką tik baigę mokyklą“, – sakė ji. Lora perpasakojo tai, ką jai sakė draugas, dirbantis karo ligoninėje Rostove, netoli sienos su Ukraina, kur, kaip pranešama, atvežama daug sužeistų rusų karių.
„Kiek buvo karų? Kiek žuvo žmonių? Niekas net neprisimena, kodėl mūsų žmonės vyko kariauti į Čečėniją, Afganistaną ar Siriją, – sakė Lora. – Kiek žmonių veltui žuvo svetimoje žemėje. Norėčiau žinoti, už ką jie kovojo. Tačiau tiesą sužinosime tik po 30 metų.“
