Kauai – pati šiauriausia ir pati seniausia iš visų Havajų salų. Ji yra praktiškai apvali, džiuginanti nuostabiai gražia gamta, kalnais, kriokliais ir vešlia augmenija. Dar ji vadinama „sodų sala“, o nuo kitų Havajų salų skiriasi labiau tradiciniu gyvenimu ir kur kas mažesniu turistų kiekiu. Gyvenamieji būstai ir infrastruktūra užima vos 3 % salos paviršiaus – didžioji dalis 552 kvadratinių mylių salos teritorijos ir toliau lieka Motinos Gamtos žinioje.
1992-aisiais uraganas Iniki nunešė vietos gyventojams priklausiusias vištides; vištos išsibėgiojo, išsislapstė miškuose, išperėjo palikuonis ir nuo to laiko sodų sala tapo taip pat ir gaidžių sala. Vos pasirodžius pirmiesiems saulės spinduliams spalvingi ir balsingi gaidžiai ima giedoti po visą salą. Viešbučio Waimea Plantation Cottages registratūroje stovi krepšelis, pilnas ausų kimštukų. Tie, kuriems nepatinka rytais nubusti nuo gaidžių giesmių (gal tokiems žmonėms labiau patinka nubusti nuo sirenų kaukimo mieste?), gali paprasčiausiai užsikimšti ausis!
Viešbutis įsikūręs vakarinėje salos pakrantėje, sename Waimea mieste – buvusioje salos sostinėje ir prekybinio gyvenimo centre. Po to, kai čia 1778-aisiais prisišvartavo kapitonas Kukas, į Kauai pradėjo plaukti laivai iš pačių įvairiausių šalių – tarp jų ir iš Rusijos, apie ką liudija 1817 metais pastatyto Elisabeth forto įtvirtinimai, iki šių dienų primenantys apie grandiozinį, tačiau taip ir nepavykusį Rusijos imperijos planą prisijungti šią salą.
Iš Waimea Canyon State Park atsiveria vaizdas į raudonas gigantiško, 3 567 pėdų gylio ir 14 mylių ilgio kanjono atbrailas. West Kauai Visitor Center esanti muziejinė lentelė paaiškina, kad „dėl eilės įvairių nesusipratimų“ šiose vietose žuvo kapitonas Kukas.
Iš viešbučio labai lengva patekti į Port Allen, iš kur išvykta kompanijos Holo-Holo Charters katamaranai, gabenantys ekskursantus išilgai dantytų šiaurės vakarinio kranto Na Pali Coast uolų, link negyvenamos Nihau salos.
Kažkur vidury vandenyno besišypsantys jūreiviai denyje išdalina keleiviams kaukes, vamzdelius ir plaukmenis bei, perspėję apie stiprias sroves, didžiulę gelmę ir aštrius akmenis, išmeta juos į vandenį.
Atsidūrusi tamsiai mėlynoje vandens gelmėje aš užmiršau viską. Ryškiai geltonos, raibos oranžinės, dryžuotos mėlynos ir žalios su auksu žuvytės greitai plaukė pro šalį. Apimta susižavėjimo aš niurkiausi vandenyje iki pat to laiko, kai teko keliauti atgal, mėgaujantis pietumis ir kokteiliais.
Į Kauai mudu su vyru skridome Alaska Airlines, o Lihue oro uoste išsinuomojome automobilį iš Avis ir patraukėme į šiaurę. Ištikima savo tikslui pamatyti kuo daugiau, mūsų savaitės trukmės atostogas aš suplanavau per tris skirtingas vietas.
Pakeliui mes aplankėme 1913 metais pastatytą švyturį Daniel K. Inouye Kilauea Point Lighthouse. Greta jo yra draustinis The Kilauea Point National Wildlife Refugee, skirtas uolose perintiems paukščiams.
Toliau vykdami į šiaurę mes užsukome į Limahuli Garden & Preserve, National Tropical Botanical Garden. Šiame botanikos sode yra išsaugotos senovės havajiečių gyvenamosios sodybos-terasos iš vulkaninės lavos, o taip pat jų kultivuoti augalai, kuriems dabar gresia išnykimas dėl atvežtinės floros poveikio.
Tuomet mes kirtome porą-trejetą vienos eismo juostos tiltų, atsargiai stebėdami, ar jais iš priekio neatvažiuoja koks automobilis, ir galiausiai atvykome į Hanalei Colony Resort – „nepaliestą, nerėksmingą, nepamirštamą“. Šio nuošalaus kurorto dviaukščiuose namukuose įrengti dviejų miegamųjų numeriai su virtuvėmis ir terasomis, tačiau be televizorių, muzikos grotuvų ir telefonų. Čia malonu niekur neskubant pailsėti. Prie baseino kiekvieną savaitę rengiami nemokami pusryčiai ir priėmimai su kokteiliais. Nakties tylą sudrumsčia tik Hanalei Bay bangų mūša. Čia visi atras, kuo užsiimti – plaukiok, nardyk, buriuok ar kapstykis po smėlį ir ieškok kriauklyčių.
Viešbučio teritorijoje taip pat yra puikus restoranas Mediterranean Gourmet, su nuostabia virtuve, nepriekaištingu aptarnavimu ir vaizdu į vandenyną, atsiveriančiu iš kiekvieno lango. Čia taip pat yra ir Hanalei Day Spa, kur į paslaugų sąrašą yra įtrauktas ir masažas vandenyno pakrantėje.
Atostogų likutį mes praleidome pietuose, Koloa Landing Resort, kurį sudaro daugiaaukščių viešbučių korpusų konglomeratas, apsuptas baseinų, teniso kortų ir bėgimo takelių. Netoliese yra Kukui’ula Village su dideliais restoranais ir parduotuvėmis.
Šio nuošalaus kurorto dviaukščiuose namukuose įrengti dviejų miegamųjų numeriai su virtuvėmis ir terasomis, tačiau be televizorių, muzikos grotuvų ir telefonų. Čia malonu niekur neskubant pailsėti.
Pats nuostabiausias paplūdimys su auksiniu smėliu, Po’ipu, taip pat greta. Jame dažnai ilsisi ir įstatymų saugomi reti havajietiški jūrų liūtai, prie kurių artintis negalima, tačiau stebėti juos iš tolo ir fotografuoti leidžiama kiek tik širdis geidžia. Per šias vietas driekiasi ir Koloa Tunnel of Trees – kelias, iš abiejų pusių apaugęs šimtamečiais eukaliptais, kurių šakos viršuje susipina, sukurdamos tunelį.
Šiuo keliu mes vykome į tradicinę šventę luau po atviru dangumi, kurios metu šiaudiniais sijonais vilkintys čiabuviai havajiečiai iš išraustos duobės ištraukia tikrą gardumyną – visą paršelį, keptą bananų lapuose.
Smith’s Tropical Paradise Garden Luau vyksta kvapą gniaužiančiuose soduose, įvairiausios augmenijos – bambukų, orchidėjų, imbierų, erškėtrožių, laukinių rožių ir kitų augalų – apsuptyje. Daugybė tradicinių havajietiškų patiekalų, upėmis besiliejantys tropiniai kokteiliai, muzikinė programa su daugybe šokių pasirodymų pralinksmina visus, net tokius kaip mes, kurių atostogos jau baigiasi ir kuriems šis vakaras yra paskutinis.
Mano pats mėgstamiausias prisiminimas apie Kauai yra iš Kapa’a rajono rytinėje pakrantėje, kur mes traukėme pasigrožėti Opaeka’a Falls. Stovėdama specialioje apžvalgos aikštelėje kelio pakraštyje aš vos galėjau patikėti savo akimis. Vidury gilaus smaragdinio tolio stūksojo nedidelis tamsiai žalias kalnas. Nuo jo žemyn krito saulėje tviskantys kriokliai-dvyniai, o mėlyname danguje virš jų skraidė sniego baltumo paukščiai su ilgomis išlenktomis uodegomis. Žiūrėjau į šį vaizdą kaip pakerėta, o galvoje buvo tik viena mintis: „Aš matau rojų“.
Ema Krasov, Jurijaus Krasovo nuotraukos
