Amerikos filmų institute Los Andžele studijuojantis vilkaviškietis Saulius Lukoševičius sėkmingai vejasi savo svajonę. Neseniai tarptautiniame kino festivalyje „Rhode Island“ iš per 6,5 tūkst. festivaliui pateiktų filmų atrinkus 140 geriausių, tarp jų pateko ir 2 lietuvio darbai. Vienas Sauliui pelnė geriausio festivalio operatoriaus apdovanojimą.
Su šiuo metu diplominį darbą rengiančiu jaunuoju operatoriumi Sauliumi Lukoševičiumi Dalia Byčienė kalbėjosi apie sėkmę, ateitį ir lietuvybę.
– Vaikystėje bandei fotografiją, bet pasirinkai kino operatoriaus kelią. Nuojauta neapgavo...
– Kiek save prisimenu, visada buvau apsuptas fotoaparatų. Domėjimasis fotografija atėjo iš mano tėčio, Juozo Lukoševičiaus. Jis yra profesionalus fotografas. Būdamas trylikos metų pradėjau lankyti foto-video būrelį Vilkaviškyje. Jis mane traukte įtraukė į fotomeną. Nuo 16-os metų pradėjau daugiau filmuoti. Tėtis savaitgaliais fotografuodavo vestuves, pakalbino mane pafilmuoti. Taip viskas ir prasidėjo. Mokiausi fotografijos ir filmavimo, siųsdavau darbus į įvairius konkursus. Man sekėsi, todėl buvau skatinamas stengtis ir judėti pirmyn.
Greitai supratau, kad kinas yra tobula forma save realizuoti. Bet ir žinojau, kad vienas filmo nesukursiu. Baigęs vidurinę įstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Teatro ir kino fakultetą studijuoti kino ir televizijos operatoriaus specialybės. Tobulintis ir toliau mokytis operatoriaus specialybės galėjau ir kitur. Tikrai gerų kino mokyklų yra Lenkijoje, Čekijoje, Anglijoje. Galvojau apie jas, bet Amerikos filmų institutas – daugelio kino operatorių svajonė. Šiais metais mūsų institutas išrinktas geriausia kino mokykla pasaulyje.
– Daugelis tavo filmų tarptautiniuose festivaliuose ir anksčiau sulaukdavo dėmesio? Kokie tai filmai?
– Na, taip, tarkim dokumentinis filmas „Žiema“ (rež. Cristina Picchi) atnešė keturiolika tarptautinių kino apdovanojimų, apkeliavo 250 kino festivalių visame pasaulyje, nominuotas geriausiu trumpametražiu filmu Europos kino apdovanojimuose. „Žiema“ – vizualus metų laiko portretas ir kartu kelionė po Šiaurės Rusiją ir Sibirą. Tai pasakojimas apie realybę, kurioje riba tarp gyvenimo ir mirties be galo trapi. Civilizacija nuolat varžosi su gamta, bet per milijonus metų tos varžybos tapo nebe stichiška kova dėl išlikimo, o ringu, kuriame galioja griežtos taisyklės.
Filmas „Žiema“ – tarptautinio projekto „Cinetrain“, vykusio 2013 m. žiemą, rezultatas. Tarptautinę filmo kūrimo komandą sudarė 21 filmų kūrėjas iš 14 valstybių. Kiekviena grupė turėjo temą, paremtą įvairiais stereotipais apie Rusiją. Filmuodami atšiaurią Sibiro gamtą projekto dalyviai traukiniu nuvažiavo apie 15 tūkst. kilometrų.
Filmas „Rojaus drabužiai“ 2017 m. man atnešė Lietuvos kino operatorių asociacijos apdovanojimą. Buvau pripažintas geriausiu Lietuvos kino operatoriumi. Tai poetinis dokumentinis pasakojimas apie penkis Suomijos salyno gyventojus, jų požiūrį į gyvenimą ir mirtį. Filmą kūrė tarptautinė komanda iš Lietuvos, Estijos ir Suomijos.
Įvertinimas aukščiausiais šalies kino operatorių apdovanojimais – tai postūmis eiti pirmyn. Jausmas, kad viskas tik prasideda. Taip jaučiausi ir tebesijaučiu.
– Šie metai tau atnešė sėkmę „Oskarų“ kvalifikaciją turinčiame tarptautiniame festivalyje „Rhode Island“, kur vienas tavo trumpametražių filmų pelnė apdovanojimą.
– Kartu su rusų režisieriumi Mikhailu Saburovu sukūrėme filmą „Bound“ („Įkalintas“) ir „Unfolded“ („Išsiskleidimas“), nufilmuotas bendradarbiaujant su italų režisiere Cristina Picchi.
Filmas „Bound“ pasakoja asmeninę mano istoriją. Prisiminiau save šešerių metų. Pas močiutę mažame Gudelių kaime žaidėme slėpynių. Pasislėpiau neveikiančiame šaldytuve, užsirakinau ir vos neuždusau. Atsitiktinai mane užtiko močiutės kaimynė ir išgelbėjo. Šis nuotykis taip giliai įkrito į atmintį, kad vos gavęs progą nusprendžiau tą jausmą atskleisti vaizdu. Man buvo svarbu atkartoti savo vaikystę kuo tikroviškiau, įnešti kuo daugiau lietuviškumo. O tai galėjo tik lietuviai. Filme pagrindinį vaidmenį atliko Los Andžele gyvenantis lietuvių aktorius Mantas Valantiejus. Prie filmo įgyvendinimo prisidėjo ir Lietuvių bendruomenė. Jai padedant pavyko rasti antraplaniams vaidmenims vaikus iš bendruomenės rato (Karolina Bučinskas, Liepa Gailiūnė, Alissa Warren). Filmo garso dizainą kūrė Olga Bulygo, su kuria kartu studijavome Lietuvoje.
Filmo kūrėjams pasisekė užbaigti filmavimus naktį prieš tai, kai gyvenimas šalyje įstrigo ties COVID-19 riba. Jei būtų dar viena filmavimo diena, šio 4 minučių filmo nebūtų.
– „Rhode Island“ festivaliui pristatėte ir vaidybinį filmą „Unfolded“ („Išsiskleidimas“), taip pat turintį ryšių su Lietuva.
– Juosta buvo nufilmuota dar 2017 metų rudenį Šiaurės Vakarų Italijoje, Turino mieste. Pamenu, jog vien besiruošiant filmavimams ten praleidau tris savaites, o vėliau, prisijungus techninei komandai iš Lietuvos, dar savaitę vykdėme filmavimus. Filmą koprodiusavo Lukas Trimonis, spalvų korekcijas atliko kompanija „Madstone“ (Jonas Sunklodas), šviesų dailininkas Giedrius Bukaitis, pirmasis operatoriaus asistentas Gediminas Jacikevičius, antrasis operatoriaus asistentas Mantautas Klimas, o filmą dalinai finansavo Lietuvos kino centras. Visai neseniai filmas buvo nominuotas ir italų Kino akademijos apdovanojimuose, kaip geriausias trumpametražis filmas.
Sunku suvokti, kad pelniau geriausio festivalio kino operatoriaus apdovanojimą. Man tai labai reikšmingas ir svarbus profesinis įvertinimas, kurio sulaukiau pačiu tinkamiausiu laiku, žengiant savo pirmuosius žingsnius Holivude. Supratau, kad esu teisingame profesiniame kelyje ir kad savo darbais galiu prisidėti ir prie Lietuvos vardo garsinimo.
– O kaip diplominis darbas? Kokia jo tema, kaip sekasi kurti?
– Mano diplominis darbas yra visiškai kitoks. Taip jau nutiko, kad pagrindiniai komandos nariai (režisierius, prodiuserė, scenaristė, montuotoja, dailininkas) yra iš Azijos, o aš vienas europietis. Buvo svarbu išbandyti save, kuriant visai kitokio pobūdžio filmą, tuo labiau kad veiksmas vyksta Kinijoje, o filmavimas – Los Andžele. Tai istorija, paremta berniuko ir tėvo santykiais, kai reikia pasirinkti tarp atsiradusios galimybės prasimušti karjeroje ir atsisveikinimo su savo išvykstančiu sūnumi
– Kaip jautiesi kurdamas svetimoje šalyje?
– Paskaitų metu didžiulis dėmesys buvo telkiamas į scenarijų, jo analizę, istorijos supratimą. Nuo to viskas prasideda kuriant vaizdinius sprendimus. Kiekvienas filmo kadras neša atsakymą, kodėl būtent taip jį šiuo metu pateikiame, kodėl norime, kad žiūrovas jaustųsi taip, o ne kitaip. Šis klausimas man nedavė ramybės daug metų, džiaugiuosi pagaliau galėdamas gilintis į tai. Visa programa paremta praktiniu principu. Darai, klysti, mokaisi. Supratau, kiek daug dar nežinau. Buvau beperprantąs dokumentinio kino kūrybos abėcėlę, o čia teko susitelkti į vaidybinę erdvę. Pradžia buvo tikrai labai sunki. Praėjus dvejiems metams jaučiuosi daug išmokęs.
Dirbu komandoje su kolegomis iš įvairiausių šalių, todėl norisi kuo daugiau iš jų išmokti. Noriu, kad ir jie kuo daugiau išmoktų iš manęs. Per savo diplominio darbo filmavimus pabandžiau įnešti truputį lietuviško kino tradicijų. Po pirmo nufilmuoto kadro sudaužoma lėkštė su komandos narių parašais, kiekvienas gauna po mažą to indo šukę. Tai tarsi palinkėjimas, kad viskas filmavimo metu gerai klotųsi.
– Ko trūksta, kad mus, lietuvius, įvertintų užsienio kino kritikai?
– Manau, tai labai sėkmingai vyksta. Atėjo nauja režisierių karta, kurie kuria visai kitokius filmus, nei mes buvome įpratę matyti. Jie nebijo eksperimentuoti. Džiugu matyti šių kūrėjų pavardes aukščiausio lygio kino festivaliuose, girdėti jas tarp skinančių laurus. Jeigu tik pasitaikys galimybė, mielai prisidėsiu prie lietuviško projekto.
