Žemaičiui ir aukštaičiui ne taip lengva susikalbėti. Žemaičių kalba labai ryškiai skiriasi nuo bendrinės kalbos ir kitų lietuvių tarmių. Juk pagal kalbą žemaičiai nuo aukštaičių skiriasi daugiau negu rytų slavų rusų, baltarusių, ukrainiečių kalbos, estų ir suomių, šiaurės vokiečių ir olandų kalbos.
Šiaulių universiteto docentas, monografijos „Žemaičių kalba ir rašyba“ autorius dr. Juozas Pabrėža deda tašką daug metų nesibaigiančioje diskusijoje – žemaičių kalba ar tarmė – ir paaiškina: „Abu terminai yra geri ir vartotini. Jei lyginamos kelios kalbinės sistemos, puikiai tinka terminas „tarmė“, pavyzdžiui, šiaurės žemaičių, pietų žemaičių, pietų aukštaičių (dzūkų) tarmės, o kalbant ir rašant apie vieną kalbinę sistemą drąsiai galima vartoti terminą „žemaičių kalba“.
Iš Skuodo kilęs dr. J. Pabrėža, aiškindamas žemaičių kalbos ir tarmės santykį, prisimena literatūrologės prof. Viktorijos Daujotytės-Pakerienės žodžius: „Žemaičių žodžiais, sakiniais, tikiuosi, ir intonacijomis pasineriu į pasaulį, kurio be tos kalbos nėra ir būti negali. Kalbos mokslui – tarmė, o kalbėjusiems ir kalbantiems – kalba. Prieštaros čia nėra.“
Per keturis dešimtmečius dr. J. Pabrėža surinko daugybę duomenų, įrodančių žemaičių kalbos statusą: „Itin svarbus žemaičių kalbos tapatybės įrodymas yra tai, kad ji turi visus svarbiausius kiekvienos kalbos lygmenis, sudedamąsias dalis: fonetiką, morfologiją, sintaksę ir leksiką. Jose visose yra išlikę nemažai unikalių, archajiškų ypatybių, garsų, formų, konstrukcijų – to, ko šiandien nerasime bendrinėje kalboje ar kitose tarmėse.“
Pavyzdžiui, nemažame pietų ir vidurio Žemaitijos plote vietoj bendrinės kalbos nosinių balsių „ą“, „ę“, „ų“, „į“ yra išlikęs senesnis šių garsų tarimas su priebalsiu „n“: žemaičiai sako ne „kąsnis“, o „kansnis“, „konsnis“, ne „skęsti“, o „skensti“, „skėnstė“ ir t. t. Žemaičiai kur kas rečiau nei kalbantieji bendrine kalba ar kitų tarmių atstovai vartoja afrikatas „č“, „dž“ – vietoj jų tam tikrose žodžių formose taria priebalsius „t“, „d“, kurie gana panašūs į senuosius junginius „tj“, „dj“, pavyzdžiui, „žalte“ (žalčiai), „gaide“ (gaidžiai) ir kt.
Žemaičiai taip pat dažnai vartoja įvairių kalbos dalių dviskaitą, tarkime, „vedo, vedve siedau, jiedau“ (mudu, mudvi sėdime, valgome), „do gero vyro“ (du geri vyrai). Jie taip pat mėgsta prie veiksmažodžių pridėti pastiprinamuosius žodelius „žemėn“, „lauk“, „šalin“, „lygiai“ ir pan. Jie rodo, kad veiksmas dar neįvykęs, bet jau netrukus įvyks, pavyzdžiui, „tievalis mėršt žemėn“ (tėvelis miršta ir greitai numirs).
Dar viena žemaičių kalbos ypatybė – net keli kirčiuoti skiemenys viename žodyje, kartais jų net keturi ar penki.
Žemaičių kalba unikali ir išskirtinė. Ne žemaičiui sunkoka susigaudyti, kas yra „kramė“ (galva), „plonymas“ (smilkinys), „staibis“ (blauzda), „krupis“ (rupūžė), „ašoklis“ (raudonasis serbentas), „nikis“ (užgaida), ką reiškia „kušėti“ (krutėti, judėti), „apent apentais“ (vėl), „nogniai“ (labai, smarkiai) ir t. t. Yra trys aiškios jos tarmės – šiaurės žemaičiai (dounininkai), pietų žemaičiai (dūnininkai), vakarų žemaičiai (donininkai), taip pat šiaurės žemaičių telšiškių ir kretingiškių, pietų žemaičių varniškių ir raseiniškių patarmės bei daugybė smulkesnių šnektų.
„Dauguma žemaičių tarmišką kalbėseną suvokia kaip tikrąją gimtąją kalbą. Daugeliui ji yra didžiulė vertybė, – sako dr. J. Pabrėža. – Apskritai žemaičių kalbos prestižas stiprėja ir auga. Įdomu, kad daug kur Žemaitijoje jaunoji karta žemaičių kalbą vertina palankiau nei vidurinioji.“
Anot mokslininko, prie šiandienės žemaičių kalbos susiformavimo ir įsitvirtinimo labai prisidėjo XVIII–XIX a. žemaičių veikėjai. Svarbiausia XVIII a. žemaitiška knyga buvo „Žyvatas“. XIX a. žemaitiškai rašė Dionizas Poška, Simonas Stanevičius, Simonas Daukantas, Motiejus Valančius ir kiti. Tuomet labai nedaug trūko, kad Lietuvos valstybinė bendrinė kalba būtų formuojama žemaičių kalbos pagrindu, tačiau vis dėlto buvo pasirinkta vakarų aukštaičių tarmė.
