Patriotizmas yra paskutinis šiaudas, kurio visada griebiasi tiek niekdariai, tiek idiotai.
Apskritai, šios kategorijos dažnai viena su kita sutampa. Iš tiesų, tai yra labai teigiamas dalykas. Kaip jau ne kartą pabrėžiau, mūsų civilizacija dar iki šiol nežlugo tik todėl, kad tie siaubūnai, kurie siekia ją sunaikinti, dažniausiai pasirodo esą visiški idiotai. Jei tokie veikėjai kaip Stalinas, Hitleris, Putinas (su kuriuo lyginant net pirmieji du atrodo tikri genijai), ar net mažesnių šalių tironai, tokie kaip Husseinas, būtų nors truputį protingesni, jei jie mokėtų apriboti savo žmogėdrišką apetitą savo interesų labui ir veikti ramiai, o ne įnirtingai ir įžūliai siautėti – tai pasauliui, kurio laisvųjų šalių aukščiausiuose postuose sėdi tokie pat „naudingi“ idiotai, šansų išgyventi praktiškai nebūtų.
Šįkart pakalbėti noriu net ne apie Rusiją, su kuria jau seniai viskas yra aišku, ir net ne apie banalų Vakarų politikų bailumą ir visišką supuvimą. Kalba eina apie idiotišką elgesį Vakarų šalyse, kurį diktuoja ne troškimas pakenkti „įsisiautėjusiai degalinei“, o patriotiniai motyvai. Tik reikalas tas, kad mažiau idiotišku tas elgesys dėl neva „taurių“ motyvų netampa, o ir pačios Vakarų šalys taip besielgdamos tampa iki skausmo panašios į tą pačią „degalinę“.
Taigi, kas yra „idiotizmas“ ne medicinine, o praktine prasme? Tai elgesys, vedantis prie priešingo rezultato, nei trokštama.
Pavyzdžiu paimkime Ispaniją ir jos (kol kas) teritorinę dalį Kataloniją, kurios Ispanija kategoriškai nenori paleisti iš savo sudėties. Pradžioje dar norėčiau priminti akivaizdžias aksiomas, kurios, deja, kažkodėl yra akivaizdžios toli gražu ne visiems. Visos valstybės ne tik turi teisę, bet ir privalo ginti savo teritorinį vientisumą nuo išorinių agresorių (įskaitant ir tuos, kurie veikia „hibridinio karo“ metodais). Tačiau jokiai vyriausybei nėra suteikta moralinė teisė jėga laikyti savo sudėtyje tuos, kurie nori iš jos pasitraukti (jei toks noras yra patvirtintas laisva valia – visokie „pseudoreferendumai“, kaip tas, kuris įvyko Kryme, kai balsuojama tarp okupantų automatų taikiklių, savaime suprantama, nesiskaito kaip laisvos valios apraiška). Deja, šis principas vis dar prieštarauja daugumos pasaulio šalių konstitucijoms, mat dauguma vyriausybių (net tų, kurios formaliai yra demokratiškos) save laiko šalies teritorijų ir jose gyvenančių žmonių savininku ir šeimininku, o ne instrumentu, kurio vienintelis tikslas ir vienintelė egzistavimo prasmė yra piliečių interesų gynimas. Visiškai akivaizdu, kad vyriausybė (centrinė valdžia) negali geriau už savo piliečius žinoti, kokie yra tie jų interesai – juk kalbame ne apie psichinės negalios kamuojamus vargšelius, kuriems reikalinga nuolatinė globa ir priežiūra, o apie suaugusius ir mąstančius žmones.
Žinoma, be įprastos patriotinės demagogijos, apeliuojančios net ne į Viduramžių ar Antikos, o į pačios pirmykštės bendruomenės archetipus („Kuo didesnė mūsų gentis, tuo geriau! Taip mes galėsim įkrėsti visiems aplinkiniams!“), už nenoro iš savo sudėties paleisti separatistus paprastai glūdi ekonominiai interesai – gaila paleisti turtingą ir klestintį regioną, kurio indėlis į biudžetą yra milžiniškas (kaip tik taip ir yra Katalonijos atveju). Ką tai reiškia praktikoje? Ogi tai, kad regionas atiduoda daugiau nei gauna. Tad, atitinkamai, regiono troškimas pasitraukti iš Ispanijos sudėties yra racionalus ir sąžiningas, o jei federalinei vyriausybei tai nepatinka, vienintelis dalykas, ką ši gali padaryti – tai keisti santykių su šiuo regionu formatą, panaikinant dabartinį disbalansą. Vyriausybė gali imtis veiksmų, kuriais pasiektų to, kad regionui pasilikti šalies sudėtyje būtų naudingiau nei iš jos pasitraukti. Tiesa, čia irgi galima susidurti su patriotiniu idiotizmu, kai imamasi kišti pinigus ir resursus į akivaizdžiai nuostolingą regioną, kad tik jį bet kokia kaina išlaikytum savo sudėtyje – kaip tai daro Rusija tiek su Čečėnija, tiek su okupuotu Krymu (kuris, nepaisant nieko, ir toliau okupantų valdžioje gyvena vis blogiau ir blogiau), tiek su visu būriu autonominių savo sudėtyje esančių teritorijų, kurių gyvybė yra palaikoma dotacijomis.
Atrodytų, Ispanijos valdžia turėjo šią paprastą idėją pilnai įsisavinti. Pastaraisiais metais Ispanijoje fiksuojamas ekonomikos augimas, o visuomenės apklausos tuo pat metu demonstruoja, kad nepriklausomybės šalininkų Katalonijoje mažėja. Be abejo, ekonominis faktorius nėra vienintelis, turintis įtakos separatistinėms nuotaikoms – neretai jis net nėra pagrindinis, o „alkana laisvė“ kai kuriais atvejais yra priimtinesnė ir geidžiamesnė nei „auksinis narvelis“. Tačiau Katalonijoje jis yra aktualus ir suveikė. Nepaisant to, Katalonijos valdžia nusprendė surengti pilnavertį referendumą dėl nepriklausomybės, kurio jiems buvo neleista surengti prieš trejus metus.
Ispanijos valdžia kvailai elgėsi jau tada, o dabar į šiuos ketinimus sureagavo represijomis, tiesiai iš rusų valstybės valdymo vadovėlių. Buvo areštuotos katalonų sąskaitos, vėliau suiminėjami aukšti regiono pareigūnai, į autonominę teritoriją buvo įvestos federalinės policijos pajėgos, naikinami atspausdinti balsavimo biuleteniai. Vienintelis dalykas, kurio pritrūko iki pilno paveikslo – tai tankai ir karinių lėktuvų atakos.
Net jei nuošalyje paliksim moralinį visos šios prievartos aspektą (prievartos, pridengtos lozungais apie „demokratijos gynimą“; ak, štai kaip – pasirodo, dabar draudimas tautai išreikšti savo laisvą valia yra vadinamas būtent taip!), kokios bus praktinės tokios Ispanijos valdžios politikos pasekmės? Paprasta ir akivaizdu – ryškus separatistinių nuotaikų stiprėjimas. Panaikinta galimybė civilizuotai išspręsti problemą. Nesvarbu, kaip Katalonijos valdžiai pavyks tokiomis sąlygomis surengti referendumą, jo rezultato pralaimėjusi pusė vis tiek nepripažins: Madridas jo nenusiteikęs pripažinti jokiu atveju, o nepriklausomybės šalininkams nesurinkus pakankamai balsų, katalonai visiems laikams turės geležinį argumentą „mums sutrukdė!“ (o ir tarptautinės stebėtojų organizacijos tokiomis sąlygomis surengto referendumo teisėtu tikrai nepripažins). Dar vienas galimas rezultatas – perėjimas prie smurtinių kovos už nepriklausomybę metodų, kuriais iki šiol pasižymėjo baskai, bet ne katalonai...
Ir visas šis šaršalas įvyko nepaisant to, kad dar liepos mėnesį atliktos apklausos rodė, kad nepriklausomybės šalininkai teturi vos per 40 procentų visų balsų. Vadinasi, net ir nusispjovus ant visų moralinių ir demokratinių vertybių bei pasiryžus bet kokia kaina „išlaikyti Kataloniją Ispanijos sudėtyje“, viskas, ką centrinei Ispanijos valdžiai reikėjo padaryti – užtikrinti tinkamai ir sąžiningai surengtą referendumą. Kaip kad britams pakako proto padaryti Škotijoje. Jei Ispanija būtų pasielgusi protingai, būtų gavusi „škotišką“ rezultatą. Viskas. O dabar visas tas patriotinis idiotizmas prives prie to, kad Ispanija Katalonijos vis tiek vienaip ar kitaip neteks – ir dar bus gerai, jei tai įvyks ne dėl pilietinio karo.
Kitas nacionalistinio idiotizmo (vėlgi labai panašaus į rusišką) sprogimas įvyko Vengrijoje, kuri įsitraukė į siaubingą konfliktą su Ukraina dėl šioje priimto švietimo įstatymo (naujasis prezidento pasirašytas įstatymas numato, kad nuo 2020-ųjų rugsėjo šalies mokyklose visi dalykai moksleiviams nuo 5-os klasės bus dėstomi ukrainiečių kalba, o tautinių mažumų atstovai savo gimtųjų kalbų galės mokytis pasirinkę kaip atskirus dalykus). Budapeštas pažadėjo blokuoti visus tolesnius Europos Sąjungos sprendimus, susijusius su tolesne Bendrijos ir Kijevo sanglauda. Žinoma, galima diskutuoti, kas žengė pirmą žingsnį šiame konflikte, ir ar tikrai Ukrainai buvo būtina priimti šias įstatymo pataisas būtent dabar, tačiau teisybės dėlei reikia pabrėžti, kad įstatymas, numatantis mokymą valstybinėse mokyklose valstybine kalba, yra teisingas. Vaikai, nemokantys šalies, kurioje gyvena, kalbos, negalės tapti pilnateisiais jos piliečiais (juo labiau, kad niekas jiems nedraudžia paraleliai mokytis savo istorinės tėvynės kalbos). Faktiškai, tokių vaikų tėvai patys juos gena į getus. O jei jau esate tokie užkietėję Vengrijos patriotai, kad nenorite, jog jūsų vaikai mokytųsi ukrainiečių kalba, tai kas tada jus jėga toje Ukrainoje laiko? Ir apskritai, kurie vengrai gaus naudos iš šio konflikto su Ukraina? Ogi jokie – nei gyvenantys ukrainietiškoje Užkarpatėje, nei pačioje Vengrijoje. Na, nebent eilinis demagogas populistas, kuris už tokį „patriotizmą“ surinks daugiau tokių pat idiotų balsų...
Tokius patriotinio idiotizmo pavyzdžius galima būtų vardinti ir vardinti. Jų netrūksta ir pačioje Ukrainoje (kad ir tas mano mėgstamiausias socialinių tinklų draudimas), ir kitose Europos šalyse, ir pas mus JAV. Tačiau tai nereiškia, kad bet koks patriotizmas yra kvailas. Labai gerai, kai žmonės turi už ką mylėti savo šalį. Labai blogai, kai tą meilę bando pakeisti į pareigą ir primesti ją jėga. Ne mažiau blogai yra ir tai, kad kartais patriotizmas išjungia smegenis ir pastūmėja daryti piktavališkas ir kenksmingas kvailystes. Ar kai tas kvailystes pradedama vertinti nuolaidžiai: gi tai daroma iš tokių taurių paskatų! Juk jie patriotai!
Tačiau jokie jausmai nepateisina kvailysčių. Kvailystės apskritai nenusipelno pateisinimų. Kad ir kokios jos būtų, kad ir kur vyktų.
Jurijus Nesterenka
