Prieš 70 metų, 1950 m. gegužės 9 d., Prancūzijos užsienio reikalų ministras Robert‘as Schumanas paskelbė deklaraciją apie Europos anglių ir plieno bendrijos įkūrimą. Ši diena yra laikoma Europos Sąjungos (kad ir kaip ji būtų vadinta įvairiais laikotarpiais) gimimo data. Idėjos esmė – Europos šalyse suvienijus karinei pramonei būtinas ūkio šakas, karą tarp jų padaryti techniškai neįmanomą. Politinės Europos vienybės tikslas – ilgalaikė taika. Kitas jam subordinuotas ir Schumano deklaracijoje įvardintas tikslas yra ekonominė Europos šalių gerovė.
Bendrijos idėją tuoj pat parėmė Vakarų Vokietijos kancleris Konradas Adenaueris, Italijos premjeras Alcide de Gasperi, Belgijos, Liuksemburgo, Nyderlandų vadovai. Yra žinoma, kad užkulisiuose ją karštai palaikė popiežius Pijus XII. Verta prisiminti Winstono Churchillio indėlį. Tai jis 1946 m. Ciuricho kalboje pabrėžė būtinybę kurti „Jungtines Europos Valstijas“, prisimindamas dar prieš karą šia kryptimi dirbusius Prancūzijos ministrą pirmininką Aristide‘ą Briand‘ą ir žymųjį paneuropinės sąjungos idėjos teoretiką grafą Coudenhove-Kalergi. Jeigu Briand‘o Europos Sąjungos projektas, siūlytas dar 1929 m., būtų sulaukęs palaikymo, būtų išvengta Antrojo pasaulinio karo. Bet, kaip savo kalboje pabrėžė Churchillis, tų laikų vyriausybės „nedrįso pažvelgti realybei į akis“. Beje, įdomu pastebėti, kad Churchillis nelaikė Didžiosios Britanijos galima Europos Sąjungos dalimi: šiandien vertėtų įsigilinti į jo tuomečius argumentus. O posakis „Jungtinės Europos valstijos“ pirmą kartą buvo pavartotas dar 1848 m. Prancūzijos politiko Emilio de Girardin‘o ir karštai propaguotas Viktoro Hugo. Be abejo, jis buvo nusižiūrėtas nuo Jungtinių Amerikos Valstijų. Pastarųjų vaidmuo, kuriantis Europos Sąjungai, buvo milžiniškas: pokarinę Europą atstatantis Maršalo planas buvo sąlygotas europiečių įsipareigojimo vienytis ir pašalinti tarpusavio karo galimybę.
Tačiau Schumano deklaracijai pritarė toli gražu ne visi. Charles de Gaulle‘is joje skelbiamus planus pašaipiai vadino „anglies ir plieno kratiniu“. Tačiau tuo laikotarpiu jis buvo pasitraukęs iš valdžios. O grįžęs į ją 1958 m. ir iš vidaus konstatavęs Europos vienijimosi pažangą, jau tapo jo rėmėju. Bet didžiausio pasipriešinimo Europos bendrijos planas sulaukė iš Sovietų Sąjungos. Ši šalis darė viską, kad politinis Europos vienijimasis nebūtų realizuotas, ir dosniai finansavo Vakarų Europos komunistų partijas, ypač stiprias Prancūzijoje ir Italijoje, kad jos kliudytų tam procesui. Galime klausti, ar šiandienės Rusijos politika nėra tokia pati. Tik remia ji ne komunistų, o kraštutinių dešiniųjų partijas.
Bet ginčai virė ir tarp Europos vienybės šalininkų: kokio pobūdžio bendrija tai turėtų būti?
Iš pat pradžių pozicijos grupavosi į dvi stovyklas. Krikščionių-demokratų pakraipos „Europos tėvai“, ypač Schumanas, de Gasperi, Adenaueris, palaikomi tokių pasaulinio lygmens intelektualų kaip filosofas Jacques Maritain‘as ir rašytojas Thomas Mannas, pasisakė už stiprų politinį-ekonominį darinį, ginamą bendros kariuomenės (šis klausimas yra sudėtingas ir kėlęs nesutarimų, pats Schumanas dėl jo dvejojo) su stipriu kultūriniu (į šią sąvoką įeina ir religinis aspektas, griežtai laikantis valstybės pasaulietiškumo principo) pagrindu bei aiškiai išreikšta filosofine dimensija.
Šiame kontekste būtina paminėti ypatingą Schumano asmenybę. Jis buvo intelektualas, jo filosofinė erudicija – įspūdinga, o savo politinę pasaulėžiūrą rėmė katalikiškos neotomistinės krypties mąstymu, ypač Maritain‘o refleksijomis. Jis taip pat buvo prancūzų filosofo Henri Bergsono ir jo atviros visuomenės koncepcijos gerbėjas: demokratijos esmė jam buvo „evangelinio pobūdžio“, o reali ir būtina visuomenę konsoliduojanti jungtis – brolystė, pranokstanti vien formalų solidarumą. Dar stipriau už teorinius svarstymus Schumanas puoselėjo gilią vidinę patirtį ir dvasinę intuiciją. Jam, iš prigimties droviam žmogui, intensyvus vidinis gyvenimas teikė ypatingo įžvalgumo ir jėgų drąsiausioms iniciatyvoms, kurių viena svarbiausių, neabejotinai, buvo Europos Sąjungos kūrimas. Katalikų Bažnyčia yra pradėjusi Schumano beatifikacijos procesą. Tokios asmenybės turi gilų, nors ne visada pastebimą poveikį visuomenei. Atsekti tokių žmonių vietą Europos socialiniame gyvenime visais laikais, ištirti, kaip jų viduje vykę dvasiniai procesai lėmė Europos visuomenės procesus būtų puiki humanitarinio mokslinio tyrimo idėja.
Kitos stovyklos atstovai, buvę aktyvūs pogrindinio pasipriešinimo fašistiniams rėžimams dalyviai, taip pat vienas svarbiausių Europos Sąjungos architektų Jeanas Monnet, puoselėjo kitokią suvienytos Europos viziją ir taktiką jai pasiekti. Karo metais susiformavo radikali pažiūra: nuo karo Europos neišgelbėjo jos kultūra, filosofija, „dvasia“, todėl atėjo laikas remtis ne „abstrakčiais“ filosofinio pobūdžio principais, o konkrečiais ir pragmatiniais gyvenimo dėsniais. Europos vienybę būtina grįsti žingsnis po žingsnio pasiektais gryno ekonominio pobūdžio susitarimais ir praktinio sugyvenimo taisyklėmis, nepaisant kultūrinės, nacionalinės ar kitokios dvasinės tapatybės faktoriaus, nes jis pasirodė bevaisis, siekiant išvengti karo. Užteks „mąstyti“, reikia „veikti“. Ne dvasia išgelbės Europą nuo naujo karo, o ekonomika.
Ši antroji pozicija atrodė paprastesnė ir lengviau įgyvendinama, ji ir tapo faktiniu Europos Sąjungos kūrimo varikliu. 1957 m. įkurtas darinys vadinosi „Ekonominė Europos Bendrija“. Ar ši pozicija pasiteisino?
Esminį atsakymo elementą nurodo vadinamasis Europos Sąjungos „demokratijos deficitas“, kuris bėgant metams vis gilėjo ir kurio pamatinė reikšmė yra ši: europiečiai egzistenciškai nesidomi politiniu Europos organizmu, jaučiasi jam svetimi. Dar prieš sudarant Mastrichto sutartį, Europos Komisijos primininkas Jacques Delors, puikiai suvokęs atotrūkio tarp Europos ir jos piliečių problemą, su nerimu sakė: „Europai reikia sielos. Negalima pamilti rinkos.“ Nepaisant to, Mastrichto sutartis dar kartą užakcentavo ekonominio-technokratinio pobūdžio sąjungos principus. Tokia eiga įtvirtino direktyvinio pobūdžio technokratinį valdymo modelį, kuris piliečių akyse reiškia formalių taisyklių diktatą ir perdėtą biurokratizmą. Tai taip pat atvėrė kelią šiurkščiausioms manipuliacijoms Europos Sąjungos įvaizdžiu, komisarams Briuselyje nematant reikalo joms priešintis – jų priedermė juk yra „pragmatinių“ reikalų tvarkymas, o ne idėjos.
Ekonominio-pragmatinio pobūdžio dominantė Europos Sąjungoje neleido susiformuoti egzistenciškai jaučiamam politiniam europietiškam piliečių mentalitetui, kuris stiprintų nacionalinę ir kultūrinę jų savimonę (ne, tarp europietiškumo ir nacionalumo nėra prieštaravimo, ir tai suvokti yra esmių esmė). Tiksliau – toks mentalitetas netapo pakankamai visuotinis. Be abejo, daugybė žmonių puoselėjo savo europietiškąją tapatybę dar prieš susikuriant vieningai Europai, o Sąjungos sukūrimas de facto sudarė sąlygas europietiškajai tapatybei stiprėti: ES vis dėlto yra demokratijos, žmogaus teisių ir galimybių, politinės laisvės bastionas, o kultūriniai mainai, mokslinis bendradarbiavimas ir daugybė kitų europiečių savitarpio pažinimo kelių yra sėkmingai eksploatuojami. Tik ar pakankamai giliai? Ar užtektinai tam, kad būtų iki šaknų sunaikinta naujo karo grėsmė?
Prieš dvejus metus svečiavausi žymaus prancūzų mąstytojo Rémi Brague namuose. Kalbėjomės apie Europą ir aš pasidžiaugiau, kad dėl pastaruosius dešimtmečius vykusio Vokietijos ir Prancūzijos kultūrinio bendradarbiavimo karas tarp šių šalių jau nebėra įmanomas. Rémi Brague palingavo galva ir tarė: „Aš tuo nebūčiau toks tikras.“ Jo atsakymas mane nustebino ir privertė susimąstyti. Tapau atidesnis kai kuriems Europoje vykstantiems reiškiniams.
2019 m. sausio 21 d. prezidentui Macronui ir kanclerei Merkel Aix-la-Chapelle mieste pasirašius Prancūzijos ir Vokietijos glaudesnio bendradarbiavimo sutartį, kraštutiniams dešiniesiems atstovaujantis prancūzų europarlamentaras Bernard’as Monot pareiškė, jog „Elzasas pereis į priklausomybę Vokietijai, ir administracinė kalba bus vokiečių. Macronas, kaip tikras Judas, perduos Elzasą ir Lotaringiją užsienio galioms“. „Vokietija ir Prancūzija sudarė slaptus susitarimus“, antrino Prancūzijos Generalinės Asamblėjos deputatas Nicolas Dupont-Aignan (L‘Opinion, 2019 01 22, p. 1), prezidento rinkimuose rėmęs Marine Le Pen, aktyvią Krymo aneksijos ir Putino politikos apskritai šalininkę. Šių žmonių galvose jau vyksta karas. O mums reikia pagalvoti apie daugybę istoriškai karštų Europos pasienių: tarp Italijos ir Austrijos, Vengrijos ir Ukrainos, Vengrijos ir Rumunijos, Vokietijos ir Lenkijos, Lenkijos ir Lietuvos... Ar tikrai konflikto potencialas yra sunaikintas, jeigu atidžiai įsigilintume į žmonių mintis, ypač tas, kurios yra nustumtos į sąmonės pakraščius? Kaip būtų, jeigu žlugtų Europos Sąjunga, kuo džiaugiasi, kad ir avansu, ne vienas žmogus Lietuvoje ir kitose Europos šalyse?
Kuriant Europos Sąjungą buvo padaryta klaidų. Bet jos žlugimas daugeliui žmonių ir šalių reikštų dideles kančias, galbūt net pražūtį. Ar įmanoma šias klaidas ištaisyti, suteikiant ekonominiam Europos projektui tokį politinį ir kultūrinį pagrindą, kuris leistų formuotis sveikam europietiškam mentalitetui, stiprintų mūsų nacijas ir jų tarpusavio pažinimą bei solidžiai mus artintų prie nuolatinės taikos būklės? H. Bergsonas, J. Patočka, P. Ricoeur, J. M. Ferry, R. Brague, P. Manent, I. Krastevas ir daugybė kitų siūlė ir siūlo, kaip tai padaryti (ir ginčai tarp jų nėra problema, o būtinybė).
Galbūt didžioji mūsų nelaimė yra ta, kad nesugebame įsiklausyti į išmintingų žmonių žodžius, į savo pačių tikruosius norus ir giliąsias patirtis. Kad gyvename tik sąmonės paviršėliuose. Kad svajojame apie malonumus ir liuksą, o realiame gyvenime mus valdo baimė. Kad net pandemijai mus sustabdžius ir suteikus progą iš esmės permąstyti mūsų gyvenimą laukiame tik vieno – kaip grįžti į psichologinį lėkimą ir ekonominį vartojimą. Kol naujas virusas, nauja krizė, naujas karas vėl viską sugriaus.
Povilas Aleksandravičius, Mykolo Romerio universiteto Humanitarinių mokslų instituto docentas
