Jėzus gyvena kiekviename iš mūsų, kurie esame pakrikštyti Jo Kūne. Per Devintinių iškilmę mes išpažįstame savo tikėjimą realiu Jėzaus Kristaus buvimu Šventojoje Eucharistijoje. Mes taip pat išpažįstame, kad tas pats Jėzus gyvena kiekviename iš mūsų, kurie esame pakrikštyti Jo Kūne – Bažnyčioje. Mūsų krikšto metu Jėzus apsigyveno kiekviename iš mūsų. Mes nešamės Jį į realų pasaulį taip pat, lyg neštume gatvėmis Monstranciją. Kai dalyvaujame iškilmingoje Devintinių procesijoje, skelbiame, kad Viešpats tęsia atėjimą į pasaulį per mus.
Šių iškilmių šventimas siekia tryliktąjį amžių. Jas 1264 m. Visuotinėje Bažnyčioje įsteigė popiežius Urbanas IV. Jis norėjo, kad šventė būtų pripildyta džiaugsmo ir lydima himnų bei iškilmingų procesijų. Jis paprašė didžiojo Vakarų Bažnyčios tėvo, šv. Tomo Akviniečio, sudaryti dvejas pamaldų apeigas. Šv. Tomas tai įvykdė – kartu su penkiais himnais – ir jos šimtmečiais praturtina krikščionių pamaldumą.
Viename iš apeigų tekstų šv. Tomas rašė: „Materialinis maistas visų pirma tampa žmogumi, kuris jį valgo, atkuria jo netektis ir sustiprina gyvybines jėgas. Dvasinis maistas atvirkščiai – perkeičia žmogų, kuris jį valgo, į save.
Teisingas šio sakramento veikimas yra žmogaus perkeitimas į Kristų. Jis jau nebegyvena dėl savęs, bet Kristus gyvena jame. Sakramentas turi ir kitą efektą: atkuria dvasinius netekimus, sąlygotus nuomonių bei ydų, ir sustiprina jėgas gyventi dorybėmis.
Maža to, per šią šventę ne tik išpažįstame, kad Jėzus gyvena mumyse, bet kad per uolų sakramentinį gyvenimą mumyse apsigyvena visa Švenčiausioji Trejybė. Tai ir yra slėpinys, kurį vadiname Komunija.
Krikščioniškasis tikėjimas ir gyvenimas yra santykis: santykis su Tėvu ir Jo Sūnumi Jėzumi, o per Jėzų ir vienas su kitu bei visu pasauliu. Pasaulis, kurio gatvėmis einame su Devintinių procesija, yra pasaulis, kurį Dievas tebemyli taip stipriai, kad ir toliau siunčia savo Sūnų gelbėti, atkurti ir transformuoti jį iš vidaus. Devintinių procesija simbolizuoja besitęsiančią Jėzaus Kristaus atperkančiąją misiją ir mūsų dalyvavimą joje.
Tai taip pat primena mums pašaukimą nuolatiniam atsivertimui, visuotinį pašaukimą į šventumą. Kiekvienas iš mūsų, vadinančių save krikščionimi, turime tapti panašesni į Tą, kurį mylime ir per kurį gyvename. Jėzus sakė savo apaštalams: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums, jeigu nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės!”(Jn 6, 53). Mes, kurie esame gavę angelų duonos, turime Kristaus gyvybę savyje, o kartu ir gyvenimą tobuloje vienybėje su Švenčiausiąja Trejybe.
Devintinės, arba Kristaus kūno ir kraujo šventė, minima kitą sekmadienį po Švenčiausiosios Trejybės iškilmės, kad būtų matomas šis glaudus ryšys. Per nuolatinį Eucharistijos priėmimą esame kviečiami gyventi Švč. Trejybės vienybėje ir gauname malonę tą išpildyti.
Tuomet esame siunčiami į pasaulį nešti Jėzų kitiems. Viešpats trokšta, kad visi vyrai ir moterys įsilietų į Bažnyčią, nes ji yra visos žmonių rasės namai. Dalyvavimas šiame siuntime atsiskleidžia per gyvenimą nuolatiniu atsivertimu. Atsivertimas įvyksta per kasdienes grumtynes su išbandymais: per klaidas, neteisingus pasirinkimus, nesėkmes ir skausmą, suvienytą su Kristaus kančia. Nepaisant visko, Dievo meilė ištyrina ir ištobulina mus taip, kaip rafinuotojų ugnis išgrynina auksą, naudojamą pagaminti Monstrancijas, kurias nešame į gatves per šią nuostabią ir šlovingą Devintinių iškilmę.
Kaip Viešpaties ir visų mūsų Motina Marija, esame kviečiami ištarti asmenišką „Fiat“, „Taip“ Dievo meilei ir pasodinti Dievą į mūsų širdžių sostą.
Šventasis Paulius Laiške filipiečiams primena, kad tikroji mūsų „pilietybė“ yra danguje. Gyvendami dabartiniu laikotarpiu, dalyvaujame nešdami dangų žemei ir žemę dangui. Mes, būdami krikščionys, gyvename Bažnyčioje ir einame į pasaulį. Mūsų misija yra grąžinti šį pasaulį Dievui per Jo Sūnų Jėzų Kristų.
Gavome Duonos iš Dangaus. Tapkime tuo, kuo maitinamės. Per Kristaus kūno ir kraujo šventę, kai einame gatvėmis išaukštindami Jėzų Kristų, ištarkime „Taip“ kvietimui tapti „gyvomis monstrancijomis“. Tegul Dievo meilės ugnis išgrynina mus, kad galėtume būti panaudoti atskleisti Jo buvimą pasaulyje, su ilgesiu laukiančiame atgimimo.
Diakonas Keith A. Fournier
