Tikėtina, jog 2019 metais rinkdami naują prezidentą balsuosime ir „už“ arba „prieš“ Konstitucijos pataisas, kuriomis bus siūloma įteisinti dvigubą pilietybę. Tiesa, ne visiems. Tokią privilegiją bus siūloma taikyti tik kai kuriems Lietuvos piliečiams – tiems, kas norės ją derinti su kitos NATO ir ES šalies pilietybe.

Vieno iš šio projekto iniciatorių Ž. Pavilionio argumentas iš pirmo žvilgsnio logiškas: „kad būtent transatlantinis kriterijus ar geopolitinė orientacija, kaip buvo pasakyta KT išaiškinime, ir yra tas kelias, kuriuo mes turime eiti“.

Rodos, gražu? Galbūt taip būtų, jei tokiais kriterijais apibrėžta dviguba pilietybė būtų svarstoma suteikti užsienio piliečiams iš mūsų sąjungininkų ir partnerių valstybių. Tačiau kadangi tokių pataisų projektas nukreiptas į Lietuvos piliečius, todėl vartoju sąvoką „privilegija“, o ne išimtis.

Juk ir dabar išimties tvarka dvigubą pilietybę turėti įmanoma – ji suteikiama už ypatingus nuopelnus Lietuvos valstybei.

Naujosios Konstitucijos pataisos dvigubą pilietybę įteisintų ne kaip galimybę bet kuriam Lietuvos piliečiui ar išimtį itin nusipelniusiam, bet kaip privilegiją, nes ją būtų galima įgyti remiantis keistu kriterijumi – „teisingai“ pasirinkta emigracijos kryptimi. Gimimas „teisingoje“ šalyje irgi suteiktų pranašumą prieš gimusius „neteisingoje“.

Nejučia iškyla paralelės su Abiejų Tautų Respublikos laikotarpiu, kai į seimelius rinkdavosi tik „tinkamose“ šeimose gimę – bajorai ir šlėktos. Panašu, kad ne tik rietenomis valstybės viduje ir politinės kultūros stoka, bet ir teisine sistema gręžiamės į tuos laikus.

Juk tokiu įstatymu būtų teisiškai įtvirtinta mūsų piliečių rūšiavimas ir diskriminacija. Pavyzdžiui, du žmonės, emigravę į skirtingas šalis dėl tokių pat priežasčių, tarkime, santuokos, Lietuvos valstybės būtų vertinami skirtingai – vienas, kaip vertas turėti dvigubą pilietybę, o kitas – ne.

Ar visi mūsų piliečiai, emigravę į NATO ir ES šalis, yra lojalūs valstybei? Juk tarp jų esama ne tik dorų žmonių, bet ir įvairaus plauko nusikaltėlių. Kaip ir ne visi gyvenantys, pavyzdžiui, Kazachstane, Rusijoje ar Brazilijoje yra antivalstybiškai nusiteikę.

Juk emigracijos kryptys kone visais atvejais pasirenkamos dėl asmeninio gyvenimo aplinkybių.

Pilietybė reiškia ne tik hipotetinį lojalumą tai šaliai, ji apima ir daugybę praktinio gyvenimo aspektų: nuo dalyvavimo politiniame gyvenime, karinės prievolės, mokesčių mokėjimo iki teisės į medicininę, teisinę pagalbą, švietimą... Tai ir yra piliečio bei valstybės abipusiai įsipareigojimai. Jie įtvirtinti Konstitucijoje. Ir natūralu, kad dviguba pilietybė, ypač nedraugiškų šalių, gali būti milžiniškas iššūkis valstybei.

Neatsitiktinai ji skirtingose valstybėse traktuojama labai nevienodai. Yra šalių, kurios suteikia savo piliečiams teisę turėti kelias pilietybes. Paprastai tai didelės valstybės su kolonialine praeitimi arba iki šiol puoselėjančios imperines ambicijas. Kitos remiasi pragmatiniais sumetimais, nes jų saugumo iššūkius nusveria ekonominė nauda.

Bet yra ir tokių šalių kaip Lietuva, kurioms dėl įvairių priežasčių dviguba pilietybė yra labiau grėsmė nei nauda, todėl jų piliečiai, gavę kitos šalies pasą, savaime praranda turėtąjį.

Demokratinėje valstybėje visada galima pradėti diskusiją apie dvigubos pilietybės poreikį, iššūkius ar naudą, tačiau keista, kai ši idėja keliama paminant pamatinį demokratijos principą – piliečių lygybę prieš įstatymus.

Naujosiomis Konstitucijos pataisomis į valstybės ir piliečio santykį būtų įterptas trečias subjektas – užsienio valstybė; ir būtent nuo jos politikos ir geopolitinės orientacijos priklausytų, kaip Lietuva vertintų joje gyvenančius savo piliečius.

Tarkime, būtų įteisinta dviguba pilietybė tiems Lietuvos piliečiams, kurie emigravo į NATO ir ES šalis. Bet jei kuri nors valstybė narė paliktų abu blokus ir prisišlietų prie Rusijos dominuojamų Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos arba Eurazijos sąjungos, ar reiktų ten gyvenantiems Lietuvos piliečiams atimti teisę į iki tol turėtą dvigubą pilietybę tik todėl, kad ta valstybė radikaliai pakeitė savo politiką? Arba Ukrainai įstojus į NATO ir ES vis tiek nebūtų galima taikyti dvigubos pilietybės nuostatų, nes tos šalies Konstitucija draudžia turėti dvi pilietybes.

Tolima? Nelabai reali perspektyva? Bet tokie svarbūs dalykai, kaip Konstitucijos pataisos, turėtų būti daromi žvelgiant ne į projekto iniciatorių politinės karjeros perspektyvas ir planuojant rinkėjų balsus kelias kadencijas į priekį. Norėtųsi, kad valstybės vizija būtų išgryninta bent šimtmečiui į ateitį ar dar toliau.

Už dvigubos pilietybės privilegijos ribų atsidurtų ir tie mūsų tautiečiai, kurie yra emigravę į kai kurias Pietų Amerikos, Azijos ar Afrikos šalis.

Mūsų artimiausios kaimynės Lenkijos teisės aktai nedraudžia dvigubos pilietybės, bet tokie piliečiai Lenkijoje traktuojami kaip vien tik Lenkijos piliečiai.

Tai būtų neteisingumo įteisinimas. To paties jausmo, dėl kurio žmonės ir emigruoja. Pažvelkime, kiek mūsų išeivijos paliestų siūlomos Konstitucijos pataisos. 2005–2014 m. pasaulio gyventojų surašymų duomenimis, kas penktas užsienio lietuvis gyveno Jungtinėje Karalystėje, kas septintas – Rusijos Federacijoje, kas dešimtas – Lenkijoje. Kanadoje gyvena 7,9 proc. visų užsienio lietuvių, Vokietijoje – 7 proc., Airijoje – 6,4 proc., Jungtinėse Valstijose – 5,8 proc., Latvijoje – 5,6 proc.

Emigracija – Lietuvos realija, kurios negalima ignoruoti. Daug kalbama, kaip ją reiktų stabdyti, susigrąžinti išvykusius ar bent jau išlaikyti jų ryšį su gimtine. Ar dviguba pilietybė išrinktiesiems ir yra tas receptas? Ar svarbu išlaikyti ryšį tik su diasporos dalimi?

O gal tai gilus pleištas į tą lietuvių vienybę, kurios svarba įtraukta net į himno žodžius?

Savo tapatybę saugantys ir suvokiantys užsienio lietuviai galėtų būti ir svarbūs, ir naudingi Lietuvos ambasadoriai globaliame pasaulyje. Ir diskutuodami apie jų ryšio su gimtine išsaugojimą negalime kalbėti tik apie grupelę išeivijos ar žongliruoti pilietybės idėja, kaip pagrindiniu instrumentu, padėsiančiu išlaikyti ryšį su gimtine.

Juk akivaizdu, tam, kad būtų sprendžiamos lietuvybės išlaikymo problemos, svarbu išlaikyti išvykusių ryšį pirmiausia su Lietuvos kultūra.

Kaip dviguba pilietybė išspręs šias bėdas, kurios ir yra emigracijos priežastys ir trukdžiai sugrįžti:

Švietimo sistema. Vieni emigruoja, norėdami, kad jų vaikai turėtų geresnes sąlygas mokytis (ypač auginantys vaikus su negalia, mokymosi sutrikimais ar tiesiog tuos, kurie neįtelpa į sistemos standartus). Kiti nebegali grįžti vien todėl, kad vaikas, lankęs ne lietuvišką mokyklą, čia nepritaptų – ir dėl psichologinio klimato, ir dėl mokymosi programų skirtumų. Pavyzdžiui, puikiai angliškai kalbantys vaikai, tačiau dar neišmokę gramatikos, gauna gerokai žemesnius pažymius, nei taisykles „iškalę“, tačiau negebantys suprasti šnekamosios kalbos ir ja laisvai komunikuoti jų bendraklasiai.

Mokesčių politika. Itin nepalanki mokestinė sistema smulkiajam ar šeimos verslui. Neturintys didelių kapitalų yra nepajėgūs pradėti ir plėtoti smulkiojo verslo. Taigi, svajonę turėti savo verslą paprasčiau realizuoti užsienyje.

Darbo rinka. Susirasti darbą, kurį dirbdamas galėtum bent jau pakenčiamai išgyventi, sudėtinga, atlyginimai – maži, o psichologinė atmosfera prasta. Retai versle sąžiningai dalijamasi darbuotojų sukurta pridėtine verte su jais, o norint patekti į valstybės tarnybą vis dar reikia atitikti labai specifinius reikalavimus, karjerą dažnai lemia pažintys, asmeniniai ryšiai, o ne žinios bei profesionalumas.

Neįperkamas būstas. Vieni mažiausių atlyginimų ir vienos didžiausių būsto kainų – tai Lietuvos paradoksas. Vis dar laukinio kapitalizmo stadijoje esanti nuomos rinka.

Neteisingumo jausmas. Taip, jausmai irgi svarbūs, ypač kai jie pagrįsti gyvenimo realijomis. Žmonės jaučiasi bejėgiai keisti esamą situaciją.

Nors sprendimų šioms problemoms dviguba pilietybė nepateikia, tačiau ji turės vieną greitą ir konkrečią pasekmę – rinkimų rezultatus bent dalyje apygardų. Piliečiai, atitrūkę nuo kasdienio gyvenimo realijų, įgaus įtaką sprendžiant opias Lietuvos aktualijas. Jaus pareigą „atsidėkoti“ per rinkimus rinkdami šias pataisas inicijavusius ir už jas agitavusius. Turintys pinigų (ar visada uždirbtų teisėtai?) galės įsiveržti į politinį olimpą.

Ar mokės mokesčius? Tarnaus kariuomenėje? Naudosis sveikatos priežiūros sistema? Ar tai teisinga? Ar neprieštarauja sveikam protui?

Nežinia, kokią praktinę naudą Lietuvai bei jos žmonėms čia ir užsienyje duotų toks keistai apibrėžtas dvigubos pilietybės įstatymas, tačiau tai būtų neteisingumo įteisinimas. To paties jausmo, dėl kurio žmonės ir emigruoja. Neteisingumo mūsų visuomenėje daug, bet kol kas – jis už įstatymų ribų.

P.S. Bet juk tikslas pateisina priemones? Konstitucinis teismas yra ne kartą išaiškinęs, kad visi Konstitucijos pakeitimai įmanomi tik referendumo keliu. Baimė, kad jis neįvyks, skatina politikus ieškoti įvairių būdų juos „prastumti“. R.Karbauskis savo FB paskyroje išdėstė keistai su demokratinės valstybės rinkimais derančią mintį – už tas pačias pataisas balsuoti dvi dienas – per abu prezidento rinkimų turus – kad būtų daugiau laiko „nesusipratėlių“ agitacijai.

Taip ir vėl nuvertinami piliečiai. Jei reikalas atrodo svarbus ir reikšmingas – jie ateina, kaip kad atėjo sausio 13-ąją. Ir ne uždėti kryžiuko biuletenyje, bet krauju ginti laisvės. Jei reikalas beprasmis – žmonės lieka namuose. Ir mažas aktyvumas irgi yra valios pareiškimas: „man tai nerūpi!“

Regina Statkuvienė, 15min.lt