Čikagos miestas 1833-aisiais buvo įkurtas prie Čikagos upės ir dėl patogios geografinės padėties greitai tapo svarbiu pramonės ir transporto centru. Tačiau ne viskas buvo taip puiku, kaip galėjo pasirodyti iš pirmo žvilgsnio – nuo pat įkūrimo miestas kovojo su nuolatiniu vandens pertekliumi ir neišbrendamu purvynu.
Kelionė iš Čikagos geležinkelio stoties į viešbutį „Tremont House“ arklių traukiamu vežimu trunka ilgai, tad keleiviai ima nekantrauti. Nesiliaujantis stiprus lietus gatves pavertė neišbrendamu purvynu. Patyręs vadeliotojas arklius plaka ir ragina pirmyn. Vis dėlto tenka sustoti už dviejų gatvių nuo viešbučio – ratai beviltiškai įstringa. Vadeliotojas per lietų šūkteli atsiprašydamas.
Nenoromis keleiviai apsiauna pasiimtus ilgaaulius batus ir toliau į viešbutį klampoja pėsti. Atsargiai, stengdamiesi išlaikyti pusiausvyrą, vyrai ir moterys eina per linguojančias slidžias medines lentas, išdėliotas gatvių klampynėje ir turinčias atstoti šaligatvį, nors nė iš tolo jo neprimena. Paskutinė kliūtis – gatvė, kurią reikia kirsti, norint patekti į viešbučio fojė. Purvynas toks gilus, kad svečiai bijo įklimpti.
Metropolis – pelkėje
XIX a. Čikagą keliautojai minėjo blogu žodžiu. 1833-aisiais įkurtas miestas skendo purvyne ir vandenyje.
1833 m. kartu su kitais į Čikagą atvyko ir finansininkas Williamas Ogdenas. Jis ketino svainio vardu sudaryti žemės pirkimo sandorį. Neišbrendamų gatvių vaizdas atvykėlį privertė sudvejoti: pirmiausia reikia įspėti Niujorke likusį svainį.
„Darai didelę klaidą. Žemė čia yra gryniausia pelkė!“ – rašė jis. Vis dėlto ilgainiui Williamas Ogdenas šią vietą taip pamėgo, kad net įsikūrė joje ir tapo pirmuoju miesto meru. Per 20 metų miestas virto svarbiu JAV centrinės dalies metropoliu su beveik 60 tūkstančių gyventojų. Manyta, kad Čikagoje kiekvienas gali rasti darbo, tad kasmet į miestą atvykdavo vis daugiau žmonių. Čia buvo įkurti didžiausi šalyje galvijų aukcionai ir skerdyklos, nes būtent čia baigėsi daugybė kelių, kuriais kaubojai iš prerijų gindavo karves. Miestu susidomėjo ir fabrikų savininkai, nes iškasus kanalus ir išplėtojus geležinkelio tinklą Čikaga tapo vienu svarbiausių JAV transporto mazgų.
Vis dėlto miestiečių gyvenimo sąlygos buvo prastos, nes Čikaga pastatyta Mičigano ežero pakrantėje, tad gruntinis vanduo laikydavosi labai aukštai ir po kelių lietingų dienų išeiti į gatves būdavo neįmanoma. Padėtis pablogėdavo, kai kilus audrai miestą užliedavo jūros vanduo ir patvindavo kanalizacijos duobės bei tualetai, – tuomet gatvėmis plaukdavo fekalijos.
Šioje klampynėje veisėsi vidurių šiltinės ir dizenterijos sukėlėjai. Viduriavimas buvo daugelio žmonių kasdienybė, 1854 m. cholera pražudė 1.400 nelaimėlių. Vienintelė miesto turėta sanitarijos priemonė – čia pat purve besivoliojančios ir išmatas ėdančios kiaulės. Vietos laikraštis aprašė šiuos nemalonumus: „Nutekamuosiuose grioviuose tiek daug srutų, kad net kiaulės nuo smarvės rauko šnipus.“
Tik humoras padėjo čikagiečiams išgyventi lietingas dienas. Populiariame anekdote pasakojama apie vyrą, kuris iki kaklo įsmego gatvės purvyne. Pro šalį einantis džentelmenas klausia: „Ar galėčiau jums padėti?“ „Ne, viskas gerai, – patikina vyras, – sėdžiu ant arklio!“
Kitame anekdote pasakojama apie vežimą, kurio priekis giliai įklimpo į purvą. Prie palikto vežimo pridėtas raštelis „Trumpiausias kelias į Kiniją“.
Nors žmonės neprarado humoro jausmo, Čikagai grėsė žūtis. Reikėjo ko nors imtis.
Vienas iš daugybės atvykėlių, kurie persikėlė į miestą 1855 m., buvo 24-erių George’as Pullmanas. Jis spėjo išgarsėti kaip savamokslis inžinierius, kai reikėjo paplatinti į Niujorką vedantį Erio kanalą, einantį tarp Šiaurės Amerikos Didžiųjų ežerų ir Hadsono upės.
Tą kartą Pullmanas pasiūlė perkelti namus, stovinčius toje vietoje, kurioje turėjo būti tiesiamas kanalas. Kai klientai pasirašė sutartį, jis paprasčiausiai pakėlė pastatus nuo pamatų ir uždėjęs ant didelių apvalių rąstų perkėlė juos į kitą vietą. Pullmanas tikėjosi išspręsti Čikagos bėdas perkeldamas visą miestą.
Lentos nepadėjo
Iki tol miesto purvyno nepatogumus buvo bandoma spręsti gatvėse išdėliojant lentas ir taip uždengiant visą purvą. Mėnesinio žurnalo „Putnam’s Monthly Magazine“ straipsnyje buvo konstatuota, kad šis sprendimas nėra protingas: „Gatvės ir šaligatviai dengti lentomis. Pavasarį miestas virsta pelke. Lentos išsijudina ir ima plūduriuoti, o kai jomis važiuoja sunkūs vežimai, į visas puses trykšta beveik meniški purvo fontanai.“
Ne vienus metus miesto tarybos nariai ieškojo sprendimo. Vienas iš pasiūlymų buvo tiesiog palikti Čikagą: nugriauti namus, perkelti gyventojus ir pastatyti miestą sausoje vietoje, tačiau tai būtų labai brangu, todėl šio plano buvo atsisakyta.
Buvo pasiūlyta įrengti kanalizaciją, kuria nutekėtų lietaus vanduo ir nuotekos. Tačiau mieste, kuris pastatytas vos keli centimetrai virš gruntinio vandens lygio, tiesti kanalizaciją būtų beprasmiška, nes ji tiesiog būtų užtvindyta.
1855 m. pabaigoje pagaliau buvo parengtas miesto gelbėjimo planas. Kanalizacijos tiesimo komisija, vadovaujama inžinieriaus Elliso S. Chesbrougho, turėjo įrengti kanalizacijos sistemą, kuria būtų nuvedamas vanduo. Kad vamzdžiai galėtų eiti nuožulniai, reikėjo dviem metrais pakelti gatves ant jų supilant žemės sluoksnį, o kad gyventojai negyventų rūsiuose, reikėjo pakelti namus. Paprasti gyvenamieji namai, visuomeniniai pastatai ir visa prekybinė gatvė turėjo būti pakelta dviem laipsniais – iki naujojo miesto lygio.
Sprendimas – kėlikliai
Užduotis buvo sunkiai įgyvendinama – didžioji dalis miesto centre esančių pastatų buvo mūriniai. Pavyzdžiui, prabangus viešbutis „Tremont House“ buvo šešių aukštų, jame buvo 260 kambarių. Pastato sienos svėrė kelis tūkstančius tonų, tačiau Ellisas S. Chesbroughas turėjo idėją: jaunystėje jis dirbo geležinkeliuose, jo užduotis buvo užkelti ant bėgių nuo jų nuriedėjusius lokomotyvus naudojant rankinius kėliklius. Šią techniką jis ketino panaudoti Čikagoje.
Norėdamas priminti, kaip svarbu kuo skubiau nutiesti kanalizaciją, laikraštis „Chicago Daily Tribune“ 1857 m. kovą aprašė kelionę pėsčiomis iš Lake gatvės į Clark gatvę. Šiame ruože kiekvienas namo savininkas prie savo žemės buvo nusitiesęs šaligatvį, vieni – platų, kiti – aukštą, kaip kam atrodė geriau, tad pasivaikščiojimas priminė kliūčių ruožą: „Septyni metrai šaligatviu, tuomet reikia nulipti keturis laiptus žemyn. Už 10 metrų pamatysite aukštą kliūtį, ją perlipus teks leistis žemyn. Tuomet, apie pusę kvartalo įveikę normaliu šaligatviu, stačiais laipteliais pakilsite į antro aukšto lygį ir dar kiek aukščiau, o nuo šio paaukštinimo teks ropoti žemyn arba kristi. Tokia ta kelionė pėsčiomis: aukštyn ir žemyn, žemyn ir aukštyn.“
Pakeliamas pirmas pastatas
1858 m. sausį buvo pasirengta kelti pirmą mūrinį pastatą. Po namu buvo iškastas tunelis, kad būtų vietos darbininkams, kurie po išorinėmis ir atraminėmis sienomis turėjo pakišti 200 kėliklių.
Meistrui davus komandą, darbininkai ėmė sukti kėliklius. Kiekvienas vyras buvo atsakingas už 10–15 kėliklių, kurie paeiliui buvo pasukami po ketvirtį rato. Pasukus visus kėliklius, inspektorius patikrino visas sienas ir pastato stabilumą ir davė kitą signalą. Kiekvieną kartą atsuktas į maksimalų aukštį kėliklis buvo pastatomas ant tvirtų medinių sijų, kad būtų galimas sukti toliau.
Pirmojo pastato kėlimas pritraukė šimtus smalsuolių. Įvykį stebėjo ir laikraščio „Chicago Daily Tribune“ žurnalistas.
„Vakar buvo pakeltas pono Newhallo pastatas ir mūrininkai pradėjo mūryti naują pamatą. Namas pastatytas iš plytų, keturių aukštų, 63 pėdų (21 metro – red. past.) ilgio ir sveria 750 tonų. 15 vyrų su 200 kėliklių pakėlė pastatą šešias pėdas ir jam nepadarė nė menkiausios žalos“, – džiūgavo žurnalistas.
Jis skaitytojams priminė, kokia didelė simbolinė šio įvykio reikšmė JAV:
„Įgyvendindama tokį projektą Čikaga mūsų tautai rodo, ką turime geriausia. Mes tikime, kad visi vertingi mūriniai miesto pastatai netrukus bus pakelti, nes sąnaudos yra nedidelės, palyginti su nauda, kuria gaus šių namų savininkai.“
Vien 1858 m. šiuo būdu buvo sėkmingai pakelta 50 namų.
Sudaroma sutartis
Kitas Čikagos iškėlimo iš purvyno etapas buvo pradėtas 1860 m. pavasarį. Šį kartą reikėjo iškelti kelis sujungtus pastatus, kurių bendras ilgis – 107 metrai, stovinčius Lake gatvėje, t. y. parduotuvių, biurų ir butų kompleksą. Užduotis buvo tokia sudėtinga, kad trims pagrindinėms statybos bendrovėms teko suvienyti jėgas. Vienas iš specialistų buvo George’as Pullmanas, anksčiau perkeldavęs namus, dabar naudojantis kėlimo techniką.
600 vyrų su 6 tūkstančiais kėliklių darbą turėjo atlikti per penkias dienas. Balandžio 2 d. laikraštyje „The Press & Tribune“ buvo aprašytas šis įvykis: „Patikimo šaltinio vertinimu, bendras namų eilės svoris siekia 35 tūkstančius tonų. Kėlimo darbai vyko taip kruopščiai, kad nė vienas langas nesudužo, sienos neįtrūko. Pastatuose vyko kasdienis gyvenimas. Sutartis, kurios vertė – 17 tūkstančių JAV dolerių, įvykdyta bendradarbiaujant rangovams „Pullman & Moore“, „Brown & Hollingsworth“ ir „Ely & Smith“. Atlikus visus pastatų atnaujinimo darbus, bendra kaina išaugo maždaug dvigubai.
Parduotuvių pastatai buvo keliami maždaug po 40 cm per dieną ir pasiekė naująjį gatvės lygį. Kaip ir kiti didelio masto kėlimo darbai mieste, taip ir šie pritraukė kelis tūkstančius žiūrovų. Iniciatyvus spaustuvininkas pasamdė dailininką Edwardą Mendelį sukurti litografiją, kurioje vaizduojama gatvė, kai pastatai yra pakelti ant kėliklių.
Pakeliamas prabangus viešbutis
Galop atėjo eilė prabangiam miesto viešbučiui „Tremont House“. Didingas pastatas, stovintis ant Lake ir Dearborn gatvių kampo ir užimantis 4 tūkstančius kvadratinių metrų plotą, turėjo būti pakeltas šešias pėdas.
Užduotis – milžiniška, rangovams teko dar kartą sutelkti jėgas ir dirbant naudoti 5.000 kėliklių. Dirbti pradėta 1861 m., iškart po Naujųjų, o „Chicago Daily Tribune“ atidžiai sekė įvykius. Vasario 25 d., pirmadienį, laikraštyje buvo rašoma: „Praėjusią savaitę smarkiai pasistūmėjo „Tremont House“ kėlimo parengiamieji darbai. Buvo atlaisvintos galinės, į kitus pastatus besiremiančios, sienos, o apie kaminus iškilo atraminis mūras. Netrukus bus pradėta darbuotis sraigtiniais mechanizmais (kėlikliais) ir „Tremont House“ bus pakeltas.“
Jau kitą dieną pradėti kėlimo darbai: „Norint tinkamai įvertinti didžiulę kėliklio jėgą, reikia apsilankyti „Tremont House“ ir stebėti ilgą, bet užtikrintą procesą, kai pakeliamas didžiulis šešių aukštų pastatas. 5 tūkstančius kėliklių ir vyras, atidžiai prižiūrintis dešimt jų. Keli koordinuoti rankenos pasukimai, ir pastatas kyla!“
Rangovai buvo šventai įsitikinę galintys pakelti pastatą be menkiausios grėsmės, kad jis sugrius, tad leido viešbučio neuždaryti. „Tremont House“ svečias aprašė savo nuostabą, kai po pietų norėjo patekti į viešbutį: „Šiandien pastebėjau, kad labai padidėjo atstumas tarp šaligatvio ir lauko durų.“
Vasario 27 d. kėlimo darbai artėjo į pabaigą ir „Chicago Daily Tribune“ vėl aprašė įvykius: „Iki šiol neįtrūko nė viena siena, nė vienas nelaimingas atsitikimas nesutrukdė įvykdyti nuostabiausios visų laikų kėlimo operacijos šalyje.“
Novatoriškos dvasios simbolis
Šiandien nežinoma, kiek iš viso buvo pakelta mūrinių pastatų, jų priskaičiuojama keli šimtai. Tuo pačiu metu Čikagoje buvo išgelbėta ir daugybė medinių pastatų, nes juos buvo lengva perkelti – medinukai buvo pergabenami į naują vietą arklių traukiamais vežimais.
Tais metais gyventojams tekdavo dažnai laukti gatvių sankryžose, kol būdavo pervežamas pastatas.
„Nebuvo nė dienos, kad nepamatyčiau bent vieno namo, perkeliamo į kitą vietą. Vieną dieną mačiau devynis“, – pasakojo vienas atvykėlis.
Laikraščio „The Press & Tribune“ žurnalistas tapo keistos scenos liudininku: „Vakar matėme, kaip senas medinis pastatas juda į vakarus, Kinzie ir Dearborn gatvių sankirtos link. Dailidės ant pastolių taisė pastato fasadą tuo metu, kai jis buvo tempiamas. Manoma, kad taip buvo siekiama sutaupyti laiko.“
Galop 1866 m. sumanūs rangovai, stiprūs darbininkai ir, ne mažiau svarbu, kėlikliai Vėjų miestą prie Mičigano ežero iškėlė iš pelkės. Vėliau Čikagos sėkmės istoriją pakartojo kiti JAV miestai, kuriems bėdų kėlė vanduo, pavyzdžiui, Naujasis Orleanas.
Gandas apie Čikagos pokyčius apskriejo visą pasaulį. Tų pačių metų gruodį viešbutyje „Tremont House“ apsigyveno britų žurnalistas, dirbantis Londono laikraščio „The Times“ korespondentu: „JAV žmonės tiki, kad turint pinigų ir ryžto viskas yra įmanoma. Jie pakelia Bakingamo rūmų dydžio pastatus šešias pėdas į viršų netrukdydami gyventojams. Viešbutis „Tremont House“, iš kurio dabar rašau, buvo pakeltas kartu su puse Čikagos. Vietiniai nesusimąsto, koks didelis šis laimėjimas, – tik šypsosi dėl svetimšalių nuostabos.“
Tačiau naujieji laikai truko neilgai. Vos po penkerių metų kilo baisus gaisras ir per dvi dienas taip skrupulingai keltus pastatus pavertė suodinais griuvėsiais. Be namų liko 100 tūkstančių žmonių, mieste padėtis buvo prastesnė, nei pradėjus kelti namus. Čikagai vėl teko viską pradėti iš naujo. Dar kartą.
