Ne paslaptis, kad kai kurie garsiausi pasaulio rašytojai taip pat buvo ir labiausiai kritikuojami – neretai savo lygiai tokių pat garsių kolegų. Kai kurie geriausi literatūros kūriniai, nuo Šekspyro pjesių iki Hemingvėjaus romanų, taip pat buvo tapę aštrių kritikos strėlių taikiniais.
George‘as Bernardas Shaw apie Šekspyrą. George‘as Bernardas Shaw, vienintelis rašytojas, gavęs ir Akademijos apdovanojimą, ir Nobelio literatūros premiją, sukūrė daug gerai žinomų (ir apdovanojimus laimėjusių) pjesių, iš kurių garsiausia yra „Pigmalionas“. Tiesa, jo, kaip dramaturgo, sėkmė leido jam tikėti, jog jis turi teisę komentuoti patį Šekspyrą: „Su vienintele išimtimi, Homeru, nėra jokio kito žymaus rašytojo, net sero Walterio Scotto, kurio galėčiau nekęsti taip smarkiai, kaip nekenčiu Šekspyro. Mano nepakantumo jam intensyvumas kartais pasiekia tokį tašką, kad pajausčiau tikrą palengvėjimą, jei galėčiau jį iškasti ir apmėtyti akmenimis.“
Ir Shaw nebuvo vienintelis, kuriam patiko nekęsti Bardo – Volteras Šekspyrą vadino „girtu laukiniu“, kuris gali patikti tik „Londono ir Kanados“ publikai. Jei to dar būtų negana, jis taip pat apibūdino jo kūrinius „visiška mėšlo krūva“.
Markas Twainas apie Jane Austen. Daugelis Samuelį Clemensą (Marką Twainą) laiko iškiliausiu Amerikos rašytoju. Tačiau ne visi žino, kad jis itin nemėgo galbūt iškiliausios anglų rašytojos. Kritinėje esė apie Jane Austin kūrinius Twainas pastebi: „Kas kartą, kai skaitau „Puikybę ir prietarus“, noriu ją iškasti ir trenkti jai per galvą jos pačios blauzdikauliu“.
Twaino talentas ką nors pašiepti neapsiribojo vien tik Austen – jis taip pat parašė humoristinę esė, pavadintą „Fenimore‘o Cooperio literatūriniai nusikaltimai“, kurioje teigia, kad Cooperio kūrinys „The Deerslayer“ sugebėjo padaryti „114 nusikaltimų literatūriniam menui iš galimų 115... Jo humoras yra patetiškas; patosas yra išjuoktinas; dialogai yra – o! neaprašomi; meilės scenos nepakenčiamos; o anglų kalba – nusikaltimas pačiai kalbai.“
Tiesa, kai kurie mano, kad Twainas savo žymius kolegas užsipuldavo ne iš piktos valios, o tiesiog taip linksmindavosi.
Charlotte Bronte apie Jane Austen. Gal Jane Austen ir yra žinoma dėl savo rafinuotų veikėjų, tačiau ji tikrai sugebėdavo supykdyti žmonės. Beveik tuo pačiu laiku gyvenusi Charlotte Bronte, pagarsėjusi tuo, kad savo kūriniuose pirmenybę teikdavo aistrai, o ne santūriam praktiškumui, virte užvirė po vienos „Puikybės ir prietarų“ skaitymo sesijos: „Ji suerzina savo skaitytoją niekuo aistringu, sutrikdo jį niekuo išmintingu. Aistra jai tiesiog neegzistuoja. Ji išmano tai, kas aiškiai matoma, lengvai suprantama ir yra lankstu, bet tai, kas yra paslėpta, kas greitai ir karštai plaka, per ką pulsuoja kraujas, kas yra nematomas gyvenimo sostas ir juslus mirties tikslas – tai panelė Austin ignoruoja.“
Po kurio laiko gavusi laišką iš draugės, įspėjančios ją nebūti tokia melodramatiška, Bronte atsakė, jog ji nebūtų galėjusi gyventi uždaryta rafinuotuose soduose ir elegantiškoje visuomenėje, vaizduojamoje Austen romanuose.
Rašytojai ir kritikai savo nuomonę apie Austen susidaro remdamiesi jos jausmų vystymu (ar jo trūkumu). Ianas Wattas teigė, kad Austen kūriniai gali būti patrauklūs tik tiems, kurie laiko logiką pranašesne už jausmus. Kita vertus, Virginia Woolf labai vertino Austin kūrybą ir teigė, kad ji buvo „gilesnių jausmų, nei matyti iš pirmo žvilgsnio, meistrė“.
Oscaras Wilde‘as apie Alexanderį Pope’ą. Abu šie rašytojai yra vieni iškiliausių Didžiosios Britanijos istorijoje, tačiau atrodo, kad Wilde‘as nebuvo didelis savo garsiojo pirmtako gerbėjas. Plačiai cituojamas įžeidimų meistras Wilde‘as kartą laiške savo draugui pastebėjo: „Yra keli būdai nemėgti poezijos; vienas yra tiesiog jos nemėgti, kitas yra skaityti Alexanderį Pope’ą.“
Kadangi Pope’as tuo metu jau buvo miręs, jis neturėjo progos atsikirsti Wilde‘ui, tačiau galima tvirtai teigti, kad jo atsakas būtų buvęs įsimintinas. Šiaip ar taip, kai rašytojas Lewisas Theobaldas sukritikavo jo Šekspyro adaptacijas, Pope’as į tai atsakė paversdamas jį pagrindiniu veikėju epiniame keturių dalių poezijos veikale „Dunciada“, kurioje jis neva yra deivės „Nuobodos“ sūnus bei favoritas. O kai vėliau Pope’as susikivirčijo su dramaturgu Colley Cibberiu, jis perrašė visą poemą taip, kad dabar jau jis būtų jos pagrindinis veikėjas.
Tiesa, nepaisant tariamos paniekos, kritikai pastebėjo nuorodas į Pope’o kūrybą vieninteliame Wilde‘o romane „Doriano Grėjaus portretas“, kuriame vienas dialogas nepaprastai primena ištrauką iš Pope „The Rape of the Lock“...
Virginia Woolf apie Jamesą Joyce‘ą. 1922 m. T.S. Eliotui parašytame laiške Woolf paprašė poeto nuoširdžiai išsakyti savo nuomonę apie Joyce‘o neseniai išleistą knygą „Ulisas“. Tačiau rašytojos susidomėjimas Joyce‘u visai nereiškė, kad ji gerbė jo literatūrinius sugebėjimus. Perskaičiusi pirmus kelis šimtus „Uliso“ puslapių, Woolf savo dienoraštyje parašė: „Knyga man atrodo neišmanėliška, vulgari: savamokslio darbininko knyga, o mes visi žinome, kokie jie kankinantys, kokie egoistiški, kokie reikalaujantys savo, stačiokiški, agresyvūs ir iš esmės bjaurūs“.
Woolf buvo ne vienintelė rašytoja, kuriai „Ulisas“ nepadarė teigiamo įspūdžio. D.H. Lawrence‘as, dažnai su Joyce‘u vadinamas moderniojo romano meistru, teigė esantis „vienas iš tų žmonių, kurie negali skaityti „Uliso“, tačiau jis taip pat pripažino, kad Joyce‘as, be jokios abejonės, „taip pat kreivai žiūrėtų į mane, kaip ir aš į jį“.
T.S. Eliotas apie Aldousą Huxley. Kai kurie biografai teigia, kad T.S. Eliotas ir Aldousas Huxley žavėjosi vienas kitu – abu priklausė tam pačiam džentelmenų klubui ir nuolatos skaitė vienas kito kūrinius. Garsiausias Huxley kūrinys „Brave New World“ ir Elioto „The Hollow Men“ netgi remiasi tomis pačiomis idėjomis.
Tačiau tai nesustabdė Elioto nuo kritikos Huxley: „Huxley, kuris tikriausiai yra vienas iš tų žmonių, kurie turi parašyti trisdešimt prastų romanų prieš sukurdami vieną gerą, turi tam tikrą natūralų – bet menkai išvystytą – rimtumo jausmą. Deja, šiam jausmui trukdo talentas nepaprastai greitai į vieną sujungti viską, kas yra nebūtina.“
H.G. Wellsas, dar vienas rašytojas, daugiausiai rašęs apie futuristinius, neretai distopiškus scenarijus, buvo nepaprastai nusivylęs tamsia Huxley ateities vizija, ir yra pasakęs, kad toks rašytojas, kaip Huxley „neturėjo teisės išduoti ateitį taip, kaip tai padarė toje knygoje“.
Williamas Faulkneris apie Ernestą Hemingway‘ų. Kai kurių rašytojų, pavyzdžiui, Huxley ir Wellsas, keliai išsiskiria dėl filosofinių skirtumų. Faulknerio pretenzijos Hemingway‘ui buvo kur kas paprastesnės – jam nepatiko jo rašymo stilius. Štai ką Faulkneris pasakė apie Hemingway‘ui būdingus trumpus ir paprastus sakinius: „Jis niekada nėra pavartojęs žodžio, kuris galėtų nusiųsti skaitytoją ieškoti žodyno“.
Faulknerio stilius tikrai buvo sudėtingesnis nei Hemingway‘aus – pirmojo darbuose nėra neįprasta sutikti puslapio ilgumo sakinių. Tokie ištęsti sakiniai neatsirado atsitiktinai – jie buvo jo rašymo filosofijos dalis. Ir pamirškite žodyno ieškojimą – kai kurių Faulknerio sukurptų žodžių, tokių kaip „allknowledgeable“, „droopeared“, ir „fecundmellow“, nerasite jokiose nuorodose.
Ernestas Hemingway‘us apie Williamą Faulknerį. Žinoma, kaip vyras, kuris kartą į įžeidimą atsakė smogdamas kumščiu Orsonui Wellesui į veidą, Hemingway‘us greitai pakėlė jam mestą baltą pirštinę. Atsakydamas į Faulknerio sąmojį apie „žodyną“, Hemingway‘us pasišaipė: „Vargšas Faulkeris. Nejaugi jis tikrai mano, kad dideli jausmai kyla iš didelių žodžių?“
Hemingway‘us manė, kad rašymas turi būti pakankamai aiškus ir tiesmukas, jog skaitytojui nereikėtų medžioti žodyno tam, kad iššifruotų pagrindinę mintį. Geriausiems rašytojams nereikia tartis su žodynais, yra sakęs jis.
Ironiška, tačiau kai kurie jo kūriniai yra perpildyti užsienietiškų žodžių ir frazių, kurias suprasti anglakalbiams skaitytojams gali būti sudėtinga. Atrodo, skaitytojo ieškoti žodyno Hemingway‘us nesiuntė tik tada, kai tas žodynas buvo angliškas.
W.H. Audenas ir T.S. Eliotas apie Edgarą Allaną Poe. Edgaras Allanas Poe buvo vienas iš žymiausių XIX a. rašytojų. Daugelis jį laiko detektyvų žanro tėvu, ir jis tikrai buvo sero Arthuro Conano Doyle‘io ir Agathos Christie pirmtakas. Poe taip pat sulaukė plataus pripažinimo visame pasaulyje (daugiausiai jau po mirties) dėl savo lyrinės poezijos, kurioje dėmesį dažniausiai telkdavo į mirtį ar netektį.
Tačiau ne visiems patiko makabriškos Poe istorijos ir jo melodramatiškas, prislėgtas rašymo stilius. Poetas W.H. Audenas taip apibūdino Poe: „Nevyriškas vyras, kurio romantinis gyvenimas atrodo susidedantis iš raudojimo į sterblę ir pelės žaidimo.“
Kiek mandagesnis T.S. Eliotas Poe priskyrė „nepaprastai talentingo žmogaus intelektą iki brendimo“.
Martinas Amisas apie Miguelį de Cervantesą. Mes visi jų turime – tokių giminaičių ar draugų, kurių vizitai mus dar kartą įtikina, kad jie visiškai prarado protą. Anglų romanistas Martinas Amisas, išgarsėjęs tokiais kultiniais klasikiniais kūriniais, kaip „Money“ ir „London Fields“, mano, kad garsusis Miguelio de Cervanteso XVII a. šedevras įkūnija būtent tokį ekscentrišką, nederamai besielgiantį giminaitį: „Don Kichoto“ skaitymas gali būti prilyginamas amžinam jūsų nesugyvenamo giminaičio vizitui su visomis jo išdaigomis, nepadoriais įpročiais, nesustabdomais nuklydimais į prisiminimus ir baisiais draugais.“
Nors tik išleistas „Don Kichotas“ buvo sutiktas gana kontraversiškai, dabar daugelis jį laiko pirmuoju tikru moderniu romanu.
