Pasaulyje vyksta įmonių stambėjimas - sėkmingesnės firmos įsigyja mažiau sėkmingas. Šis reiškinys apsunkina naujų žaidėjų atėjimą į rinką, nes naujoms nedidelėms kompanijoms, net ir turinčioms gerą verslo idėją, sunku konkuruoti su gigantais, galinčiais investuoti didžiulius pinigus į informacines technologijas ir kitokius brangius sprendimus. Paprastesnis būdas – savo verslo idėją ar įsteigtą naują verslą parduoti didesnei korporacijai, tačiau ši tendencija naikina vieną kertinių laisvos ekonomikos prielaidų – jos konkurencingumą. Dėl to daugelis klasikinės ekonomikos žadamų gėrybių - optimaliai pasiskirstyti ištekliai, aukštas užimtumo lygis ir kt. - tampa neįmanomi, o tai stipriai įtakoja pajamų nelygybę.
Tarptautinė darbo organizacija savo 2008 m. pranešime teigia, kad, akcininkams siekiant vis didesnio pelno, korporacijų vadovai linkę nekreipti dėmesio į darbuotojų reikalavimus didinti atlyginimus. Gamybą visuomet galima perkelti į silpnesnes šalis, kur darbo jėgos kaštai mažesni, ir tai tampa dar vienu argumentu ignoruoti teisėtus darbuotojų lūkesčius.
Pastaruoju metu Lietuvoje vis daugiau pradedama kalbėti apie tai, kad augant bendrajam vidaus produktui didėja atotrūkis tarp didžiausias ir mažiausias pajamas gaunančių žmonių. Spalio 5 d. Lietuvos banko konferencijoje „Pajamų nelygybė Lietuvoje“ Lietuvos ir užsienio ekspertai bei mokslininkai kalbėjo apie nelygybės priežastis ir būdus pažaboti jos augimą. Konferencijos leitmotyvą geriausiai apibūdino sociologas dr. Boguslavas Gruževskis, pacitavęs Senąjį Testamentą: „Turtams augant, neteisingumas tik dar labiau siautėjo“ (ST, Amoso knyga,5)
Pasak Lietuvos banko pirmininko Vito Vasiliausko, 2012 metais 20 proc. pačių turtingiausių ir 20 proc. pačių skurdžiausių žmonių pajamų lygis skyrėsi penkis kartus, o 2016 m. tas skirtumas buvo jau septyni kartai. Jis teigė, kad išorės stebėtojai Lietuvą lygina net ne su Šiaurės šalimis ar Rytų Europa, o su gerokai silpniau ekonomiškai išsivysčiusiomis valstybėmis. „Mums tokie radikalūs vertinimai dažnai nepatinka, bandome juos aiškinti dideliu šešėliu, neapskaitytomis pajamomis, tačiau tai nėra situaciją pateisinanti aplinkybė. Ilgą laiką vyravo įsitikinimas, kad auganti ekonomika savaime palaipsniui sušvelnins pajamų nelygybę, todėl visų reikalas – sudaryti sąlygas augti, šalies plėtrai, nesigilinti į augimo rezultatų paskirstymą.“
Tačiau čia prasideda užburtas ratas: daliai žmonių sunkiai įperkant netgi būtiniausias prekes ir paslaugas, kenčia šalies ekonomika, jau nekalbant apie jos narių demotyvaciją, ilgainiui privedančią prie visiškos institucinės priklausomybės ir skurdo kultūros. Pajamų nelygybė daro įtaką sveikatai, išsilavinimui, skatina nusikalstamumą, psichikos ligas, savižudybes. Skurstančių žmonių galimybės, palyginti su aukštesniojo sluoksnio gyventojų galimybėmis, yra labai apribotos: mažas pajamas gaunantys žmonės negali savo vaikams suteikti geresnio išsilavinimo, nepaisant vaikų įgimtų gabumų. Didelė nelygybė gresia demokratijai, nes turintieji daug pinigų gali papirkti valdžią.
Konferencijoje dalyvavęs Michaelis Försteris, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) vyriausiasis ekonominės politikos analitikas akcentavo Lietuvos mokesčių politikos ir perskirstymo trūkumus: nepakankamą progresyvumą, lemiantį vis didėjantį turtingųjų nutolimą bei per mažas išmokas. Kaip labai svarbų veiksnį, įtakojantį visuomenės gerovę, jis įvardijo darbo rinkos pokyčius, kurių dėka augtų atlyginimai.
Akivaizdu, kad mokesčių perskirstymą Lietuvoje reikia keisti. LB pirmininkas V. Vasiliauskas teigia, kad, norint mažinti pajamų nelygybę Lietuvoje, reikėtų pertvarkyti darbo jėgos apmokestinimą, pensijas susieti su vidutiniu darbo užmokesčiu, mažinti pajamų mokesčio režimų įvairovę ir ieškoti naujų pajamų šaltinių. „Manome, kad tikrai galėtų būti svarstoma, kaip įteisinti platesnę turto mokesčių bazę. Skaičiai iškalbingi: Lietuvos biudžeto įplaukos iš turto ir pajamų mokesčių sudaro mažiau nei penktadalį visų mokestinių pajamų, o Europos Sąjungos vidurkis – trečdalį.“
Pasak V. Vasiliausko, mokesčių pokyčiai taip pat turėtų būti susieti su sistemos skaidrumu bei virtualiomis sąskaitomis, kuriose žmonės matytų, kiek yra sukaupę lėšų pensijai. Reikėtų keisti ir švietimo sistemą. „Pajamų galimybės tiesiogiai susijusios su švietimu. Žmogiškojo kapitalo neišnaudojimas didina tikimybę įstrigti vadinamųjų vidutinių pajamų spąstuose. Taip ir neprisivijus valstybių, į kurias bandome lygiuotis“, – sako jis.
Apie vidutinių pajamų spąstus ne kartą kalbėjęs politikas Andrius Kubilius nuolat akcentuoja pavojų Lietuvai užstrigti lėtame produktyvumo augime. Politikas cituoja JAV prezidentą R. Reaganą, teigusį, kad darbas yra geriausia socialinės paramos ir kovos su skurdu priemonė. A. Kubiliaus teigimu, Lietuvos ekonomika augs didėjant žmonių užimtumui, augant investicijoms ir efektyvumui. O tam reikia valstybinės strategijos, sutelkiant resursus skatinti aukštąsias technologijas –biotechnologijas, informacines, sveikatos, fotonikos ir lazerines technologijas. Kad pinigus galėtum skirstyti, pirmiausia jų reikia uždirbti, tad mokesčių perskirstymas ir didesnių pašalpų mokėjimas, pasak politiko, turėtų būti paskutinėje vietoje.
Tuo tarpu ekonomistas prof. Romas Lazutka teigia, jog perskirstymas Lietuvoje yra mažesnis, nei kitose ES šalyse, nes valstybė surenka mažiau pinigų, tad ir žmonių rėmimo galimybės mažesnės. Sumokant mokesčius valstybei, iš jos atgaunama maždaug tiek pat. Kitose valstybėse dideles pajamas gaunantieji sumoka daug daugiau, o mažas pajamas gaunantieji – daug mažiau, bet atgauna iš valstybės daugiau nei turtingieji.
Pasak prof. R.Lazutkos, pertvarkant mokesčių sistemą svarbu kartu sutvarkyti gyventojų bei įmonių pajamų ir išlaidų apskaitą, siekiant nustatyti, kur dingsta pinigai. Tyrimai atskleidžia, kad Lietuvos nacionalinės pajamos yra daug didesnės nei apmokestinamosios. Įmonės, gaunančios didelį pelną, dažnai legaliai neparodo parduodamos produkcijos bei gautų už ją pajamų. Kol nebus sutvarkyta apskaita, panaikintos visokios išimtys, tol nebus tvarkos. Turėtų būti nacionalinis susitarimas, kuriam pritartų visuomenė, norinti normalių pensijų, algų, geros infrastruktūros. Jei to nėra, žmonės emigruoja.
Europos Plėtros ir bendradarbiavimo organizacija rekomenduoja nelygybę mažinti šiais būdais: 1. Skatinti daugiau moterų dalyvauti ekonominiame gyvenime. 2. Teikti daugiau geros kokybės darbų ir efektyvesnių įdarbinimo paslaugų. 3. Gerinti švietimą ir ugdyti kvalifikacinius gebėjimus. 4. Efektyviai perskirstyti gerovę per mokesčius ir subsidijas.
Matyt, visos išvardintos priemonės nelygybei mažinti yra svarbios. Ir ypač svarbu, kad galų gale suvokėme, jog XVIII a. gyvenusio ekonomisto Adamo Smito metafora „Nematoma rinkos ranka“, turėjusi laiduoti savaiminį visų klestėjimą be valstybės įsikišimo, patyrė fiasko.
